„Kou pats kvep, tou ėr kėta tep“, – sako žemaičiai. Doc. Putinaitei, regis, taip stipriai į smegenis įsirėžė SSSR didvalstybės vaizdinys, kad net ir ketvirtą laisvės dešimtmetį skaičiuojančioje valstybėje ji negali nuo rankų ir nuo sąmonės nusivalyti sovietinės ideologijos molio (skaityti ČIA).
Mat, neabejoju, jog kiekvienam kiek praprususiam ir Alzheimerio nekamuojamam lietuviui, yra žinomas tas vaizdingas posakis apie SSSR, jog tai „milžinas ant molinių kojų“. Milžinui subyrėjus, molio šukės, be abejo, pasklido gana plačiai, prišiukšlindamos ne vieną kiemą, ne vieną galvą.
Tik vienos galvos greitai rado, kuo pripildyti tuštumas, atsiradusias iškuopus sovietinį molį, o kitos, lyg neturėdamos kitos „statybinės“ medžiagos, vis mėgina iš to molio likučių nulipdyti kokią nors prekę „laisvai rinkai“.Tai nulipdo Jono Basanavičiaus ar Justino Marcinkevičiaus karikatūras, tai terlioja „moliu“ tautinius papročius, tautinius rūbus.
Naudojo ar nenaudojo sovietų valdžios ideologai tautinius elementus savo užmačioms įgyvendinti? Kam tai šiandien rūpi? Nebent Putinaitei, kuriai kitos idėjos, kitos problemos į galvą, matyt, neateina, nes joms gvildenti sovietinis molis netinka. Juk ne sovietiniai ideologai, pasipuošę tautine simbolika, dainuodami lietuviškas dainas, ėjo į Sąjūdžio mitingus, gyvąja siena supo TV Bokštą, parlamento rūmus, o žmonės, kurių tautinės sąmonės sovietams taip ir nepavyko nei sunaikinti, nei suluošinti.
Tai kuo dabar užsiima N. Putinaitė? Gal ji įsivaizduoja „švarinanti“ mūsų sąmonę? Bet kodėl ji naudojasi tais pačiais sovietiniais metodais, taip pat primityviai ideologizuodama – tik „ontrep“ – tuos pačius tautinės kultūros klodus, kurių sovietų ideologams taip ir nepavyko neišvalomai pridergti ar sunaikinti?
Užjausčiau, sprendžiant iš visko, kiek riboto matymo ir mąstymo filosofę, nepajėgiančią suprasti sovietmečio grūdintos ir sėkmingai užsigrūdinusios – ką ir liudija mūsų Pergalė – tautos sugebėjimo gyventi tarp eilučių, gyventi „kabutėse“, gyventi su špyga kišenėje, sugebėjusią iš poetų kūrybos, eilių ir poemų atsirinkti ir skaityti tik tas, kurios buvo skirtos tautai, ir neskaityti tų, kurios buvo skirtos valdžiai.
Bet negaliu nesistebėti „Bernardinų“ svetaine, kuri net artėjant Sausio 13 -jai, dienai, liudijančiai visų panašių putinaičių pastangų apdergti per sovietmetį išsaugoto lietuviškumo vedlius ir eilinius beviltiškumą, vis vien bruka savo skaitytojams tą patį tomis pačiomis silpnomis rankomis tebemaigomą išskydusį molį…
Todėl negaliu nepaklausti: kokiai sistemai, „Bernardinų“ redakcijos nuomone, yra naudingas šitas iš tendencingo ideologinio, sovietizmu atsiduodančio „molio“ lipdomas antilietuviškumas?
„VU TSPMI docentės Nerijos Putinaitės knygos pavadinime esantis žodžių junginys „skambantis molis“ – daugiaprasmiška metafora. Iš molio galima nulipdyti naudingą daiktą, bet jis vis dėlto lieka gana nepatvarus. Taip N. Putinaitė įsivaizduoja ir sovietmečiu vietinės lietuvių ir centrinės valdžios Maskvoje lipdomą lietuviškumą – kaip sąmoningai konstruojamą, paprastą, bet sistemai naudingą.“