Tai štai dabar toks kertinis klausimas – ar pagaliau mes jau supratome, ką pastaraisiais metais patyrė mūsų tautiečiai Norvegijoje?
Ne tik netekę ten vaikų dėl absurdiškų, išgalvotų kaltinimų, sufabrikuotų bylų à la „rykštelė“, ne tik savo valstybės palikti likimo valiai, bet ir apkalbėti savo tautiečių, niekinti savos žiniasklaidos, vadinti alkoholikais, smurtautojais ir visaip panašiai?
Ne vieną iš jų pažinau asmeniškai, ne su vienu gyvai bendravau, tyliai stebėjau priekabia akim. Skirtingi tai žmonės, tačiau bent jau tarp tų pažintųjų nemačiau nė vieno, kuris būtų kėlęs grėsmę savo vaikams ar atrodytų jų nemylintis.
Kiek reikia pasiryžimo, sveikatos ir pinigų kautis norvegiškuose teismuose vidujai suvokiant, kaip tai beviltiška. Kiek reikia stiprybės elgtis „pavyzdingai“ per retus pasimatymus su svetimųjų auginamais savo mažaisiais.
„Retų“, vadinasi, kartą, du kartus per metus, o jei jau keturis – tai kone laimė. Ten negali rodyti emocijų, draudžiama kalbėti lietuviškai, yra temų-tabu.
Bet šie tėvai atimtųjų vaikų nepalieka, nors kai kas jau gyvena nebe Norvegijoje ir netgi susilaukė naujų atžalų.
O tos mūsų motinos, apstulbinusios Norvegiją, kai žaibu susirinko savo vaikus iš pakaitinių globėjų ar prie mokyklų ir atpylė su jais skandinaviškomis autostradomis tiesiai į Lietuvą?
Girtuoklės, nevykėlės, mušeikos?
O jeigu tada, kai tiems mūsiškiams reikėjo pagalbos ar bent jau nemurkdymo, būtume stoję ginti savo bendrapiliečių. O jeigu prie Norvegijos ambasados mūsų būtų susirinkę minios, kaip tai vyko, pavyzdžiui, Rumunijoje, o jeigu Norvegijos ambasadorius būtų ne mokęs mus „teisingo“ auklėjimo, o buvęs priverstas televizijoje pasiaiškinti, kada grąžins svetimus vaikus į jų pilietybės šalį, kaip tai vyko, pavyzdžiui, baisiausiai dėl savo konfiskuotų piliečių pasipiktinusioje Indijoje, esu tikra, kad mums šiandien nereikėtų ir savo pačių šalyje bijoti staiga likti be vaikų.
Ech, ir kada gi lietuvis lietuviui taps… lietuviu pačia geriausia, o ne pačia blogiausia to posakio prasme?