Kankinys, paskyręs gyvenimą tiesai

Kova už kitus žmones gali tapti pašaukimu, bet ir labai rizikingu likimu. 2017 metais Lietuvoje apskriejo žinia, jog arkivyskupas Teofilius Matulionis skelbiamas palaimintuoju. Nors šis asmuo gali pasirodyti tarsi gyvenimo kankinys, žmonių mintyse jis nuoširdžiausias kovotojas, įkvepiantis nueiti savo gyvenimo „Didįjį kelią“. Tai dvasininkas, nepasidavęs nė vienų okupantų priespaudai ir niekada šešėlyje nepalikęs kito tikėjimo ar tautos vargdienio.

Neišdavė žmogiškumo valdžios įsakymams

Teofilius Matulionis gimė 1873-iaisias metais pasiturinčioje šeimoje, dabartiniame Anykščių rajone. Dvidešimt šešerių buvo įšventintas į kunigus ir netrukus perėmė klebono pareigas Bikavos parapijoje. Deja, Teofiliaus dalia buvo sunki: vietinė aristokratija į jį žvelgė nepalankiai, o vėliau buvo nušalintas nuo bažnytinių pareigų. Jaunasis klebonas nepakluso caro valdžiai, draudžiančiai krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų buvo stačiatikis.

Nors tai buvo tik visų vargų pradžia, palaimintojo Teofiliaus Matulionio asmenybė buvo labai drąsi ir šiandien įkvepia net ir netikinčius krikščionybe. Kunigas Marius Talutis, tarnaujantis Kernavės ir Musninkų bažnyčiose, Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso – bylos postulatorius, yra surinkęs daug biografinių faktų apie palaimintąjį. Jis pasakoja, jog šis asmuo – nuoširdaus žmogiškumo įkvėpimas.

„Tikinčiuosius palaimintojo Teofilio gyvenimas moko vis labiau pasitikėti Dievu, net ir pačiose sudėtingiausiose sąlygose atpažinti Dievo valią ir stengtis ją vykdyti. Netikintiesiems įkvėpimu gali būti Teofiliaus drąsa, ištikimybė, nuoširdus žmogiškumas, neskirstant žmonių bei visiškas noro kerštauti nebuvimas“, – sako M. Talutis.

Perėjo susidorojimo su žmogumi mėsmalę

Teofiliui Matulioniui atlikus bausmę ir atgavus klebono pareigas, po Spalio revoliucijos Rusijoje, komunistai pradėjo trukdyti kunigų veiklai. 1923-ais metais kunigas ir vėl nubaudžiamas – šįkart su 15 kitų kunigų nuteisiamas kalėti Maskvos kalėjime. Tai nebuvo paskutinis kartas, kai Teofiliui teko kentėti nuo valdžios. Nors jo kaip dvasininko tarnystė buvo be galo rizikinga, jis niekada neatsitraukė. Priešingai – kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog tai buvo žmogus, mokėjęs maloniai bendrauti su kaliniais, visada jautęs pareigą padėti.

„Palaimintasis kankinys, atlikdamas savo pareigas, negalvojo, kaip pasirinkti lengvesnį, paprastesnį, naudingesnį sau kelią, o visuomet stengėsi nesavanaudiškai tarnauti žmonėms. Jis didžiulės atsakomybės ir pareigos žmogus, prie viso to dar turėjęs didžiulę tikėjimo aistrą, tiesiog degė tikėjimu. Tad tikėjimas ir ganytojiškos pareigos buvo jo variklis ir tai jį stiprino sunkiausiuose išbandymuose“, – teigia M. Talutis.

Anot jo, nuo kitų palaimintųjų kankinių Teofilius skiriasi tuo, jog nebuvo patvirtintas konkretus kankinystės iki mirties įvykis: „Nors jo visa dvasininko tarnystė buvo pilna rizikos ir pavojų, jis neatsitraukė. Ne vieną kartą jis žvelgė mirčiai tiesiog į akis. Jam teko pabūti pačiose krikščioniškam tikėjimui nepalankiausiose vietose: 1917 m. revoliucijos apimtame Peterburge, Vilniaus KGB kalėjime, Vladimiro kalėjime ir pan. Galima sakyti, jog jis perėjo visą sovietinę susidorojimo su žmogumi mėsmalę, o pats, laiškuose juokaudamas, kalėjimus ir lagerius vadino kurortais. Neprarado šviesios vilties ir linksmumo iki pat mirties.

Naujausiuose Vatikano išleistuose ir patvirtintuose Šventųjų skelbimo kongregacijos vadovėliuose palaimintojo Teofiliaus byla nurodoma kaip pavyzdys naujam kankinystės supratimui. Kankinystė – ne tik įvykęs mirties už tikėjimą įvykis, bet ir visą gyvenimą kylantys pavojai, gyvybės rizika“, – pasakoja kunigas M. Talutis.

Asmenybė, turtinga tarsi pasaulis

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio vardas siejasi su daug skirtingų apibūdinimų: rizikinga dvasininko tarnyste, kankiniu, nuoširdžiu žmogiškumu, tikėjimo simboliu. Šis žmogus yra svarbus ir Lietuvos istorijai, kadangi kartu su tėvyne išgyveno skirtingų valdžių priespaudą. Kai kurie Teofilių vadina trigubu tremtiniu visai ne be reikalo. Vis dėlto palaimintojo asmenybė su kiekvienu vargu tik dar labiau pasiaukodavo kitų žmonių gerovei.

„Jo gyvenime galime pamatyti mūsų Tėvynės žmonių patirtus vargus ir tuo pačiu mūsų tėvynainių ištikimybę, dvasinę kovą, mūsų sielose gyvenantį laisvės geną. Teofilius Matulionis yra nukentėjęs ir nuo carizmo, ir nuo nacizmo, ir nuo bolševizmo. Visos šios priespaudos pareikalavo didelių aukų iš mūsų Tėvynės, tačiau Lietuva sugebėjo atsistoti, išsivaduoti, laimėti ne ginklų galybe, bet žmonių dvasios stiprybe. Palaimintasis Teofilius taip pat atspindi mūsų liaudies, XIX amžiaus kaimo žmonių tikėjimo ir būdo grožį, jų pamaldumą, gerumą, dosnumą, o kur dar mūsų kryždirbystė, liaudies giesmės ir t.t. Tai toks gražus ir toks turtingas pasaulis, kuris subrandino didžias asmenybes“, – teigia M. Talutis.

Ištikimybė tiesai, sąžinei ir tikėjimui

„Daugybei žmonių jis yra padėjęs ar maisto daviniais, ar geru žodžiu ar net išgelbėta gyvybe. Niekada nežiūrėjo jokių ideologinių ar tautinių skirtumų, jam svarbiausia buvo padėti žmogui. Todėl jis ir žydų gelbėtojas, ir suimtųjų užtarėjas, ir bėgančių iš fronto rusų globėjas“, – pasakoja kunigas M. Talutis.

Teofilius Matulionis padėdavo visiems žmonėms kuo tik galėdavo. Jam niekada nerūpėjo titulai, šį žmogų per gyvenimą vedė ištikimybė tiesai ir širdis. Nors sovietų valdžiai ištrėmus Teofilių dirbti sunkiausių darbų miškuose šalia Ladogos ežero, jo sveikata stipriai pablogėjo, tai netapo priežastimi pasiduoti. M. Talutis pasakoja, kad palaimintasis ir toliau aktyviai užsiėmė visuomenine veikla.

„Žemiški postai, karjeros siekimas Teofiliui nerūpėjo. Jei būtų rūpėję, būtų gudravęs, bendradarbiavęs, laviravęs ir nevažiavęs į kalėjimus. Liko ištikimas tiesai, sąžinei ir tikėjimui. Kunigu būdamas nemažai pasidarbavo remontuodamas ir statydamas bažnyčias. Sutvarkė ir išgražino Bikavos bažnyčią Latvijoje ir pastatė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią Peterburge. Tapęs vyskupu Lietuvoje, įsteigė nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, rūpinosi Lietuvos paaukojimu Švč. Jėzaus ir Marijos Širdims, vienas pirmųjų pradėjo platinti Dievo Gailestingumo pamaldumą, keletą mėnesių ėjo vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeliono pareigas. Bet, turbūt, didžiausias jo nuopelnas – ištikimybė tiesai, patikrinta daugelio išbandymų.“

Kelias, turistus paverčiantis piligrimais Kunigas M. Talutis pastebi, kad į daugelį gyvenime aplankytų vietų Teofilius važiavo ne savo noru. Jis neplanavo, kur norėtų gyventi, bet vis buvo siunčiamas bažnytinės vyriausybės arba tremiamas okupantų.

Norintiems pažinti bent dalį vietų, prie kurių prisilietė Teofilius, siūloma išbandyti nueiti nelengvą palaimintojo „Didijį kelią“. Tai maršrutas, siekiantis net 577 kilometrus, nusidriekęs per rytinę ir vakarinę Lietuvos dalį: nuo Kauno iki Varėnos, nuo Varėnos iki Zarasų ir atgal link Kauno iki Kaišiadorių rajono. Kunigas M. Talutis žada, kad daugumą turistų šis kelias paverčia piligrimais.

„Pirmiausia, visada rekomenduoju keliauti po Lietuvą, ji tokia graži ir dar tokia nepažinta, turtinga, daugiasluoksnė. Kiekviename mūsų šalies rajone galime atrasti tiek įdomybių ir grožybių. Palaimintojo Teofiliaus vietų lankymas bus puiki Lietuvos istorijos pažinimo pamoka, padės geriau pažinti ir pamilti ne tik šią nuostabią asmenybę, bet ir pačiam tvirčiau stovėti gyvenimo audrose. Dažnai žmogus keliaudamas tokiais keliais pradeda keliauti kaip turistas, o kelionę pabaigia jau kaip piligrimas.

Mane labai paliečia žinojimas, jog į daugelį šių vietų palaimintasis Teofilius važiavo ne savo noru, nesusiplanavęs, kur dabar norėtų gyventi, bet tiesiog arba bažnytinės vyriausybės siunčiamas, arba okupantų tremiamas. Per visą gyvenimėlį jis keliavo iš vietos į vietą, neužgyveno jokio turto, bet niekada dėl to nedejavo, nesiskundė, o atvirkščiai – kitus užkrėsdavo geru ūpu“, – pasakoja M. Talutis.

Daugiau skaitykite svetainėje teofiliauskelias.lt arba mobiliojoje programėlėje „Palaimintojo Teofiliaus kelias“.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Prašalietis

Straipsnelyje rašoma- „Kankinys, paskyręs gyvenimą tiesai, Teofilius Matulionis žmonių mintyse jis nuoširdžiausias kovotojas, įkvepiantis nueiti savo gyvenimo „Didįjį kelią“…. Paskaitęs straipsnelį, mažaraštis kaimo bernas su „patriotiniu džiaugsmu” mažiau pastabiems, bet „šiuolaikiškiems ir patriotiškai” nusiteikusiems skaitytojams gali pasakyti, kad šalia šio straipsnelio „Tiesose” puikuojasi straipsnelis, kuriame taip pat turime „neeilinį” homoseksulų „kataliką” Eimantą Gudą, kurį kalbina „šiuolaikinis intelektualas” Audrius Globys. Pokalbyje neeilinis homoseksualus „katalikas” paskelbė, kad ir jis „gyvena tiesoje ir eina jam pačio Dievulio skirtu šventu gyvenimo keliu”. Matosi, kad Gudų Eimuntukas „gyvenime kenčia ne mažiau”, kaip Teofilius Matulionis. Kaip jis pats savo pokalbyje su Audriu Gluobiu prisipažįsta, jis kaip „tikras kankinys ir su nežemiškais dvasiniais išgyvenimais” ne visada sutinka seksualiai „pagyventi tiesoje” su besisiūlančiu pabūti „partneriu” šiandieninės bažnyčios „Dievo… Skaityti daugiau »

diaugiuosi,

kad musu baznycia ir parapija pavadinta sio iskilaus dvasininko vardu.

2
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top