Kviečiame įsitraukti ir kitus.
Rasa Čepaitienė. Šiek tiek asmeninių įspūdžių iš Vingio parko
Maršo idėją palaikiau iš pat pradžių grynai intuityviai – deja, neturėjau galimybių labiau padėti jį rengiant. Bet patys matėte, viskas buvo suorganizuota išties aukšto lygio.
Kai užlipom į sceną ir pamatėm visą pilną vėliavų ir žmonių jūrą, taip suspaudė širdį, kad, galvojau, čia pat apsižliumbsiu ir negalėsiu nieko padaryt. Nerealus jausmas! Nors bijojau, kad net nepavyks prabilti – taip kinkos drebėjo, bet kažkaip su kalba susitvarkiau. Matyt, palaikė žmonių susiklausymas ir vienybė. Jų nuoširdumas ir tikrumas. Ir tie garbingi žmonės, tikrieji tautos lyderiai ir autoritetai, stovintys šalia ant scenos, greta kurių atsidurti, spausti ranką, kalbėtis yra didžiulė garbė ir malonė.
Visi tie išankstiniai kai kieno nuogąstavimai ar nepaliaujamas žiniasklaidos lojimas blankte nublanko prieš paprastus, bet nuostabius žmones. Žmones, kurie prisiminė, kas jie yra ir ką sugeba. Prieš jų meilę. Norėjosi žemai jiems nusilenkti ir esu laiminga, kad pabaigoje galėjome tai padaryti.
Ačiū, kad buvote. Gyvai ar internetu. Ar tiesiog širdimi. Būkim ir toliau! Kartu!
Krescencijaus Stoškaus liudijimas apoe mitingą
Gal galėčiau pateikti ir savo akimis regėto mitingo liudijimą. Įdomiausia, kad jame dalyvavo ištisos šeimos su vežimėliais ir mažyčiais kūdikėliais. Buvo net tų kūdikėlių maitinimui įrengta palapinė. Gal šis 10-ties tūkstančių skaičius yra gerokai perdėtas, bet nepaisant to, renginys labai priminė Nepriklausomybės atkūrimo metus ir įkvėpė žymių permainų viltį.
Žinoma, sąjūdiniuose mitinguose buvo sutelkiama daugiau profesionalių jėgų. Čia buvo daugiau paprastumo ir improvizavimo. Kuklūs muzikiniai intarpai. Bet užtat mitingas virto gerai apibrėžto turinio konferencija. Skambėjo ne tik mitinginė retorika, bet buvo pateikiamos ir gerai apmąstytos politinių permainų perspektyvos.
Gal ir gerai, kad Seimas neįsileido planuotos konferencijos dalyvių į savo patalpas. Dabar jos dalyviais tapo visi tie tūkstančiai žmonių, kurie susirinko Vingio parke. Žinoma, gaila, kad ne visur buvo galima normaliai girdėti. Bet dėl to kaltė teko ne mitingo organizatoriams.
Tai buvo vienas iš ženklų, kad tauta jau yra priversta vienytis prieš valdžią, skubančią jai primesti savo gana infantiliškai unifikuotą gyvenimo būdą.
Šioje situacijoje pirmas spėjo susiorientuoti Prezidentas. Geriausa būtų, kad ir Vyriausybė įjungtų stabdžius. Bet per save peržengti ji tikriausiai neįstengs. Oficialioje žiniasklaidoje sustiprės patyčios ir plūdimai, prieš kuriuos Seimas lyg ir norėjo sukilti. Todėl valdžios skilimas tik pagilės. Vadinasi, „Didžiojo šeimos gynimo maršui“ darbo bus per akis.
Už sėkmingą šio darbo pradžią mes privalome pareikšti padėką jo atkakliems iniciatoriams bei organizatoriams. Tegul juos lydi palankus likimas!