Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1, 67–79)
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje pašlovinkime ir mes Viešpatį. Susėdę prie bendro stalo švęsti Kūčių, paliudyti savo viltį, meilę ir tikėjimą, padėkokime už visas Jo dovanas: už gyvenimą, šeimą, draugus, už Jį Patį, už Jo šviesą, kuri kreipia mūsų žingsnius iš tamsos į ramybės kelią.
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš nuodėmių vergijos, teapvalo ją ir teveda teisumo takais, o visiems geros valios žmonėms romusis Karalius tesuteikia malonę dalyvauti šiame išganymo slėpinyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Tiesa apie žmogų ir Dievą
Kalėdos yra ta diena, kai žmogus turi realią galimybę suprasti, kaip Dievas jį myli. Jo meilė kiekvienam – tai vienu metu tėvo meilė vaikui ir mažo vaiko meilė tėvams. Griežtumas, atsakingumas, rūpestingumas, savęs paaukojimas Viešpatyje susilieja su švelnumu, visišku pasitikėjimu ir būtinybe visada būti kartu – štai maždaug taip atrodo Dievo meilė mums. Gimęs Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad mes jį laikytume savo rankose, kad nepaleistume nuo savęs, ir tuomet jis suteiks mums taiką ir apgins mus nuo negandų. Jis atiduoda mums save. Ir kaip vaikas šypsosi kiekvienai motinai, taip ir jis mus myli tokius, kokie esame. Atiduodamas mums savo gyvybę, Jėzus mumis taip pasitiki, kaip niekas ir niekada nėra pasitikėjęs žmogumi.
Kristus gimė būtent tuo momentu, kada pasaulis buvo nusiminęs. Viešpatavo blogis, žmonės buvo praradę viltį, kad kas nors pagerės. Pasaulis, užsidaręs abejingumo kevale ir paskendęs nuodėmėse, nepastebėjo Kristaus gimimo momento, suteikusio unikalią ir nepakartojamą galimybę ištrūkti iš beprasmybės ir nupuolimo.
Kartą 1886 m. garsus prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas Polis Klodelis, eidamas nusiminęs pro Paryžiaus katedrą, išgirdo joje giedant. Užėjęs į vidų jis nustebo pamatęs tikinčiųjų veiduose džiaugsmą – jie giedojo priešais Kūdikėlio Jėzaus statulėlę. Buvo šv. Kalėdų Mišios. „Kas yra šis vaikas, kuris gali suteikti šitokį džiaugsmą sielai?“ – klausė Polis Klodelis. Jis dar nežinojo, kas yra Kristus. Ketverius metus truko jo atsivertimas, tai buvo kančių, ieškojimų, dvasinių kovų metai. 1890 metais jis tapo kataliku. Buvo diplomatu Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje, Kinijoje, Japonijoje, Brazilijoje ir JAV. Apdovanotas Garbės Legiono Didžiuoju Kryžiumi. 1946 m. išrinktas Prancūzijos akademijos akademiku. Žmonių manymu, pasaulis dalijasi į gerus ir blogus žmones, į vertus ir nevertus išganymo. Bet užtenka vos akimirkai atsiverti dangui, kaip iš jo pasigirsta gausingos dangaus kareivijos balsas: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kristus yra visiems.
Jėzaus gimimo metu labiausiai būtinas buvo dvasinis atgimimas. Jis nereikalavo nei didelių finansinių išlaidų, nei didelės ir gerai ginkluotos kariuomenės. Kad pasaulyje prasidėtų dvasinis atgimimas, užteko vien širdžių atvirumo ir keleto pasitikinčių Dievu žmonių, iš kurių pirmoje vietoje buvo jauna žydų mergaitė, vardu Marija, ištarusi Dievo valiai taip. Ką tokio naujo ir įdomaus atnešė pasauliui mažas vaikelis Jėzus, pradėjęs savo gyvenimą ėdžiose ir pabaigęs ant kryžiaus? Jis neatrado Amerikos, jokio nežinomo kontinento, jokios naujos planetos. Neišrado atominės energijos ar automobilio. Tą jis paliko pačių žmonių išminčiai. Tačiau Jėzus padarė tai, ko mes savo jėgomis niekada nebūtume padarę.
Didysis prancūzų mąstytojas matematikas ir fizikas Blezas Paskalis sako: „Be Jėzaus Kristaus mes nežinotume, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis, kas yra Dievas ir kas mes tokie esame.“ Jėzus atskleidė mums, kas ir koks yra Dievas ir kas yra žmogus, kokia yra gyvenimo ir mirties prasmė, dėl ko gyvename ir kas laukia pasibaigus mūsų žemiškajam gyvenimui. Jėzus mums apreiškė, kad tikrasis Dievas yra mūsų draugas, artimas žmogui, kupinas rūpestingumo ir meilės. Jis Meilės Dievas ir tikrasis žmogaus Tėvas. Pas jį gali ateiti ir galingi, ir silpni; net nusikaltėliai ir visuomenės atstumtieji – visi, kurie jaučia tuštumą ir neviltį.
Jėzus Kristus atskleidė tiesą apie mus. Jėzaus dėka aš žinau, kad turiu neįkainuojamą vertybę, kad mano gyvenimas turi prasmę. Tik nuo to momento, kai Dievas tapo žmogumi, mes žinome, kas yra žmogus. Anksčiau jis buvo sūnus palaidūnas, tačiau Jėzus atskleidė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, brangus Viešpaties širdžiai. Kalėdos yra stebuklas tarp mūsų. Kiekvienas atvira širdimi gali pamatyti šį žmonijos stebuklą – atgimimą ir kiekvienas gali prie jo prisidėti. Šiandien Kalėdos. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Privalome ieškoti Kristaus ne tiek Betliejuje, kiek savo širdyje.“ Šiandien jis vėl gimsta kiekvieno iš mūsų širdyje.