Kai mažaraštis kultūros ministras, pataikaudamas lenkams, ėmė spausti Valstybinės kalbos inspektorių, dar tik grasindamas jam pašalinimu iš pareigų už tai, kad vykdė savo, Konstitucijoje apibrėžtą funkciją, reikėjo ir jam, ir Lenkijos ambasadoriui, ir visiems vadinamųjų lenkiškųjų savivaldybių merams, ir VISIEMS Seimo Kultūros komiteto nariams bei, žinoma, Prezidentui, kuris irgi, pasirodo, nėra pertekęs Lietuvos istorijos žinių, nusiųsti profesoriaus Alvydo Butkaus prieš 12 metų paskelbtą puikų straipsnį „Baltų tautinio sąmonėjimo skirtumai ir jų įtaka dabarties politikai“. Žinoma, jį turėtų skaityti, studijuoti, mokytis visi studentai lituanistai plačiąja prasme, ne tik kalbininkai, bet ir istorikai, ir politologai. Jame labai aiškiai, argumentuotai išdėstyti ne tik latvių ir lietuvių tautų tautinio susivokimo skirtumai, bet ir jų priežastys. Ir kai šiandien mes stebimės, kodėl latviai, likę vos ne tautine mažuma Latvijoje, sugebėjo nedarkyti savo rašybos, neatsisakyti tautybės žymėjimo pase, stiprinti latvių kalbos pamokas tautinėse mokyklose ir t. t., priežastis aiški: lietuvius atbukino ir padarė didesnių tautų liokajais ilgalaikė „santuoka“ su Lenkija. Štai kokias išvadas teikė prof. A. Butkus:
„1. Lietuvių europėjimas lenkų kultūros kontekste sulėtino lietuvių integraciją į Vakarų Europą, palyginti su ta jų dalimi, kuri europėjo vokiečių kultūros fone (Mažosios Lietuvos lietuviai). Latvijoje toks skirtumas matomas tarp Kuršo bei Vidžemės regionų, patyrusių vokiečių kultūros įtaką, ir Latgalos, kuri nuo 1561 m. pateko į lenkų kultūros aplinką.
- Lietuvių ir latvių europėjimo skirtumams turėjo įtakos ir nevienoda etnoso struktūra. Lietuviai buvo išlaikę luominę struktūrą, tuo tarpu šiaurės baltai, per XIII a. karus netekę diduomenės, formavosi kaip monolitinė latvių valstiečių visuomenė. Lietuvių aukštuomenė sukrikščionėjo anksčiau, tačiau dėl ekspansyvios ir agresyvios lenkų kultūrinės politikos prarado gimtąją kalbą, o nuo XIX a. – ir lietuvišką politinę savimonę. Lietuvių ir latvių valstiečiai krikščionėti / europėti pradėjo beveik vienu metu, t. y. po XVI a. reformacijos, tačiau latvių krikščionėjimas vyko etniškai ir kultūriškai liberaliomis sąlygomis, o lietuvių – vis stiprėjančio lenkų nepakantumo lietuviškumui aplinkybėmis.
- Akcentuotos lietuvių identiteto ištakų paieškos lenkų kultūroje, tos kultūros sureikšminimas Lietuvos istorijoje, ignoruojant dar istoriškai neišnaudotą baltiškąją dimensiją, stiprina ne lietuvišką savimonę, o lietuviškus baudžiauninko kompleksus. Be to, arogantiškas lenkų požiūris į lietuvius, išdėstytas A. Rotundo knygoje „Rozmowa Polaka z Litwinem“ („Lenko pokalbis su lietuviu“, 1565), daugeliu atvejų lieka mažai pakitęs ir šiais laikais. Šis požiūris, nors Lenkijos atvirai dar nedemonstruojamas, pasireiškia jos remiamoje Vilnijos lenkų politikierių veikloje, siekiančioje sukurti krašte kalbinį ir administracinį lenkų rezervatą, nesiintegruojant į Lietuvos visuomenę, šovinistiškai priešinant lenkų ir lietuvių kultūras, kišantis į Lietuvos švietimo reikalus (net į rašybą!), kurstant parapinę ksenofobiją, adoruojant tarpukario lenkų okupacinį laikotarpį Vilnijoje bei Armijos krajovos veiklą ten Antrojo pasaulinio karo metu.
- Lenkų etnosas Lietuvoje yra naujas tiek kilmės, tiek identiteto požiūriu. Iš tikrųjų tai net ne kilmės, o pasirinkimo dalykas. Dalis dabartinių lenkų tikrai yra autochtonai, tačiau tik biologiniu, ne etniniu požiūriu. Šis etnosas Pietryčių Lietuvoje atsirado pirmiausia iš lenkiškai kalbėjusių lietuvių (litvinų), šiems pakeitus savo etninę identifikaciją į lenkišką. /…/ Šiais laikais Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkų identiteto raiška išlieka prolenkiška, įskaitant valstybinės atributikos vartojimą ir skeptišką ar atvirai niekinantį požiūrį į Lietuvos istoriją, valstybingumą, kultūrą bei valstybinę kalbą.
- Lenkijos aneksinės, mesianistinės ir (kaip atsakas) Lietuvos antiunijinės nuostatos yra tokios pat senos, kaip ir šių dviejų valstybių sąjunga. Jos atsirado po Krėvos unijos (1385) ir lydėjo visą Lenkijos ir Lietuvos santykių istoriją. Tokio paties senumo yra ir lenkų arogancija prieš visa, kas lietuviška. Todėl klaidinga manyti, jog nesusikalbėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos takoskyra yra tik želigovskinė Vilniaus okupacija 1920 m. bei jos sukelta antilenkiškumo banga tarpukario Lietuvoje. Vadinasi, vien tik direktyvomis ar potvarkiais išgyvendinti šių nuostatų neįmanoma – reikia laiko ir patirties, gyvenant skirtingose valstybėse, o pradėti reikia nuo abipusės pagarbos dabartiniam šalių valstybingumui.“