Dažnai girdime sakant: „Visi mes iš vaikystės“… Kai nuostabus žmogus iš Sąjūdžio praeities Irena Vitkauskienė savo veidaknygėje pasidalijo moksleiviškais prisiminimais, prisiminiau ir šiuos žodžius. Pamaniau, kad gal tokia tema tiktų mūsų portalo diskusijai šią paskutinę vasaros savaitę: kiek mūsų šiandienos atsinešta iš to laikmečio, kuris jaunajai kartai jau tampa istorija, pažįstama tik iš vadovėlių ar pagal geriausias iliuzijų fabriko tradicijas susuktų kaimyninės šalies filmų? Ir kada nostalgiškąjį „O prie ruso buvo geriau“ pakeis savivoką keičiantis klausimas –tegul ir skambantis retoriškai: „Ar tikrai prie ruso turėjau geresnes sąlygas būti geresnis? teisingesnis? ir t.t.“?
Irena Vasinauskaitė
Irena Vitkauskienė: Kai žvėrys žmonių balsu prabilo
Iš atsiminimų kolūkinės mano vaikystės, kuri buvo ir graži, nes augau tėvų mylima, ir skaudi, nes kolūkis mano tėvus skriaudė.
Buvau penktokė, o gal ir šeštokė… Mūsų tarybiniame ūkyje (kolūkiui visiškai nusigyvenus, jis buvo prijungtas prie kaimyninio tarybinio ūkio), kuriam vadovavo aršus komunistas, buvo didžiulis sodas. Vieną rudens dieną pasiuntė mus visus, aštuonmetės mokyklos vaikus, vaikyti kiškių ir stirnų – esą, jeigu liks tame sode žiemą (sodą aptvėrė), tai nugrauš obelaites.
Mes tapenome susikibę už rankų nuo vieno pakraščio link kito šūkaudami, o tarp mūsų, toje pačioje gretoje, žirgliojo ūkio direktoriaus draugeliai iš rajono komunistų partijos komiteto – medžiotojai su šautuvais. Mes žvėrelius baidėm, o jie šaudė.
Baisiausia įvyko jau priėjus prie pat tvoros: likusieji gyvi kiškiai ir stirnaitės, rėkdami (pirmą ir turbūt paskutinį kartą gyvenime girdėjau, kaip rėkia iš siaubo gyvulėliai) lipo ant tvoros, o tie komunistiniai medžiotojai jau nebe šaudė, bet ėmė tvatinti jų galvas šautuvų buožėmis ir akmenimis.
Neatsimenu, kaip beparėjau į mokyklą, bet mokyklos koridoriuje taip garsiai įsiraudojau, kad sulėkė visa mokykla – vaikai, direktorius ir mokytojai.
Irena Vasinauskaitė. Religinių paveikslų nepamatė…
Garsiame Šiaulių rajono kolūkyje smūginiu pavadinimu „Pirmyn“ baigiau aštuonias klases ir nutariau mokslus tęsti mieste. Nebuvau baili, neturėjau ir nevisavertiškumo kompleksų, todėl nudrožiau į prestižinę Juliaus Janonio vidurinę mokyklą (dabar to paties vardo gimnazija), kurioje Šiaulių ponų vaikai mokėsi. Buvau girdėjusi, kad šioje mokykloje yra sustiprintas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas. Aš tuo metu rašiau eilėraščius, kuriuos spausdino miesto ir rajoninis laikraščiai. Buvau net jaunojo korespondento mokyklą baigusi…
Mano kūryba susidomėjo šviesios atminties mokytojas Vitoldas Švickis. Buvau priimta į humanitarinę klasę, pradėjau lankyti literatų būrelį. Žodžiu, kaimo vaikas bandė pritapti prestižinėje, tuomet ponų mokykla vadintoje mokslo šventovėje. Stengiausi neišsiskirti iš kitų mokinių , tačiau tik praėjus keliems mokslo naujojoje mokykloje mėnesiams supratau, kad manimi domisi. Kodėl tai daroma, suvokiau dar vėliau.
– Vasinauskaite, šiandien po pamokų važiuosime į tavo namus kaime, – pranešė klasės auklėtojas Laurikaitis. – Noriu susipažinti, ar geras sąlygas mokymuisi turi.
Pertraukos metu paskambinau mamai, kad lauktų svečių. Man pasisekė, kad namiškiai buvo kambaryje ir galėjo atsiliepti laidiniu telefonu.
Pasibaigus pamokoms sėdome į auklėtojo automobilį ir pasukome į kolūkį „Pirmyn“. Vos peržengęs mūsų namų slenkstį, istorijos mokytojas Laurikaitis ėmė blaškytis po kambarius. Apsižvalgęs atsisveikino ir, jokių vertinimų nepateikęs, išvažiavo.
Vizito tikslas paaiškėjo, kai baigdami vidurinę kiekvienas gavome savo asmens bylas, kad pasirašytume vadinamąsias charakteristikas, kurių prireiksią tolimesniame gyvenimo kelyje. Tas bylas mums atnešė jau kitas klasės vadovas, paskirtas po netikėtos Laurikaičio mirties.
Vartydama dokumentus radau įrašą: „Lankytasi namuose. Religinių paveikslų ant sienų nepastebėta“. Kitaip ir būti negalėjo, nes apdairi mama tąsyk šventąsias šeimos relikvijas buvo veidrodžio stalčiuke paslėpusi…
Taip daugiau nei po dvejų metų mane pasivijo auklėtojo vizito pas tėvus išvada, lankymosi dieną mįslingai nutylėta.
Prestižinę Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją baigiau 1976 metais. Nekomjaunuolė.