Profesorius Juozas Eretas – iškili asmenybė, kurios vardas labiau sutinkamas Lietuvos negu Šveicarijos istorijoje. Užrašant senosios Šveicarijos lietuvių išeivijos prisiminimus, jų pasakojimuose buvo sutinkamas ir Profesoriaus vardas.
Taigi keli prisiminimai po išeivių mirties.
„Profesorius Eretas liko su mumis tada, kai mes buvome nelaimingi“, – savo dienoraštyje rašė prieškarinės Lietuvos diplomatas, tarptautinės teisės mokslų daktaras A. Gerutis.
Kunigas dr. J. Juraitis, dr. A. Kušlys, dr. V. Dargužas visada džiaugėsi, kad jiems likimas lėmė įžengti į trečią krikščioniškąjį tūkstantmetį ir visada didžiavosi savo pažintimi su Profesoriumi.
„Patekusiems į pavojų netekti savo kalbos, o tuo pačiu „gyvybės ir garbės“ patiria kiekviena emigracija. Istorinis M. Daukšos įspėjimas ragina emigraciją, kol ji dar tebėra sąmoninga bei gyvastinga, pasipriešinti tokiai mirčiai… Emigrantinės grupės skuba gelbėti savo kalbą, jei jos nori gelbėti savo kultūrą. Šis tvirtinimas nekvepia šovinizmu ar kalbiniu išpuikimu, o tėra savaimingas susikaupimas tame tautos turte, kuris vienas mus įgalina kūrybiškai pasireikšti“, – rašė prof. Eretas 1974 metais Romos Lietuvos katalikų mokslo akademijos išleistoje savo paskaitų „Išeivijos klausimais“ knygoje.
„Dėka prof. Ereto kūrinių mes, pokario emigrantai, turėjome progos patirti, kaip tremtis gali stipriai išryškinti prigimtinius mūsų lietuviško mentaliteto, charakterio, patriotinės minties ir veiklos bruožus“, – tvirtino visa senoji lietuvių karta Šveicarijoje.
Knygoje „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ (2004) dr. Vaclovas Dargužas, kurio prisiminimus joje surašiau, profesorių Eretą prisiminė iš studijų laikų Kaune. VDU Profesorius skaitė vokiečių kalbos ir literatūros kursą, o Dargužas iš Kauno Veterinarijos akademijos bėgdavo į VDU paklausyti jo paskaitų.
Artimiau su Eretu Dargužas susipažino Šveicarijoje, pokario laikotarpiu, kai profesorius, sugrįžęs į savo Tėvynę, dėstė Bazelio gimnazijoje ir aukštesniojoje prekybos mokykloje uždirbdamas duoną savo gausiai šeimai… Vėliau tapo kancleriu Freiburgo universitete, o jo šeima liko visą laiką gyventi Bazelyje gražiame keturaukščiame name prie Reino.
Dr. Dargužas pasakojo:
„Eretų šeimą pirmą kartą aplankiau 1950-aisiais metais, kai turėjau dviejų savaičių tarnybinę Berno universiteto komandiruotę. Tada su Profesoriumi bendravau kiekvieną dieną. Ona Jakaitytė-Eretienė (1889–1954) buvo nuoširdi ir draugiška, tačiau vyro Tėvynėje prigyti jai buvo sunku… Šveicarijoje gyveno jos sūnėnas dr. Jurgis Jakaitis, gimnazijos mokytojas, kuris lietuvių bendruomenėje pasižymėjo „Katalikų kronikos“ vertimais į vokiečių kalbą. „Kronikos“ žinias perduodavo katalikų laikraščiui „Glaube in der 2. Welt“, o toliau „Kronika“ pasklisdavo visame laisvajame pasaulyje…“
Dr. V. Dargužo draugystė su Eretu tęsėsi iki pat Profesoriaus mirties. Jų pokalbiuose visada buvo rimtos mokslo ir politikos temos. Profesorius dažnai aplankydavo Dargužo šeimą Thune, kur sėkmingai skaitydavo paskaitas, į kurias Dargužas sukviesdavo emigrantus ir pažįstamus šveicarus. Susirinkdavo iki 50–60 dalyvių. Šveicarai mėgo Profesoriaus politinių paskaitų ciklus apie Lietuvą, nes Ereto filosofinės vizijos šveicarams buvo labai patrauklios. Paskutinę paskaitą, atvykęs iš Bazelio, jaukiuose Dargužų namuose Eretas skaitė būdamas 86 metų, likus trims mėnesiams iki savo mirties.
Dargužas buvo aktyvus Thuno Kiwanis klubo narys, į kurį dažnai pasikviesdavo ir Profesorių. Klube Eretas pateikdavo savo asmenines įžvalgas apie Europą, Ameriką, Kiniją. Jo politinėmis paskaitomis domėjosi Šveicarijos karininkų mokyklos auklėtiniai, kuriems jis įtaigiai atskleisdavo tuo metu dar mažai žinomus Sovietų sąjungos tikslus užkariauti visą Europą. Šias politines aplinkybes Eretas buvo gerai išstudijavęs ir primindavo, kad SSSR yra tarsi biblijinis geležinis milžinas molinėmis kojomis… Vieną dieną tas milžinas tikrai sugrius, ir Lietuva bus laisva. „Rusai gali sukelti branduolinį karą, tačiau baisiausia, kad tokiame kare nugalėtojų nebus…“ – aiškino jis būsimiems šveicarų karininkams.
„Valstybė, kuri nuvertina žmogų, – išsilaikys neilgai!“, – tokį Profesoriaus teiginį yra kelis kartus man pakartojęs ir kunigas J. Juraitis, pridurdamas, kad tokia Ereto pranašystė mus, lietuvius, ilgus emigracijos metus stiprino ir suteikė vilties, kad Lietuva kada nors išsilaisvins. Juraitį žavėjo Ereto straipsniai ir knygos. Eretas pasakodavo apie garbingą Lietuvos istoriją, ypač kalbą, kurią jis tobulai mokėjo. Niekas iš mūsų lietuvių taip gerai nežinojome Lietuvos istorijos kaip šveicaras Eretas… Kunigas J. Juraitis sakė, kad knygas, sugrįžęs į savo Tėvynę, Eretas parašė tik dėl to, jog draugavo su lietuviais ir buvo aktyvus Lietuvių bendruomenės narys nuo jos įsikūrimo, 1952-jų metų.
Kas yra perskaitęs profesoriaus knygas: „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys“ (1964), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“ (1965), „Baltų likimas“ (1970), „Užmirštieji baltai“ (1975), „Žvilgsnis į laiką“ (1980), „Europos Adomas“ (1982). „Rusų imperializmas ir mesianizmas“ (1983) – niekada nedrįs suabejoti, jog autoriaus ryšys su Šveicarijos išeiviais buvo nepaprastai glaudus, kad lietuvių emigrantiniai išgyvenimai vienodai lietė ir Jo sielą. „Dienai rašyti užtenka rašalo, o šimtmečiams rašyti reikia ašarų… Tačiau yra ašarų, kurios palaimingesnės už šypseną“, – tai išmintingi Ereto žodžiai.
Mano vyro Stasio Vaitkevičiaus namų bibliotekoje visos profesoriaus knygos buvo su autoriaus autografais jam asmeniškai padovanotos. „Šias knygas pats Eretas man atnešdavo, kai ateidavo aplankyti pas mane apsigyvenusią iš Sibiro sugrįžusią mamą Eleną Vaitkevičienę. Profesorius labai domėjosi jos skaudžiais sibiriniais išgyvenimais… Su mama kalbėdavosi po kelias valandas. Tie visi baisumai, išgirsti iš pirmų lūpų, jam buvo labai svarbūs rašant apie Lietuvos ir Baltijos krašto okupaciją, jos padarinius…“ – sakydavo.
Senoji išeivijos karta žavėjosi Profesoriaus iškalba. Nepasikartodamas jis galėjo iškalbėti kelias valandas, o paskaitai pasibaigus, visada užvirdavo diskusijos. Į kiekvieną dalyvio klausimą Eretas sugebėdavo motyvuotai ir dalykiškai visiems suprantamai atsakyti.
Vaitkevičius buvo aktyvus visų kasmetinių Europos lietuviškų studijų savaičių (LSS) dalyvis ir pasakodavo apie jose skaitytas įdomias Profesoriaus paskaitas įvairiomis temomis. Štai 1974 metais Šveicarijoje, prie Keturių kantonų ežero, į LSS suvažiavusius iš viso pasaulio lietuvius labai sudomino Ereto paskaita „Šveicarai Nepriklausomoje Lietuvoje“. Visus Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbusius mokslininkus šveicarus: Max Niedermann, Alfred Senn, Franz Brender, Gottlieb Studerus, K. Regel, J. Winteler – Profesorius pažinojo asmeniškai, todėl visus juos savo paskaitoje pristatė kaip puikius žmones, didelius dėstomų dalykų žinovus, labai mylinčius mokslo siekiantį jaunimą… Gausioje išeivių auditorijoje buvo smalsuolių, kuriems labai rūpėjo paklausti profesoriaus, kas jį taip pririšo prie Lietuvos? J.Eretas pasakė, kad tai buvo „didysis jo gyvenimo nuotykis, kurį jis palieka spręsti kitiems… Visiems buvo aišku, kad tai jo likiminė meilės istorija su didžiąja Lietuvos poete Salomėja Nėrimi…
„Sunkiausiu pokario laikotarpiu Eretas mums buvo tarsi pranašas“, – prisimindavo Profesorių dr. A. Kušlys, pas kurį Eretas turėjo malonumą dažnai užsukti nakvynės, darbo savaitės pradžioje vykdamas iš savo Bazelio namų į darbo vietą Freibergo universitete. „Prakalbėdavome beveik visą naktį“, – sakė dr. Kušlys. O kai jis kartą ryte Profesoriaus paklausė, ar nebus sunku neišsimiegojus visą dieną universitete dirbti, šis atsakė, kad pokalbiai su protingu lietuviu jam suteikia daugiau jėgų negu miegas.
Dr. A. Kušliui sėkmingai šturmuojant biochemijos mokslo aukštumas Berno universiteto Bakteriologijos institute, o paskui pasinėrus į mokslininko veiklą, Eretas labai džiaugėsi tokiais lietuvio gabumais, linkėdamas Kušliui nesustoti pasiekimuose, o studijuoti „gilyn ir platyn“ vis primindamas, kad emigranto dalia ne visada prakeikimas, o paties Aukščiausiojo mums skirta užduotis arba, tam tikra prasme, net malonė, nors ir skaudi. „Ne veltui Dievas išgelbėjo didelę dalį krikščioniško Lietuvos elito nuo fizinio sunaikinimo – ar tai nėra pakankamas įrodymas, kad Apvaizda mums skiria ypatingą vaidmenį?…“
„Mudu su Ruth profesorių mylėjome ir gerbėme, – kalbėdavo Dargužas. – Dažnai jam primindavome, kad yra neatsargu senatvėje penkių kambarių bute gyventi vienam… Jis visada nuramindavo, kad jį dažnai lankančios dukros…“
Šaltą 1984 metų kovo rytmetį profesorių virtuvėje ištiko insultas. Nelaimei dukros nepasirodė pas tėvą net tris dienas. Ant šaltų grindų gulėdamas dar susilaukė ir plaučių uždegimo, atnešusio mirtį…
Vaitkevičius pasakojo, kokios iškilmingos buvo profesoriaus Ereto laidotuvės, kurios įvyko 1984 metų kovo 19 dieną. Dalyvavo visa Šveicarijos lietuvių bendruomenė. Šventąsias gedulingas mišias aukojo vyskupas Antanas Deksnys. Gražiais lietuviškais tautiniais rūbais pasipuošę garbės sargyboje stovėjo iš Vokietijos atvykę Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviai.
„Stovėjau susigraudinęs prie pagal profesoriaus pageidavimą lietuviška trispalve uždengto karsto ir vos iškalbėjau paskutinius jam skirtus lietuviškus padėkos žodžius. Mano žmona Ruth jo šeimai padovanojo savo pačios išaugintą nuostabią karališką orchidėją…“ – prisiminė liūdną atsisveikinimo valandą Dargužas.
Kai rašiau Dargužo prisiminimus į knygą „Mylėsi Lietuvą iš tolo“, jis perdavė man Ereto anūkės padėkos laišką ir paprašė, kad jį knygoje įrašyčiau:
„Mielas daktare Dargužai, jums, kuris visada taip arti prie mūsų Tėvo buvote, pareiškiame ypatingą padėką. Mūsų Tėvo laidojimo dieną jūsų ištarti žodžiai apie Tėvo darbus mums viską dar kartą iškėlė prieš akis. Darbu ir žodžiu jūs pagelbėjote jo gyvenimą užbaigti, tęsiant lietuviškas tradicijas. Mes jums nuoširdžiai dėkojame. Pagaliau jūs mums padovanojote pasakišką orchidėją, kuri mus džiugins ištisas savaites. Šis Jūsų nuoširdumo ženklas mus guos. Mes tikime, kad su Tėvu susiję ryšiai nedings niekada. Su didele meile ir širdingais sveikinimais Aldonos Eretaitės dukra Elena.“ (psl.93.)
Neturėdamas šeimos Vaitkevičius dosniai finansiškai šelpė visų neturtingų lietuvių emigrantų vaikus, daug aukojo Vasario 16-osios gimnazijos įsikūrimui. Kelis kartus yra padovanojęs po keliolika frankų ir studentei Ereto dukrai Aldonai Eretaitei (1928–1976).
Vaitkevičius pasakojo: „Ji buvo tokia miela ir patraukli lietuvaitė! Dar studijuodama teatro meną Vokietijoje, ji dažnai atvykdavo į ŠLB susirinkimus, Lietuviškų studijų savaites ir, pasipuošusi lietuviškais tautiniais rūbais, deklamuodavo lietuvių klasikų eilėraščius, skaitydavo Biliūno, Kudirkos apsakymų ištraukas. Baigusi teatro studijas, išgarsėjo ne tik Vokietijoje, bet ir Vakarų Europoje ypač jos sukurtu Motušės Kuraž įtaigiu vaidmeniu Bertoldo Brechto dramoje. Vakarų spauda rašė apie ją kaip apie nepaprasto talentingumo, lietuviškos kilmės aktorę. Šveicarai ją viliojo į savo teatrus, kaip šveicaro Profesoriaus dukrą, tačiau ankstyva mirtis pašaukė ją amžinybėn…
Kai panelė Aldona su savo teatru atvykdavo gastrolių į Šveicariją. eidavau su didžiausia puokšte rožių ir dovana į kiekvieną jos spektaklį…“ – prisiminė Vaitkevičius.
1996-aisiais, Šveicarijos lietuvių bendruomenėje organizuojant profesoriaus Ereto 100-ąsias gimimo metines, aš stengiausi padėti visuose organizaciniuose darbuose, o Vaitkevičius dosniai parėmė renginio finansines išlaidas. Į šventę sukvietėme visus profesoriaus vaikus ir gimines. Vyko nuoširdus pasidalinimas prisiminimais, prisiminti Profesorius darbai, universitetinė veikla, jo pasiaukojimas ir meilė antrajai Tėvynei – Lietuvai, kurią ne mažiau brangino negu savo tikrąją Tėvynę Šveicariją.
2005 metais, baigiant sudaryti senųjų išeivių rūpesčiu gimusią dokumentinę knygą „Alpių lietuviai“, turėjau nuoširdžius susitikimus su Profesoriaus vaikais: Juozu, Birute, Julija. Ypač maloni man buvo dukra Julija Eretaitė, kuri patikėjo man įdėti į knygą vienintelę Ereto šeimoje išsaugotą nuotrauką (nuotrauka yra 184-tame knygos puslapyje) – paskutinę nuotrauką, padarytą Profesoriaus šeimai paliekant Kauną 1944 metų vasarą.
