Kviečiame susipažinti su Vidmanto Valiušaičio Veidaknygės paskyroje šiomis dienomis užsimezgusia diskusija apie vis atsinaujinančius bandymus perrašyti lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę istoriją ir „naujai“ įvertinti valstybę kūrusių ir gynusių asmenybių apsisprendimus ir pozicijas. Impulsu tokiai diskusijai tapo pastangos iš istorinės atminties ištrinti nepriklausomybės gynėjo, savanorio ir diplomato Kazio Škirpos nuopelnus Lietuvos valstybingumui.
Pateikiame V. Valiušaičio įžanginį žodį – juo jis pristatė Vytauto Sinicos tekstą „Istorijos perrašymas: būtina skubiai pasmerkti Vincą Kudirką“ savo Veidaknygėje – ir kai kurių į diskusiją įsitraukusiųjų replikas.
Vidmantas Valiušaitis Čia pritariu Vytautui Sinicai: „Kai Tomas Venclova pareiškia, kad K. Škirpa vertintinas vienoje gretoje su Justu Paleckiu, nes esą abu kūrė „formalią nepriklausomybę totalitarinių režimų priežiūroje“, to neįmanoma pavadinti kitaip, kaip tik Lietuvos istorijos perrašymu.“
Vienas geriausiai į 1940–1941 m. laikotarpį įsigilinęs istorikas ir teisininkas yra dr. Augustinas Idzelis. Jo paklausiau: „Kai kas veda paraleles tarp Justo Paleckio ir Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybių, esą abi buvo okupantų pastatytos, marionetinės vyriausybės. Kokia Jūsų nuomonė?“
Jo atsakymas buvo trumpas: „Koks buvo šitų abiejų vyriausybių tikslas? J.Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Čia yra skirtumas.“
Antanas Kulakauskas Nors J.Paleckio ir J.Ambrazevičiaus vyriausybių tikslai buvo skirtingi, bet reikia būti stipriai susipykus su sveiku protu, kad galėtum manyti, jog A.Hitlerio kuriamoje naujoje Europos tvarkoje buvo galimà visavertė nepriklausoma valstybė.
Jei ir galėjo atsirasti formaliai nepriklausoma Lietuvos valstybė, tai tik marionetinės vyriausybės valdoma ir vokiečių prižiūrima. Tokios „valstybės“ buvo Slovakija, Kroatija, net vadinamoji višistinė Prancūzija. Bet A.Hitleriui tuo metu Lietuvoje nereikėjo net formaliai savarankiškos valstybės statusą turinčio sąjungininko-talkininko.
Vytautas Sinica Tai jeigu sveikas protas diktavo, kad Hitlerio kuriamoje Europoje visavertė nepriklausoma valstybė yra visiškai negalima, tai jos apskritai ir nereikėjo siekti? Kam vargintis dėl neįmanomo.
Ne visai suprantu, kokia čia istorinė etika seka iš tokio pamąstymo.
Antanas Kulakauskas Ko gero, Jūs norite pasakyti, kad K.Škirpa ir kiti LAF aktyvistai siekė neįmanomo – tokios nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, kokia ji buvo iki 1939 m.
Deja, tai Jūsų fundamentalistinio nacionalizmo fantazijos vaisius. LAF vadai nebuvo naivūs svajotojai ir politiniai fantazuotojai. Nors, nesakau, kad jie buvo nusikaltėliai.
Bet šiaip ar taip višistinės Prancūzijos veikėjams dabartinėje Prancūzijoje valstybėje paminklai nestatomi ir gatvės jų vardais nevadinamos.
Vytautas Sinica Tai jūs norite pasakyti, kad jie siekė Viši tipo respublikos-satelito? 🙂 kokio -izmo tai vaisius? 🙂
Suklydau – istorija jau perrašyta.
Antanas Kulakauskas Ne, jie galėjo tikėtis tik Slovakijos ar Kroatijos lygio „nepriklausomybės“.
Na, o drąsiausiai apie istorijos perrašymus kalba tie, kurie jos nerašė, nestudijavo ir iš esmės nežino, nors galvoja, kad žino. […]
Eduardas Kriščiūnas Antanas Kulakauskas, o kokios savarankiškos valstybės galėjo tikėtis nepriklausomybę paskelbusieji 1918-ais?
Neįtikėtina, bet tada pavyko išlaviruoti tarp dviejų monstrų. O kas nebando, tas ir šampano negeria.
Violeta Rutkauskienė Klausiau visų Savivaldybės organizuotos diskusijos dalyvių pasisakymus. Ypač norėjau išgirsti Lietuvos istorikų pateiktus faktus ir argumentus. Jų laukiau. Nebuvo nė vieno. Visi kalbėjo kažką, nuleidę akis, o kai kurie atrodė labai liūdnai, lyg būtų su angelais kalbėję, – nesupratau nieko ir kažin ar patys kalbėjusieji suprato, apie ką kalbėjo… Čia tokia kaip ir įžanga.
Dabar p. A. Kulakauskas antai klausia, kokią Lietuvą norėjo atkurti LAF vadovai – ar 1938-ųjų metų? O kokią dar? Savivaldybės diskusijoje S. Kanovičius replikavo, kad LAF vadovai kūrė tokią Lietuvą, kurioje nebuvo vietos žydams… Bet gi toje 1938 m. Lietuvoje žydai gyveno pakankamai visavertį gyvenimą. Taigi replika tikrai ne vietoje…
Mano klausimas būtų p. A. Kulakauskui ir S. Kanovičiui – kodėl nė vienas Lietuvos žydas nedalyvavo 1941 m. Birželio sukilime. Kodėl nė vienas iš jų nekovojo už Lietuvos nepriklausomybę, už savo Tėvynės Laisvę! Tai kokios čia dabar gali būti pretenzijos.
Pasirėmus žinomo to laikmečio veikėjo, Vilniaus geto gyventojo, vėliau – partizano, dar vėliau paskelbto teroristu, o Izraelyje – didvyriu Abos Kovner pasakojimu, matyti, kad Lietuvos žydai nebuvo vienalyčiai ir skyrėsi savo pasaulėžiūra, tradicijomis, idėjomis ir pan. Čia gyveno sionistai, komunistai, bundistai, ortodoksai, maišyti žydai, kurie jautėsi daugiau esą lietuviai nei lenkai ar rusai.. Komunistai nepasitikėjo bundistais, bundistai nepasitikėjo sionistais, sionistai – ortodoksais ir visi kartu – tais maišytais… (Rich Kochen. The Avengers. A Jewish war story, p. 20).
Kuriems iš jų rūpėjo Nepriklausoma Lietuva??? Komunistai ėjo su sovietais, sionistai – puoselėjo viltį sukurti savo nepriklausomą valstybę Palestinoje, bundistai Izraelį norėjo sukurti ten, kur jie patys gyvena, likusieji gal dar ir kitų tikslų turėjo. Gal kuri dalis siejo save su Lietuva, bet tikrai ne didelė… Tai kokios čia dabar Lietuvai ir tiems, kurie ją gelbėjo ir atkūrinėjo, pretenzijos?
Violeta Rutkauskienė Ir dar, jei galima. To paties Aba Kovner, jau pasitraukusio į partizanus, pasakojimas. Kviečiami jungtis prie tarybinių partizanų, jie atsisakė kovoti kartu, kviečiami jungtis prie lietuvių sovietinių partizanų, jie nesutiko jungtis, nes nelaikė savęs lietuviais, nei Lietuvos piliečiais. Būdami savarankiški, kaip žydų partizanai, turėjo problemų ir su rusų, ir su lietuvių partizanais (Rich Kochen. The Avengers. A Jewish war story, p. 112; Kaniūkų kaimo sunaikinimas, p. 113.). Taip pat jų nemėgo ir jų nerėmė vietiniai gyventojai… Kovą prieš nacius jie taip pat suprato kitaip nei tarybiniai partizanai. Abos Kovner ir jo bendražygių kova buvo kerštas. Niekur nepritapdami, keršijo ne tik naciams, bet ir Lietuvos civiliams gyventojams, nes visus juos laikė nacių kolaborantais… Geriausias to pavyzdys – Kaniūkų kaimo sunaikinimas (Ten pat, p. 144–145) .
Vidmantas Valiušaitis Mielas Antanai, na, šita „amunicija“ turbūt nėra iš akademinio arsenalo, tiesa: „stipriai susipykęs su sveiku protu“, „fundamentalistinio nacionalizmo fantazijos vaisius“, „istorijos nerašė, nestudijavo, bet galvoja, kad žino“, etc. 🙂
Diskusijoje VDU apie Brazaitį vienas profesorius, išmėtęs visas savo šešiukes ir valetus, pabaigoje metė prieš mane savo tūzą: nuo kada lituanistai aiškina matematikams algebrą, o žurnalistai moko istorikus apie praeitį?
Aš jam atsakiau, kad istorikai ir žurnalistai dirba su ta pačia medžiaga – faktais. Ir kai istorikai vienus faktus be atodairos bruka, o kitus atkakliai ignoruoja, kartais ir žurnalistai gali atkreipti į tai jų dėmesį.
Laimei, ne visi istorikai taip elgiasi. Ir istorikė Violeta Rutkauskiene čia yra geras pavyzdys.
Astrida Petraitytė Emocingai čia p. Kulakauskas 🙂 Tarsi privalėtų – nepaisant nieko – apginti vieną poziciją 🙁
Kaip visai pašalietė, jokia istorikė, nestudijavusi šaltinių ir t.t., manau, kad DEKLARUOTI nepriklausomą valstybę, net ir žinant, kad ji bus sužlugdyta, – svarbus ir herojiškas reikalas. Aš lenkiu galvą. O spjaudančiųjų (dar taip emocingai) figūros – be jokio herojiškumo.
Bet toks požiūris yra labai paviršutiniškas, stokojantis istorinio laikmečio konteksto. Vengrijoje nebuvo nei Škirpos, nei LLV, bet vis tiek žuvo 450 tūkst. žydų. Rumunijoje – 300 tūkst., Baltarusijoje – 245 tūkst., Ukrainoje – 900 tūkst.
Violeta Rutkauskienė Prieš kurį laiką klausiau Čikagoje rusišką radiją. Tai iš esmės Rusijos žydų radijas. Sakyčiau, tais laikais buvo pakankamai pažangus. Tai vienoje laidoje girdėjau pasakojimą apie knygą, kuri buvo išleista Baltarusijoje. Ji – apie sovietų sistemos išžudytus žydus. Skaičiai, kuriuos pateikė laidos vedėja remdamasi knyga, buvo tokie – sovietai nužudė 6 milijonus Sovietų Sąjungoje gyvenusių žydų.
Niekas apie tai nekalba ir net neužsimena. O tarp jų greičiausiai buvo ir iš Lietuvos kilimo. Istorikas David Dalin knygoje „Forced Labor in Soviet Russia“ 1947 m. (New Haven, Yale University press, p. 32) rašo, kad 1940 m. sovietai, įvardiję kriminaliniais nusikaltėliais, į konclagerius sugrūdo pusę milijono lenkų, iš kurių dauguma buvo žydai… Kiek jų buvo iš Lietuvos? Ar kas apie tai iš istorikų kur nors užsimena, ar tyrinėjo. Bijau, kad ne. Apie tai liudijo ir jų nuleistos akys Savivaldybės diskusijoje.
Bet čia mums galėtų padėti bent susigaudyti tas pats Aba Kovneris. Kad nereiktų ilgai perrašinėti įdėsiu originalo puslapį…
Labai įdomiai apie padėtį 1941 m. Vilniuje rašo dr. Yitshak Arad knygoje „Ghetto in Flames“ (Holocaust library, New York, 1982). Jis pažymi, kad lietuvių administracija į policiją priėmė lenkus ir baltarusius, kadangi savų pilnai nesurinko. 1941 m. birželio 27 d. policijos įsakyme nurodoma, kad visi komunistų partijos kandidatai, komjaunuoliai privalo iki 1941 m. birželio 28 d. 8 val. vakaro registruotis policijoje. Nieko neužsimenama apie žydus.
Taip pat jis pažymi, kad Vilniuje, priešingai nei kituose Lietuvos miestuose, nebuvo pogromų ar kokio kito smurto prieš žydus. Nors ten pat duoda paaiškinimą, kad Shur (geto kalinys, rašęs dienoraštį) mini birželio 24 d. pranciškonų bažnyčios sode nužudytus žydus ir sovietų karius…
Iš to lyg ir matyti, kad lietuvių administracija Vilniuje veikė be išankstinio nusistatymo prieš žydus… Tai kaip čia su tais minimais LAF nurodymais???
Istorikams vertėtų atidžiau paskaityti tų įvykių dalyvių prisiminimus ir pasigilinti plačiau į situaciją.
Antanas Kulakauskas Ponas Vidmantai, ši diskusija juk yra politinė, o ne akademinė, tik joje naudojami argumentai iš akademinių disciplinų įdirbio. Juk klausimas ne dėl išsamios akademinės K.Škirpos biografijos parašymo (ją gal parašys jaunasis kolega Simonas Jazavita), o dėl tinkamumo vieną iš Vilniaus alėjų vadinti Kazio Škirpos vardu. Jūs gi, gindamas politinę poziciją, kad šis vardas alėjos pavadinime turi likti, naudojate metodus iš informacinio propagandinio karo arsenalo: 1) selektyviai manipuliuojate istoriografijos įdirbiu – nesiremiate Jūsų pozicijai nepalankia istoriografija: prof. Sauliaus Sužiedėlio, prof. Liudo Truskos, dr. Valentino Brandišausko ir kt. tyrimais, kurie, skirtingai nuo daugumos Jūsų naudojamų autorių mėgėjiškų, aprašomo herojaus sirgaliaus pozicijas užimančių tyrimų, yra pripažinti akademiniai tyrimai, netgi atstovaujantys oficialiai dabartinės Lietuvos valstybės pozicijai, nes tiriamas klausimas (LAF ir vadinamasis Birželio sukilimas bei jo metu susikūrusios Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla) yra susijęs su veikomis, tarptautiniu mastu kvalifikuojamomis kaip nusikaltimas žmoniškumui ar žmonijai (istorikai, beje, tiesiogiai nesprendžia klausimo dėl juridinės šios veiklos pusės kvalifikavimo, bet vertina ją iš universalaus humanizmo politinės moralės pozicijų, ir to visiškai pakanka sprendimams valstybės istorinės kultūrinės atminties politikoje, o priimti gatvėvardžiai yra šios politikos dalis); 2) čia dabar nenoriu spėlioti, kuo vadovaudamiesi Jūs teigiate, kad gatvės pavadinimo lentelės su K.Škirpos vardu nukabinimas ir pakeitimas kita, t.y. lentele su kitu, pvz., Gediminaičių ar Tarpupilio, pavadinimu, reikštų ir K. Škirpos vardo iš Lietuvos istorijos pašalinimą, po kurio dargi sektų panašūs reikalavimai ir dėl Vinco Kudirkos, Justino Marcinkevičiaus…
Tai aiškiai neteisingas, mažiau išsilavinusius Jūsų pozicijos šalininkus klaidinantis, tiesa, sykiu ir politiškai mobilizuojantis, telkiantis apie Jus teiginys – juk apie A.Hitlerį ir J.Staliną knygų prirašyta ir rašoma daugiau nei apie daugumą kitų istorinių politinio lauko asmenybių. Kol politika grindžiama liberalios demokratijos vertybiniais principais, taip atsitikti negali, net jei kas nors to ir norėtų. Beje, už istorikų ideologinę priežiūrą iš lietuviško autoritarinio nacionalizmo pozicijų pasisako ir kai kurie Pro Patria veikėjai.
Ir dar dėl „akademinio arsenalo“ sąvokų. Tik Nacionalizmo, kaip politinės sociologijos subdisciplinos, sistemingiau nestudijavusiam – o aš šią subdiscipliną dėsčiau VU TSPMI daugiau kaip 10 metų – ir nacionalizmo sąvoką traktuojančiam vis dar taip pat, kaip ją traktavo sovietinė propaganda, gali atrodyti kad sąvokos „fundamentalistinis ar autoritarinis nacionalizmas“ yra ne iš akademinio arsenalo ir prasilenkia su etika.
Kaip ir konstatavimas – atsakant konkrečiai Vytautui Sinicai – jog jis istorijos nestudijavo ir diskutuojamo klausimo istoriografijos nežino – tą jis pats pasakė LRT radijo laidoje, kurioje ir Jūs dalyvavote.
Antanas Kulakauskas. Ir dar, Vidmantai. Žmogui, sistemingai, ne pripuolamai, studijavusiam ne tik istoriją, bet ir geopolitiką, tarptautinį ir nacionalinį saugumą, tokio tipo klausimai, kokius užduodate Jūs, negali atrodyti profesionaliai pagrįsti. 1941 m. Lietuva jau negalėjo atgauti tokio paties lygio valstybinio suverenumo, kokį tuomet turėjo Vengrija, Bulgarija ar Suomija. Mat šios šalys suverenumo (ar suvereniteto) ir nebuvo praradusios, jų „nevadavo“ A.Hitlerio kariuomenė. Bent jau K.Škirpai tai turėjo būti aišku.
Antanas Kulakauskas Dar pridursiu: per jų (tų trijų šalių) teritoriją nėjo ir pagrindiniai A.Hitlerio kariuomenės keliai į Maskvą ir Leningradą.
Antanas Kulakauskas Astrida Petraitytė, negaliu pykti ant žmogaus, kuris nesusigaudo diskutuojamo klausimo turinyje ir esmėje, ir tai pats pripažįsta, bet kažkodėl mato reikalą apie diskutuojančius pateikti savo vertinančią nuomonę. Ką gi, fb tokią galimybę suteikia. Čia tik pridursiu, kad mano politinė pozicija diskusijoje grindžiama ne tik svarstomo klausimų esminių istorinių aplinkybių žinojimu, bet ir politiniu moraliniu vertinimu, grindžiamu universalistinio humanizmo nuostata. O pagal šią nuostatą valstybinės nepriklausomybės siekimas negali būti vertinamas kaip žmonių gyvybių kainos neskaičiuojantis ir visiems privalomas reikalas, juolab gėris. Manyti priešingai yra totalitarinio ar autoritarinio mentaliteto apraiška, net jei nežinoma, ką tai reiškia. Jeigu nepriklausomybės deklaravimas būtų savaiminė vertybė nepriklausomai nuo sąlygų, kokiomis ji gali būti realizuota, tai ir Lietuvoje turėtumėm švęsti ne tik Vasario 16, bet ir gruodžio 11, nes juk būtent 1917-12-11 buvo pirmą kartą deklaruota Lietuvos nepriklausomybė, tiesa, prašant Vokietijos globos.
Juk ir šiais laikais daugelyje kraštų egzistuoja tautiniai sąjūdžiai, siekiantys nepriklausomybės savo tautoms (kurdai, katalonai, baskai, flamandai), bet nesant rimtų galimybių tai įgyvendinti „už priimtiną žmogišką ir socialinę kainą“, nepriklausomybė nedeklaruojama.
Antanas Kulakauskas Eduardas Kriščiūnas. Visiškas analfabetizmas lyginti 1918 m. ir 1941 m. Pirmu atveju pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas ir jo baigtis buvo tokia, kad sukūrė kaip niekad palankias geopolitines sąlygas tautoms, esančioms tarp karą pralaimėjusios Vokietijos ir revoliucinio chaoso apimtos Rusijos, siekti nepriklausomybės. Tuo ir buvo iš esmės vykusiai pasinaudota. Kitu atveju Antrasis pasaulinis karas įgavo naują ir jau totalitarinio karo pagreitį, o jo baigtis buvo sunkiai nuspėjama. Toje situacijoje K.Škirpa, LAF statė ant Vokietijos pergalės, tik Vokietijai tas „mažiukų“ statymas, pretenduojant į atskiros valstybės statusą, tuomet neatrodė reikalingas.
Astrida Petraitytė Ak ak, koks Jūs, p. Kulakauskai, maloningas, kad nepykstat dėl „nesusigaudančio žmogaus“ pozicijos, tik sau prisiskiriat išimtinę (na, suprantama, kartu su bendraminčiais) vertinimo-pasmerkimo teisę. 🙂 Gaila.
Beje, o PRIKLAUSOMYBĖS siekis, „gyvybių kainos neskaičiuojantis“, nepatenka ant Jūsų moralinių svarstyklių? Kažkaip negirdėjau pasisakymų dėl vežusiųjų „Stalino saulę“ (su visom pasekmėm – tremtim, žudymais, niekinimais, kankinimais) 🙁
Beje, savo arogantiška nuostata, kad mūsų, mirtingųjų, pilietinę poziciją „leidžia“ FB, bet jokiu būtų ne „profesionalai“ – galutinai mano akyse diskredituojate „Lietuvos sąrašą“ (juk buvote – ar esate – jo „vedlys“), tiek skelbusį apie pilietiškumą ir pan.
Tataigi, gerb. Darius Kuolys.
Antanas Kulakauskas Astrida Petraitytė Tokia jau profesionalių istorikų ir politologų dalia – remiantis profesionalia sistemine faktų ir aplinkybių analizę, daryti, jei reikia, ir politines išvadas bei vertinimus.
O kas dėl su šiuo klausimu tiesiogiai nesusijusių kitų Jūsų formuluojamų klausimų, tai nesiruošiu pasiduoti Jūsų provokavimui diskusijos esmę kreipti į šalikelę, įvedant vis naujus klausimus, nepulsiu į juos atsakinėti. Kad Jūs „kažkaip“ kažko negirdėjot – tai ne mano bėda. Jūs negirdėjot ir nežinot tikriausiai 99% to, ką per savo gyvenimą viešai (įskaitant ir paskaitas) esu sakęs ir apie ką rašęs. Kita vertus, jei reikalo esmė tikrai domina, tai paskaitykit bent jau prof. Sauliaus Sužiedėlio, didžiausiu ekspertu šia tema tarptautiniu mastu laikomo lietuvių tautybės iš JAV tyrinėtojo, darbus šiais klausimais.
Vidmantas Valiušaitis Gerbiamas Antanai, nesiryžtu kreiptis „pone“, nors aš pats tuo titulu esu išaukštintas, nepaisant daugelio metų mūsų asmeninės pažinties ir bendravimo praktikos apsieinant be „laipsnių“ :). Bet tarp eilučių „įskaitau“ distanciavimosi priežastį :). Todėl neprieštarausiu Jūsų norui pasilaikyti sau teisėjaujančiojo padėtį ir būdvardžiais pažymėti mano nelygiavertį sau statusą. Kai kurie publicistai irgi naudoja epitetus ir pakelia toną, kai pasijunta, kad jų argumentai nėra labai įtikinantys.
Bet esmė ne čia. Aš kalbu apie faktus, Jūs – apie interpretacijas.
Esu skaitęs ir Sužiedėlio, ir Truskos, ir Brandišausko darbus. Jie yra atlikę vertingų tyrinėjimų ir daugelis jų išvadų, mano nuomone, yra pagrįstos. Bet nebūtinai visos. Yra ir kitų į tą laikotarpį įsigilinusių autorių, kurie prieina ne prie tų pačių išvadų: Ivinskis, Jegelavičius, Makauskas, Gumuliauskas, Idzelis, Skrupskelis, kiti.
Bet svarbiausia – esama daugelio šaltinių ir faktografinės medžiagos, kurios Jūsų minėti istorikai ir Jūs pats nenaudojate. Bet, panašu, kad Jums tai kažkodėl sukelia nepasitenkinimą, jeigu kas nors tai primena. Dar nuostabiau, kad Jums atrodo, jog istoriografijos įdirbiu „manipuliuoju“ aš, nors aš turėčiau daugiau priežasčių taip sakyti apie kai kuriuos kitus autorius. Bet aš taip nesakau. Aš tik pastebiu, kad jie naudojasi ne visais šaltiniais ir tuos šaltinius bandau nurodyti. Nors su tais šaltiniais susipažinęs nesate, bet darote galutinius „politinius vertinimus“ ir norite pasilaikyti sau „paskutinės instancijos“ teisę. Nemanau, kad tai produktyvi laikysena. Mažų mažiausia ji priešinga tam, apie ką kalba Europos Parlamento rezoliucija „Europos sąžinė ir totalitarizmas“: „istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“; „nė viena politinė institucija ar politinė partija neturi išskirtinės teisės interpretuoti istoriją, ir šios institucijos ar partijos negali teigti, kad jos interpretuoja objektyviai“.
Justi, kad Lietuvoje esama interesų grupių, kurios tokią teisę sau pasilaikyti norėtų. Bet tai jau ne iš demokratinės, greičiau totalitarinės minties instrumentarijaus.
[…]
Darius Kuolys Astrida Petraitytė Kad ir emocinga, bet svarbi ir reikalinga mūsų, lietuvių, sąmoningumui diskusija, gerbiamoji Astrida. Ir ji tikrai nėra partinė. 🙂 Regis, labiau pilietinė negu akademinė. Savo poziciją pamėginsiu išdėstyti kiek plačiau. Tik dėl visų darbų – kiek vėliau.
[..]
Vidmantas Valiušaitis 1939 m. spalio 10 d. Kremliuje buvo surengtas priėmimas Lietuvos delegacijai, kelti tostai už „amžiną draugystę“ pasirašius „savitarpio pagalbos“ sutartį. Tačiau jau kitą dieną, spalio 11-ąją, buvo pasirašytos NKVD instrukcijos dėl „priešsovietinio elemento likvidavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. Pagal tas instrukcijas vėliau jau savo įsakymus leido vietiniai Stalino parankiniai: A. Sniečkus (1940 liepos 7), A. Guzevičius (1940 lapkričio 28), P. Gladkovas (1941 gegužės 17 ir birželio 16), I. Serovas (1941 birželio 4).
1941-ųjų gegužę Piotras Glatkovas, buvęs NKVD Baltstogės srities valdybos viršininkas, sovietinėje Lietuvoje tapęs vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju, pristatė savo bosui Kremliuje, SSRS valstybės saugumo komisarui Vsevolodui Merkulovui, 230 tūkst. „liaudies priešų“ iš Lietuvos sąrašą. Visi jie turėjo būti areštuoti. Ir tai vien šeimų galvos! Su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti apie 750 tūkstančių! Tiek žmonių planuota likviduoti! Birželis buvo tik pradžia. Tolesnę likvidaciją nutraukė karas.“ (Skaitykite daugiau: V.Valiušaitis. Dabartis ir tarybinė istoriografija. Apie trėmimus).
Violeta Rutkauskienė Šio laikotarpio istoriją būtina pradėt diskutuot nuo pradžios, 1939 m., o ne nuo vidurio, kai susikūrė LAF. Tada bus aiškūs ir faktai, ir jų aplinkybės bei pati situacija.
Sakalas Gorodeckis Būkite atsargūs, šiais veiksmais istorijos perrašytojai ir jų kurstytojai bando išprovokuoti antisemitizmo apraiškas, o jas tik užfiksavus kur nors, bus kuriami veikalai pateisinantys perrašytojų teiginių aktualumą ir teisingumą.
Julius Zareckas „…Bet šiaip ar taip višistinės Prancūzijos veikėjams dabartinėje Prancūzijoje valstybėje paminklai nestatomi ir gatvės jų vardais nevadinamos.“
Gaila, bet p. profesorius (sic!) Kulakauskas daro elementarią logikos klaidą – Viši protektoratas buvo Vokietijos reicho satelitas, visais lygiais kolaboravęs su Prancūzijos okupantu, o Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo nacių išvaikyta kaip neįtikusi kolaborantės vaidmeniui.
Tad prancūzų nuostata nestatyti paminklų višistams, šiuo atveju, visiškai ne pavyzdys. Nors, žinoma, diskusija p. profesoriaus asmenines nuostatas gražiai išryškino ir pristatė…
Antanas Kulakauskas Deja, labai jau menkas Jūsų logikos sampratos bagažas, matyt, dėl užsispyrimo laikytis savo politinės pozicijos. Istorikai kol kas nerado duomenų, kad Laikinajai vyriausybei nebuvo leista veikti dėl to, kad ji netiko kolaborantės vaidmeniui, kaip kad nežinia kokiais istoriniais faktais remdamasis teigiate Jūs. Tyrimai rodo, kad vyriausybė, galbūt išskyrus vieną kitą jos narį, buvo pasiruošusi tapti nacistinės Vokietijos talkininke kuriant „naująją Europos tvarką“, pirmiausia Lietuvoje.
Kituose šios diskusijos komentaruose jau esu parašęs, kodėl A.Hitleriui tuo metu nereikėjo Lietuvos valstybės apskritai, net jei jos valdžia buvo pasiruošusi jam talkinti.
Liudvikas Jakimavičius Labai pavojingas dalykas istoriją palikti tik istorikų kompetencijai. Ypač, kai tie istorikai yra ir politinio lauko žaidėjai. Dabartinę Rusijos istoriją ir rašo tokie istorijos profesoriai – pagal laiko iššūkius ir poreikius.
Šiaip jau nieko naujo šioje diskusijoje nėra, ko nebūtų buvę „Santaros-Šviesos“ liberalų ir katalikų imtynėse emigracijoje. Dabar ta dramaturgija visu gražumu sugrįžo ir motininėn Lietuvon.
…