Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Didysis įsakymas – XXXI eilinis sekmadienis

Kartą Rašto aiškintojo paklaustas, koks yra didžiausias įsakymas, Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31).

Dykumoje prie Horebo kalno izraelitai gavo dešimt Dievo įsakymų, kurių, eidami į laisvę, jie turėjo laikytis. Didžiausi iš jų buvo įsakymas mylėti Dievą ir artimą. Šie įsakymai turėjo tapti laisvų žmonių gyvenimo pamatu. Meilė Dievui reikalavo gerbti ir mylėti vieną Dievą, išvedusį izraelitus į laisvę, ir atmesti bet kokius stabus; meilė artimui reikalavo mylėti savo tėvynainius ir bėdoje jiems pagelbėti. Meilės įsakymas izraelitams buvo didelis iššūkis, nes gyvendami Egipte jie garbino stabus ir rūpinosi tik savimi ir pačiais artimiausiais asmenimis.

Jėzus praplėtė suvokimą, kas yra artimas, kurį reikia mylėti. Tai ne tik izraelitai, bet ir svetimtaučiai. Palyginime apie gailestingąjį samarietį Jėzus aiškiai nurodė, kad mums artimas yra kiekvienas į bėdą patekęs žmogus (plg. Lk 10, 25–37).

Kalno pamoksle Jėzus dar labiau praplėtė artimo meilės įsakymą: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45).

Dievo ir artimo meilės įsakymų laikymasis parodo, kokie mes esame krikščionys ir kaip nuosekliai laikomės krikščioniškojo tikėjimo pamatinių nuostatų. Apaštalas Jokūbas pirmiesiems krikščionims priminė: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Negyvas be meilės darbų.

Mes gyvename laikmetyje, kai sukurtos idealios sąlygos vešėti ne meilei, bet savimeilei: rūpintis savo gerove, pamirštant kitus. Medžiaginę gerovę susikūręs žmogus laikomas laimingu, o stokojantis medžiaginių gėrybių – apgailėtinu vargšu. Iš tikrųjų, laimingas yra tik tas, kuris myli, o didžiausias nelaimėlis – meilės stokojantis žmogus.

Apaštalas Paulius apie tai rašė pirmiesiems krikščionims: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 1–2). Aiškiau pasakyti neįmanoma.

Bažnyčios bendruomenė yra pašaukta skelbti šią meilės Evangeliją ir rūpintis pačiais silpniausiais žmonėmis. Vos prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui Lietuvoje giliai tikinčios katalikės moterys susibūrė po Carito organizacijos vėliava; jos tapo pačiomis gražiausiomis liudytojomis, kaip reikia vykdyti meilės įstatymą, padedant varge esantiems žmonėms.

Tačiau meilė nėra tik ištiesta ranka gyvenimo pakraščiuose esantiems žmonėms; jos praktika būtina kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje. Ji ypač aktuali dabar, kai tarp žmonių tvyro labai daug susipriešinimo ir pykčių.

Kokia privalo būti mūsų meilė, labai tiksliai nusako apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7). Tepadeda Viešpats mums eiti šiuo meilės keliu.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
39 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Tepadeda Viešpats

vykdyti meilės įstatymą!

Negyvas be meilės darbų

laimingas yra tik tas,
kuris myli,
o didžiausias nelaimėlis,
meilės stokojantis žmogus.

Meilės darbams

Va, todėl ir priimame visus migrantus, ieškančius žemiško rojaus Europoje. Tik klausimas ar tikrai iš didelės meilės jiems, jeigu pačio Dievo beveik nemylime.

Evangelijos

Mąstymas Prašyti dosnumo ir didžiadvasiškumo Dievo, savęs ir artimo meilėje Esu kviečiamas Evangelijos šviesoje ištirti, kokia yra didžiausia mano gyvenimo vertybė. Prisiartinsiu prie Jėzaus ir nuoširdžiame pokalbyje paklausiu Jo: „Kas mano gyvenime turi būti pirmoje vietoje?“ * Pirmiausia yra: „Klausyk…“. Mano dvasinio gyvenimo lygis daugiau ar mažiau priklauso nuo sugebėjimo klausytis Dievo, kuris permato mane ir geriausiai pažįsta mano gyvenimo kelius. Kvietimas „klausyk“ primena man, kad Dievas be paliovos man kalba ir atskleidžia man savo valią. * Ar tikiu, kad Dievas kasdien man kalba? Ar girdžiu, kaip Jis kalba man asmeniškai? Ar kasdien ieškau tylos ir susikaupimo valandėlių? * Jėzus primena man, kad Dievas yra vienintelis mano Viešpats. Ar galėčiau dabar, šią akimirką, Jam išpažinti: „Tu esi vienintelis mano gyvenimo… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

DU ŽODŽIAI Galime įsivaizduoti gerą Izraelio šeimos tėvą, sėdantį su savo vaikais prie vakarienės stalo, lydintį juos į mokyklą, vedantį į lovą nakties poilsiui ar žadinantį rytais. Tačiau kiekvieną valandą, bet kokiomis aplinkybėmis jis kartoja jiems esminius priesakus, vieną kartą neišdildomai įrašytus širdyje: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Taip vaikas ir jaunuolis sužino, kuo gyvena ir kvėpuoja jo tėvas. Jie natūraliai patiria tėvų gyvenimo būdą ir pasitiki jais. Auklėjimas suprantamas, kaip meilės kupinas paklusnumas Viešpačiui: „Klausyk, Izraeli!“ Evangelistas Morkus taip pat labai vaizdingai atpasakoja šį Dievo mokymą. Vienas iš Rašto aiškintojų,… Skaityti daugiau »

Vaclovas ing 20:12

Jei kalbate ne apie deivės Mildos meilę, tai pradžioje teiginys klaidingas, o po jo išreikštas klausimas toks taiklus, kad jame slypi ir pats atsakymas.

Popiežius Pranciškus

Kad Dievo žodis neliktų negyva raidė Kodėl Rašto aiškintojas, pritaręs Jėzaus mokymui, jaučia poreikį pakartoti jo žodžius, jog svarbiausia „mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį“? Nes Dievo žodis nėra paprasta kronika. Jis turi būti kartojamas, saugomas ir įsimenamas, kol tampa savu. Kramtomas tarsi maistas, sakė popiežius sekmadienį. Vienuolinė tradicija vartoja drąsų, bet konkretų terminą – Dievo žodis turi būti „gromuliuojamas“. Jis toks maistingas, kad gali pasiekti kiekvieną gyvenimo sritį, visą širdį, visą protą, visas jėgas, visą dvasią. Jis turi skambėti ir atsimušti aidu mumyse. Kai girdime tokį vidinį aidą, reiškia Viešpats gyvena mūsų širdyje. Ir sako mums kaip tam šauniam rašto aiškintojui: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ (žr. Mk 28). „Brangūs… Skaityti daugiau »

Lapkričio 1 d. Visi Šventieji

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apr 7, 2–4. 9–14) Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių. Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino… Skaityti daugiau »

Lapkričio 1 d. Visi Šventieji

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 23, 1–6)

P. Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.

Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
virš upių tvirtą sukūrė. – P.

Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną. – P.

Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido. – P.

Lapkričio 1 d. Visi Šventieji

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (1 Jn 3, 1–3)

Mylimieji!
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 28)

P. Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
aš jus atgaivinsiu,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Lapkričio 1 d. Visi Šventieji

Evangelija (Mt 5, 1–12a)

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.
Katalikai.lt

Lapkričio 1 d. Visi Šventieji

Evangelijos Mąstymas Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad Jėzus trokšta man gėrio „Matydamas minias, Jėzus užkopė ant kalno“. Kontempliuosiu Jėzaus veidą ir Jo žvilgsnį. Įžvelgsiu juose Jėzaus rūpestį. Jėzus, matydamas minias, mato kiekvieną žmogų asmeniškai. Į kiekvieną Jis žvelgia su meile ir kiekvieną pažįsta asmeniškai. * Įsisąmoninsiu, kad kiekvieną dieną Jėzus su meile žvelgia į mane. Kasdieną Jis užkopia į kalną, kad mane laimintų. Jis mato kiekvieną mano užsiėmimą, žino kiekvieną mano širdies virptelėjimą, ir niekas nepraslysta pro Jo akis. Nuoširdžiai pasidžiaugsiu ta tiesa. Šlovinsiu ir garbinsiu Jėzų, už Jo pilną meilės žvilgsnį, kuris lydi mane dieną ir naktį. * „Prie Jo prisiartino mokiniai“. Žvelgsiu į mokinius, kurie artinasi prie Jėzaus. Kaip dažnai aš artinuosi prie Jėzaus? Ar iš tikrųjų trokštu… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

II. KALNO GIESMĖ Jėzaus Kalno pamokslas moko mus, kad palaiminimai pirmiausia yra Dievo dovana, o ne mūsų tikslas. Vien tik Dievas suteikia karalystę, guodžia ir parodo gailestingumą, tik Jis vadina mus savo vaikais. Mums belieka tuo pasitikėti ir nemanyti, kad skurdas, nuovargis, abejonės, nesėkmės gali iš mūsų atimti šią šventumo dovaną. Priešingai, Palaiminimų žinia mums sako, kad būtent sunkiausiose žmogiškose situacijose Dievas ateina mūsų pasitikti. Šventumas nėra galutinis prizas už gerą elgesį, suteikiamas tik nedaugeliui tų, kuriuos Bažnyčia oficialiai paskelbia šventaisiais. Šventumas yra pradinis paskatinimas, kuris yra suteikiamas kiekvienam. Kiekvienam iš karto leidžiama pajusti Dievo buvimą ir Jo galybę. Dievas pasitiki kiekvienu savo mokiniu, taip, kaip Jėzus, pašaukęs mokinius pas save, prieš tai jų neišbandęs ir neprašęs rekomendacijų. Jis iš… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

I. KALNO GIESMĖ Visų Šventųjų iškilmės dieną Bažnyčia savo liturgijoje tarsi grąžina tikinčiuosius ant palaiminimų kalno. Nors šis Evangelijos tekstas, atrodytų, pakankamai gerai žinomas tikintiesiems, tačiau šiandien Jėzaus žodžiai nuskamba visiškai kitaip. Tai tarsi svaiginanti daina, kurios žodžiai iš lūpų nukeliauja tiesiai į širdį: „Palaiminti… palaiminti… palaiminti…“ Šiais palaiminimais Jėzus pradėjo ilgą mokymą, kurį evangelistas Matas aprašo tolesniuose skyriuose, kupiną stiprių ir gražių pavyzdžių bei atradimų. Neveltui Kalno pamokslas dažnai pavadinamas „Dangaus Karalystės konstitucija“, nes jame išsakomi svarbiausi krikščioniškojo tikėjimo principai. Tradiciškai laikoma, kad yra nustatyta tikra ir konkreti vieta, kurioje Jėzaus minioms pasakė šį pamokslą, ir vykstantieji piligrimystėn į Šventąją Žemę visuomet apsilanko toje vietoje. Jiems tai būna tarsi prisilietimas prie vieno esminių Jėzaus mokymo punktų. Bet iš tiesų… Skaityti daugiau »

Kun. Robertas Urbonavičius

Šiandien Bažnyčia kviečia pagerbti visus šventuosius – tuos Jos vaikus, kurie pasiekė amžinąją laimę ir regi Dievą veidas į veidą. Tai mūsų šeimos nariai – broliai ir seserys, kurie mus myli ir su džiaugsmu užtaria Viešpaties akivaizdoje. Nėra tokios situacijos, kurios nebūtų patyręs koks nors šventasis, nėra tokios problemos, su kuria nebūtų susidūręs vienas ar kitas mūsų globėjas. Ši žinia mus guodžia ir ramina. Nesame vieni, palikti dorotis su visais žemiškojo gyvenimo sunkumais ir iššūkiais. Šventieji yra šalia mūsų. Per krikštą šventumo sėkla yra pasėta mumyse. Visų Šventųjų iškilmės liturgijos tekstai pilni dangiškos šviesos ir džiaugsmo, kuriuo alsuoja Dievo Miestas – triumfuojanti Bažnyčia. Įžangos priegiesmis ragina kartu su angelais džiaugtis ir garbinti Viešpatį, tai yra iš anksto daryti tai, ką… Skaityti daugiau »

Kardinole,

ar bent pastebėjot, kad Šopauskas panaikino Katalikų bažnyčios kronikos priminimą?
Matyt, akis badė…
O jums?
Žiūriu, uoliesiems copy-pastininkamas, pasijutiems misionieriais, bet kas tinka.

Lapkričio 2 d. Mirusiųjų diena (Vėlinės)

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Dan 12, 1–3)

Aš, Danielius, gedėjau ir išgirdau tokius Viešpaties žodžius:
„Pakils tuo laiku didysis angelų kunigaikštis Mykolas – jis stos už tavosios tautos sūnus. Tuomet ateis negandos laikas, kokio dar nebuvo nuo tautų atsiradimo iki tol.
Bet tavoji tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris įrašytas knygoje.
Daug kas iš miegančių dulkių šalyje nubus: vieni – amžinajam gyvenimui, kiti – nešlovei, amžinai gėdai.
Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės visada, per amžius“.

Lapkričio 2 d. Mirusiųjų diena (Vėlinės)

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 41, 2–5; 42, 3. 4)

P. Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo.

Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio,
taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve.
Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo:
vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.

Aš vis tai menu, ir širdis mano alpsta, kaip man su minia tekdavo eiti,
žygiuoti į Dievo buveinę,
džiaugsmo ir liaupsių balsams aplinkui beaidint
būry iškilmingam. – P.

Atsiųski man savo šviesą ir tiesą,
tegu man jos vadovauja
ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
į tavo padangtę. – P.

Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,
pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
Ten tave šlovinsiu kankliais, o Dieve,
o mano Dieve! – P.

Lapkričio 2 d. Mirusiųjų diena (Vėlinės)

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Fil 3, 20–21)

Broliai!
Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 6, 39)

P. Aleliuja. – Tokia mano Tėvo valia, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė,
bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Lapkričio 2 d. Mirusiųjų diena (Vėlinės)

Evangelija (Jn 6, 37–40)

Jėzus kalbėjo minioms: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.
Katalikai.lt

Lapkričio 2 d. Mirusiųjų diena (Vėlinės)

Evangelijos Mąstymas Prašyti malonės visada būti pasiruošus Jėzaus atėjimui Įsisąmoninsiu, kad mano gyvenimas neišvengiamai artėja prie amžinybės. Ten bus arba amžinas buvimas su Jėzumi, arba amžinas atmetimas. Tai patvirtina pasakojimas apie dešimt mergaičių. * Ar atsimenu, kad mano kasdieniniai reikalai, luomo pareigos, pašaukimas turi reliatyvią, praeinančią vertę? Ar sugebu į savo gyvenimą pažvelgti iš amžinybės perspektyvos? Pabandysiu tai padaryti dabar, šiuo momentu. Kokie jausmai kyla manyje? * „Vidurnaktį pasigirdo balsai…“. Vidurnaktis yra simbolis laiko, kai mažiausiai tikimasi kokio nors veiksmo. Kada visi išvargę užsnūdo, tada atėjo Viešpats. Mano susitikimo su Viešpačiu laikas yra nežinomas. Tai įvyks mano mirties valandą arba laikų pabaigoje. * Neužtenka žinoti, kad Viešpats ateis. Pats žinojimas, jog reikia būti pasiruošus, yra nenaudingas, kaip lempa be alyvos.… Skaityti daugiau »

Lapkričio 2 d. Mirusiųjų diena (Vėlinės)

Evangelijos komentaras Kiekvienas, gyvenantis ir mirštantis Kristuje, bus prikeltas paskutiniąją dieną. Šis pažadas skirtas kiekvienam, tad taip sukuriamas ypatingas ryšys tarp visų pakrikštytųjų Kristuje. Visi esame vienos šeimos nariai, visi esame vieno kūno – Kristaus kūno – nariai. Štai ką rašo popiežius Benediktas XVI apie seną krikščionišką tradiciją melstis už mirusiuosius: „Tai, kad meilė gali nusidriekti į anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas iš kito imti, visais šimtmečiais buvo pamatinis krikščionijos įsitikinimas, ligi šiandien išliekantis paguodžiama patirtimi. Kas gi nejaučia poreikio savo į anapus iškeliavusiems artimiesiems pasiųsti gerumo, dėkingumo ar ir prašymo atleisti ženklo? Dabar būtų galima paklausti: jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisiančiu bei gelbėjančiu Viešpačiu, tai kaip tam poveikį gali daryti trečiasis, kad… Skaityti daugiau »

Kun. Robertas Urbonavičius

Šiandien Motina Bažnyčia mus kviečia malda apglėbti tuos, kurie yra palikę šį pasaulį. Mirtis nenutraukia meilės saitų, ji to nepajėgia. Tas, kuris gyvena Dievo ir artimo meile, jau yra nugalėjęs mirtį. Malda liudija, kad šioje kelionėje nesame vieni. Vieni kitus palaikome malda tam, kad galiausiai susirinktume prie Dievo Sosto ir regėdami Jį veidas į veidą per amžius būtume laimingi. Gyvename pandemijos laiku. Ir, ačiū Dievui. Staiga pamatėme tai, kas buvo žinoma visada, – kad esame be galo trapūs ir laikini. Manėme, kad padedami mokslo įveikėme visus virusus, kad tai tėra slogus tamsių viduramžių prisiminimas. Patikėjome, kad esame visatos šeimininkai, galintys konstruoti rojų žemėje. Deja, per šiuos metus šis tikėjimas nugrimzdo užmarštin. Esame mirtingi, esame trapūs, esame visi lygūs – naujuoju… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 13, 8–10)

Broliai!
Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: „nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti, gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.

XXXI eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 111, 1–2. 4–5. 9)

P. Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda.

Laimingas, kas Viešpaties bijo,
kas jo įsakymus myli.
Jo ainiai bus žemėj galingi.
Teisingųjų kartai – palaima. – P.

Jis nušvinta geriesiems lyg šviesa tamsybėj,
švelnus, gailestingas, teisingas.
Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
kas reikalus tvarko teisingai. – P.

Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūsta.
Jo didybė skaidriai nušvinta. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Pt 4, 14)

P. Aleliuja. – Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo,– jūs palaiminti,
nes garbė ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. – P. Aleliuja.

XXXI eilinės savaitės trečiadienio

Evangelija (Lk 14, 25–33) Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę,– negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių? Jei ne, tai, anam dar toli… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos

Mąstymas Šiandien apmąstydami Evangeliją prašykime degančios širdies ir stiprios valios radikaliai atsiduoti Jėzui Įsiliesiu į žmonių minią, einančią paskui Jėzų. Pamatysiu jų veidus: džiugius ir pavargusius, susidomėjusius ir susikaupusius. Kiekvienas iš jų nešasi savo gyvenimo istoriją, savo troškimus. Ką galiu pasakyti apie save, apie savo sielos būseną? * Ieškosiu minioje Jėzaus. Jis eina priekyje ir netikėtai kreipiasi į minią. Atrasiu Jo žvilgsnį. Įsiklausysiu į Jo žodžius apie pasiaukojimą ir kryžių. * Jėzus pirmiausia nori išvardinti iš eilės tuos, kuriuos labiausiai myliu. Prisiminsiu juos. Padėkosiu Jam už jų meilę, už jų gražų gyvenimą. Ar įstengiu juos atiduoti Jėzui? Ar leidžiu Jam disponuoti mano meile? * Jėzus primena man apie mano kryžių – apie tai, kas man yra didžiausia auka gyvenime, kas… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius Evangelijos ištrauka kalba apie minias, kurios sekė paskui Jėzų. Taip, daugelis norėjo pasiklausyti įtaigaus Mokytojo, daugelis norėjo išvysti Stebukladarį, daugelis norėjo prisiliesti prie Gydytojo ir išgyti. Tačiau, kai Viešpats nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę – į Golgotos kalną – tos minios ištirpo, liko tik Jo Motina, mylimasis mokinys ir dar kelios sekėjos. Kryžius nebuvo populiarus pasirinkimas. Jis nebuvo, nėra ir nebus populiarus pasirinkimas visais laikais. Daugelis nori klausytis apie Jėzaus stebuklus, apie tai, kad Viešpats gydo, atleidžia ir keičia, daugeliui patinka jausmingos pamaldos su liudijimais bei šlovinimais, tačiau tik nedaugelis norės žengti dar toliau – link Jeruzalės, link Golgotos. Kryžius, auka, atsižadėjimas – šių sąvokų nerasime skambiuose evangelizaciniuose lozunguose, o ir patys turbūt jų… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 14, 7–12)

Broliai!
Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame,– mes esame Viešpaties.
Juk Kristus numirė ir atgijo, kad viešpatautų ir mirusiesiems, ir gyviesiems. Tai kaipgi tu smerki savo brolį? arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi turėsime stoti prieš Dievo teismą.
Parašyta: „Kaip aš gyvas, sako Viešpats, prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir visų lūpos šlovins Dievą“. Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.

XXXI eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 26, 1. 4. 13–14)

P. Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį toje šalyje, kur gyvybė.

Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano:
ko man bijotis?
Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.

Labiausiai iš Viešpaties trokštu,
to vieno prašau,–
kad Viešpaties būste gyvenčiau
visas savo būvio dienas,
kad patirčiau Viešpaties palankumą,
kad jojo šventovę lankyčiau. – P.

Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė.
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 28)

P. Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
aš jus atgaivinsiu,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.

XXXI eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelija (Lk 15, 1–10) Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako:… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus patyrimo tiesos, kad Jėzus ieško manęs mano pasimetime Jau pirmieji šiandieninės Evangelijos žodžiai kviečia mane prisiartinti prie Jėzaus ir klausytis Jo, ypač jeigu mane kankina „muitininko ir nusidėjėlio savijauta“. * Ar trokštu Jėzaus artumo? Ar nepabėgu nuo jo? Kokie išgyvenimai kyla manyje, kai galvoju apie stipresnį ryšį su Jėzumi? Ar neatmetu savęs dėl savo silpnumo? * Jėzus žino viską, kas yra mano širdyje. Įsivaizduosiu, kaip Jis su jautrumu prieina prie manęs, ima mane už rankos, ir pasakoja palyginimą apie avį. Tai aš esu ta avis, kurios Jis ieško ir su džiaugsmu ima ant savo pečių. Ar tikiu, kad taip yra iš tikrųjų? * Sustosiu ilgėliau ties besidžiaugiančio Jėzaus paveikslu. Įsisąmoninsiu, kad tai aš esu Jo džiaugsmas, kad… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI Šiandien Jėzus Evangelijoje mums duoda naują pamoką: kas yra tie, kuriems nereikia atsiversti? Pasakyta: „Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo:‘ Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo‘.“ Panašu, kad Jėzus traukė visus. Vieni – tie „nešvarieji“ – atrado džiaugsmą nebebūti atstumti, pagaliau ir juos kažkas suprato, priglaudė, nebijodamas „susitepti“. Kti – fariziejai ir Rašto aiškintojai – jautėsi įžeisti ir piktinosi, nes buvo paniekintas jųjų „švarumas“. Joks Mozės Įstatymo sergėtojas negalėjo sau leisti tokios „nešvarios“ kompanijos, ką sau leido Jėzus. Tačiau Dievui viskas atrodo kitaip, negu žmonėms, nes savo Žodžiu jis „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės penktadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Rom 15, 14–21) Aš pats, mano broliai, esu tikras, kad jūs esate kupini gerumo, pilni pažinimo ir sugebantys vieni kitus perspėti. Aš jums parašiau kiek per drąsiai, norėdamas jums tai priminti ir remdamasis man Dievo suteiktąja malone būti pagonims Kristaus Jėzaus tarnu ir kaip kunigui skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta. Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais. Juk aš nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų, žodžiu ir darbu, stebuklingų ženklų galia ir Dievo Dvasios galybe. Tik taip aš galėjau paskleisti Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilirijos. Be to, aš maniau esant garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas,… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės penktadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 97, 1–4)

P. Savo išganymą Viešpats apreiškė.

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Jn 2, 5)

P. Aleliuja. – Kas laikosi Kristaus žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. – P. Aleliuja.

XXXI eilinės savaitės penktadienio

Evangelija (Lk 16, 1–8) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’. O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’. Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės penktadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti tvirto suvokimo, jog mano didžiausias turtas yra veikli meilė Nurimsiu ir „atsisėsiu“ kartu su mokiniais arti Jėzaus, kuris nori man papasakoti palyginimą apie tai, kaip reikia sumaniai gyventi, kad nebūtų iššvaistytas gyvenimas. Jis mane moko, kaip „laimėti“ gyvenimą. * Mano gyvenimas yra kaip prievaizdo, kuris gavo iš Dievo nuosavybę: pašaukimą, talentus, sugebėjimus, artimus žmones. Yra dvi galimybės: arba padauginu nuosavybę, arba ją iššvaistau. Kaip buvo iki šiol? * Kai eikvoju gyvenimą, Dievas man siunčia įvairių patirčių, kad susivokčiau. Ar atsimenu tokias akimirkas, kuriose sunkios patirtys privesdavo mane iki to, kad peržvelgčiau ir kai ką pakeisčiau savo gyvenime? * „Ką veiksiu…?“. Bejėgiškos situacijos, kuriose „iš po kojų slysta žemė“, primena man, kad nepriklausau vien tik sau ir kad mano… Skaityti daugiau »

XXXI eilinės savaitės penktadienio Evangelijos

Komentaras Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai Suktasis prievaizdas iš šiandienos Evangelijos neatrodo vertas pagyrimo. Tačiau Jėzus pasakė šį palyginimą ketindamas paskatinti mus mąstyti strategiškai. Kai palyginimo prievaizdui grėsė netekti darbo, jis šoko veikti. Žinodamas savo stipriąsias ir silpnąsias vietas jis tučtuojau sumetė planą, kaip panaudoti savo dovanas. Taigi, – Jėzus sako, – dalykimės tikėjimu strategiškai, t. y. suvokdami, kas mes esame, kur geriausiai jaučiamės ir ką turėtume pasakyti. Mąstydami, kas esame, pagalvokime ir apie tuos žmones, kuriuos stengiamės pasiekti. Ar tau lengviau kalbėtis su žmogumi dviese? O gal labiau mėgsti pasisėdėti draugų būrelyje ar susitikti kavinukėje? Šiaip ar taip, nuo tavo polinkio ir dovanų priklauso, kaip gali suartėti su žmogumi. Neužmiršk pagalvoti ir apie… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

KRIKŠČIONIO APSUKRUMAS Nėra jokių abejonių: Viešpats aiškiai parodo savo simpatiją neteisingam prievaizdui, o Jo skundas nukreiptas prieš tuos, kurie pasirodo nesugebantys sekti Jo nurodytu keliu: Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai… Toks Išganytojo požiūris glumina mus, ištikimus ir garbingus Viešpaties tarnus. Juk mes labai gerai suvokiame, kam esame pašaukti, seniai padalijome visą pasaulį. Visiems aišku, kurioje pusėje yra gėris, o kurioje blogis. Pasirodo, kad mums trūksta vieno dalyko: sveiko apsukrumo. Iš tiesų, Jėzus mokė mus būti gerais žmonėmis, tačiau niekuomet nesakė, kad turime būti abejingi viskam, kas dedasi aplink mus, kad neturime nuolat galvoti, kaip savo tikėjimą ir gerumą paskleisti savo aplinkoje. Priešingai, Dievo planas buvo visiškai kitoks. Drįsčiau sakyti, kad neteisingasis prievaizdas iš Jėzaus… Skaityti daugiau »

39
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top