Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Laikų pabaiga – XXXIII eilinis sekmadienis

Baigiantis liturginiams metams Mišiose skaitomas Dievo žodis pasakoja apie laikų pabaigą. Pranašo Danielio knygoje rašoma: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 2–3).

Jėzus, skelbdamas Evangeliją, taip pat kalbėjo apie pasaulio pabaigą: „Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus. <…>Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove (Mk 13, 19.26).

Žmogaus Sūnus ateis pasaulio teisti, pakviesdamas teisiuosius į amžinąją laimę, o neteisiuosius pasmerkdamas. Dievo teismas tik užantspauduos žmogaus laisvus pasirinkimus, kuriuos jis bus daręs per savo gyvenimą ir mirties valandą.

Šie pasakojimai apie pasaulio pabaigą pateikiami ne mums išgąsdinti, bet kad mūsų kasdienybė su savo džiaugsmais ir rūpesčiais neužgožtų paties esminio dalyko – pasiruošimo susitikti su amžių Teisėju. Jėzus pasakojimą apie laikų pabaigą užbaigė raginimu: „Budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13, 33).

Prisimenu iš mokyklos dienų garbaus amžiaus prancūzų kalbos mokytoją. Per jo pamokas mes kartais paišdykaudavome. Tuomet mokytojas prieidavo prie didžiausio išdykėlio ir pasakydavo lotynišką sentenciją: Quidquid agis, prudenter agas et respice finem! – „Kad ir ką darytum, elkis protingai ir mąstyk, kuo tai baigsis!“ Koks protingas buvo mokytojas, primindamas išdykėliams, kad reikia mąstyti apie savo elgesio pasekmes.

Dievo žodis, primindamas apie pasaulio pabaigą ir mūsų gyvenimo pabaigą, kviečia stabtelėti prie mūsų gyvenimo kertinių dalykų: ar tikrai mylime Dievą ir žmones? Ar nesame susikūrę kokių nors stabų? Ar rimtai rūpinamės savo amžinuoju likimu?

Apie meilę Dievui galime kalbėti tik tuomet, jeigu Dievui skiriame pakankamai dėmesio. Tačiau jei nesisaugome nuodėmių, beveik nesimeldžiame, tuomet kalbos apie meilę Dievui būtų tik savęs apgaudinėjimas ir nieko daugiau.

Meilė artimui reiškiasi gero linkėjimu ir darymu mus supantiems žmonėms, ypač patiriantiems kokį nors vargą. Tačiau jei nuolat mąstome tik apie savo reikalus, o kitų žmonių bėdos mums mažiausiai rūpi, jei neprisiverčiame atleisti ir melstis už tuos, kurie mus įžeidė ar padarė ką nors bloga, tuomet artimo tikrai nemylime, ir tai jau yra didelė mūsų bėda.

Visi mes turime įvairių kūno polinkių; kai kurie iš jų yra ypač netvarkingi ir stiprūs. Tai gali būti neapykanta, perdėtas savęs vertinimas, netvarkingas seksualinis potraukis, godumas medžiaginių dalykų ir kt. Netvarkingi polinkiai atima ramybę ir dažnai tampa mūsų suklupimo akmeniu. Kad juos apvaldytume, pirmiausia reikia pažinti savo silpnybes, su jomis kovoti darant kasdienę sąžinės peržvalgą, pasinaudojant Sutaikinimo sakramentu ir prašant Dievo pagalbos, kad nugalėtume tai, kas mūsų prigimtyje yra netvarkinga. Didžiausias stabas, kurį mes daugiausia smilkome, yra mūsų puikybė – siekis būti pranašesniam už kitus.

Dievo Žodis, primindamas apie visų dalykų pabaigą ir ragindamas budėti, kviečia rimtai pasitikrinti, kokia yra mūsų dvasinė būklė. Jeigu dabar reikėtų susitikti su Viešpačiu, ar neišsigąstume, kad susitikimui esame nepasiruošę? Prašykime Viešpatį šviesos gerai save pažinti ir padaryti reikalingų pasiryžimų.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
48 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Ačiū

Nei vieno komentaro ?. Visi šventi, be nuodėmės?…
Visada skaitau Jo Eminencijos pamokymus, raminamus žodžius į kuriuos dera įsiklausyti taip , kaip vaikas tutėtų įsiklausyti į rūpestingų tėvų raginimus. Mes visi – ne be nuodėmės. Tai mūsų pražūtis. tačiau Kristus mus atpirko savo kančia, tačiau yra sąlyga : turime gailėtis už tas nuodėmes , turime sekti savo darbus, savo elgesį, taip kaip ta Mokytoja sūlė išdykėliams. Ir kai atsigręžį į nužengto gyvenimo kelią, susimąstai ir susigėdiji, kokių tik blogų darbų nesi padaręs: tada nesusimąstydavau, o dabar tenka prašytis Dievo Gailestingumo… Ačiū Kardinolui,kad mus drąsina, moko ir sutvirtina Viltį.

budėti ir melstis

pasitikrinti,
kokia yra mūsų dvasinė būklė?
Jeigu dabar reikėtų susitikti su Viešpačiu,
ar neišsigąstume,
kad susitikimui esame nepasiruošę?
Prašykime Viešpatį šviesos gerai save pažinti ir padaryti reikalingų pasiryžimų.

Melskimės

melskimės už Lietuvą Tiesoje

Gailestingasis Dieve,
padėk įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją,
kad atgavę Tiesos nuovoką ir išsižadėję savęs,
vykdytume Tavo valią.
Prašome per Kristų,
mūsų Viešpatį.

Amen.

Ačiū

Kardinolui Sigitui Tamkevičiui

elgesio pasekmes

Quidquid agis, prudenter agas et respice finem!

Kad ir ką darytum, elkis protingai ir mąstyk, kuo tai baigsis!

amžinas likimas

Meilė artimui reiškiasi –
gero linkėjimu ir darymu mus supantiems žmonėms,
ypač patiriantiems kokį nors vargą.

Mons. Adolfas Grušas

Viešpats mus nuolat veda pirmyn. Mes laukiame ir jau esame kartu, ilgimės ir budime, žinodami, „jog Jis jau arti, prie slenksčio“… BUDĖJIMAS: ILGĖTIS IR LAUKTI Išgirsti Dievo kvietimą bet kuris laikas yra tinkamas. Mūsų žemiškojo gyvenimo pabaiga visuomet yra staigmena… Netgi tuomet, kai atsisveikinimas su šiuo pasauliu ateina po ilgos ir kankinančios ligos, vieną kelio etapą baigianti ir atverianti kitą, galutinę, tikrovę akimirka neišvengiamai reiškia egzistencinį sukrėtimą. Tada trūkinėja visi jausminiai ryšiai, užtemsta saulė, mėnulis daugiau nebeatspindi šviesos, ir nuo mūsų kasdienybės dangaus žvaigždės pabyra žemyn. Neišvengiamas atsiskyrimo jaudulys… Tada dažnai žmonės neišvengia ir skausmingų svarstymų: kokia yra mūsų gyvenimo prasmė? Kurlink mus veda viltis? Būna, kuomet net kalbėti nebegalintis žmogus šį klausimą išsako savo akimis. Viešpats Jėzus kviečia mus… Skaityti daugiau »

Melskimės už Lietuvą.

Gailestingasis Dieve,
padėk įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją,
kad atgavę Tiesos nuovoką ir išsižadėję savęs,
vykdytume Tavo valią.
Prašome per Kristų,
mūsų Viešpatį.
Amen.

melskimės

NETVARKINGI POLINKIAI ATIMA RAMYBĘ IR DAŽNAI TAMPA MŪSŲ SUKLUPIMO AKMENIU!

Sutaikinimo sakramentas

Prašykime Viešpatį šviesos gerai save pažinti ir padaryti reikalingų pasiryžimų.

Maldoje

Troškime gyventi su Jėzumi amžinybėje
Jėzus apreiškia mums tiesą apie pasaulio pabaigą. Prašykime, kad leistų mums suvokti tiesą apie Jo paskutinį atėjimą. Tai faktas, kuris kada nors tikrai įvyks.

Karštoje maldoje

kreipkimės į Tėvą, kad padėtų gyventi ateisiančio Jėzaus Žodžiu. Prašykime Jo, kad kasdien atsiųstų mums gerąjį angelą ir žadintų ramybę ir džiaugsmą laukiant Viešpaties atėjimo. Su meile išpažinkime:

„Tik tu visa mano laimė.“

Tiktai Tėvas žino,

kada Jo Sūnus ateis. Jėzus paliko mums Žodį, kuris nepraeina. Pasilikimas Jo Žodyje padės mums atpažinti laikų pabaigos ženklus ir pasiruošti Jėzaus atėjimui.

Prašykime Angelo Sargo,

kad būtų su mumis paskutinę mūsų gyvenimo akimirką, kad ateitų pas mus, kai Jėzus siųs angelus surinkti savo išrinktųjų. Atnaujinkime savo troškimą turėti gilų maldos ryšį su Angelu Sargu.

Atkreipkime dėmesį į savo jausmus,

kuriuos sukelia to įvykio įsivaizdavimas. Kokie jausmai ima viršų: laukimas, džiaugsmas, ramybė? O galbūt nerimas ir baimė? Jėzus parodo mums tą sceną, kad atskleistų amžiną mano/tavo gyvenimo vertę.

Įsivaizduokime pasaulio pabaigą,

apie kurią kalba Jėzus. Pajuskime širdimi Dievo Sūnų, kuris krintant žvaigždėms ir drebant žemei ateina debesyse su galia ir šlove. Matykime, kaip Jis išsiunčia angelus, kad iš visų pasaulio kraštų surinktų Jo išrinktuosius.

Pažvelgus į savo kasdienybę,

į kasdienius užsiėmimus, reikalus, rūpesčius, kentėjimus… Visa tai kada nors pasibaigs, ir liks tik amžinybė. Ar dažnai apie tai susimąstome? Ar išlaikome reikiamą laisvę nuo savo kasdienių reikalų?

Mons. Adolfas Grušas

Mes laukiame ir jau esame kartu, ilgimės ir budime, žinodami, „jog Jis jau arti, prie slenksčio”.

Šiaip.

Labai gera šios dienos homilija Panevėžio vyskupo emerito per „Marijos” radiją rubrikoje „Dievo Žodis”:
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/209857-2021-11-14-00-40-dievo-zodis.html

Čia vyskupas netiesiogiai, bet per palyginimus verčia mus susimąstyti apie žmogaus įsivaizdavimą, kad jau, jau pranokome Dievą ir išradome tą nuostabiausią vaistą, atomą ar būdą, kaip be Dievo galėsime save apsaugoti. Kol, galų galiausiai – depresija tokia, kad kratosi galva, o medikas… išrašo receptą – melskis, melskis, kol užmigsi. Ir…, o Dieve aš be jokių vaistų miegu, kaip kūdikis…

ah.ą

apokalipsis/ revoliucija/ apreiškimas arba civilizacijos nunulinimas pagal Bibliją – vaivorykštės virš galvų, stiklo ir ugnies jūra, žyma ant rankos be kurios negalėsite nei pirkti nei parduoti… ir sumetimas į ugnį.

ah1

turint uomenyje kad ugnis kaip alegorija pragaro, Biblijinis civilizacijos nunulinimas – sumetimas į ugnį tai pragaro įvedimas žemėje gaunasi …
Staruoja pragaro civilizacija gaunasi.

ah1

Шок!! Мотивы Сатаны в храмах Милана. Дева Мария с рогами. Молитва перед черепами.
https://youtu.be/XrvzdidiBvw
6 : 22 ornamentai iš žmonių kaulų
12 : 26 madona ir kūdikis su ragais
„Jūsų tėvas velnias…” – įspėjo rabis/ mokytojas Jėzus Kristus
Jei tėvas velnias su ragais tai ir sūnus velnias su ragais – „juos pažinsite iš vaisių”, „obuolys nuo obels toli nerieda”, moko biblija ir lietuvių l. patarlė.
Na koks sveiko proto žmogus gamins papuošalus ir ornamentus iš žmogaus kaulų?
Hitlerį tai visi smerkia…
Tuo tarpu kai kam leidžiama ornamentai ir dekorai iš žmonių kaulų rodyti viešai irr… nieko… Norma… gaunasi.

ah1

„Ужас! Церковь на 40000 человеческих костях 1870 год”
https://youtu.be/fuw7yaCOOY4

ah1

Храмы На Костях (ч. 1)
https://youtu.be/EP2waX2NNeM
Храмы На Костях (ч. 2)
https://youtu.be/ZBpiBCX3fdk

kas bendra su žmoniškumu?

Va taip....

„Laikmetis.lt” vyr red. Tomas Viluckas, savo staripsnyje apie pasaulio pabaigą rašo: pasitelkiu dar du tekstus, kurie kalba apie paskutinius dalykus itin savitu, bet labai aktualiu būdu. Tai XIX amžiaus rusų mąstytojo Vladimiro Solovjovo priešmirtinis veikalas „Trumpa apysaka apie antikristą“ ir mūsų tautos vieno iškiliausio teologo Antano Maceinos šio kūrinio komentaras „Niekšybės paslaptis“. Solovjovas savo darbą parašė 1900 metais, žvelgdamas į naują amžių. Ten jis pranašiškai numatė daugybę dalykų, kuriuos aptinkame XX amžiaus istorijoje. Savo futuristiniame veikale jis aprašo pasaulį prieš jo pabaigą, kai iškyla antikristo asmenybė. A. Maceina taip perpasakoja antikristo asmenybės aprašymą: „Antikristas yra religijos mokslų specialistas – teologas, parašęs didelį veikalą apie biblinę kritiką, net teologijos garbės daktaras: Tuebingeno universitetui teko „laimė“ šį titulą antikristui suteikti. Jis yra… Skaityti daugiau »

Tikri žodžiai
XXXIII eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (1 Mak 1, 10–16. 41–45. 54–60. 62–67) Iš Aleksandro Didžiojo palikuonių išaugo nelaba atžala – karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas. Jis buvo Romoje įkaitu buvęs, o šimtas trisdešimt septintaisiais graikų viešpatavimo metais pradėjo valdyti valstybę. Anais laikais Izraelyje ėmė rastis atsimetėlių, kurie įkalbėjo daugelį, sakydami: „Imkime ir sudarykime sandorą su aplink mus gyvenančiomis svetimomis tautomis; juk kada mes nuo jų atsiskyrėme, mums pradėjo labai nesisekti“. Šitoks pasiūlymas jiems patiko, ir kurie ne kurie iš tautos buvo pasirengę eiti pas karalių. Tasai jiems davė leidimą gyventi pagal svetimų tautų įstatymus. Jeruzalėje jie pasistatė kūno mankštos mokyklą, sekdami svetimų tautų papročius, ir leidosi panaikinti jų apipjaustymo žymę. Taip jie atkrito nuo šventosios sandoros, susimaišė su svetimomis tautomis ir… Skaityti daugiau »

XXXIII eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 53. 61. 134. 150. 155. 158)

P. Gaivinki mane, Viešpatie! Aš tavo įsakymus vykdyti noriu.

Mane apmaudas ima,
kai matau bedievį, nepaisantį Viešpaties valios. – P.

Bedieviai man stato žabangus,
bet aš neužmiršiu tavo Teisyno. – P.

Mane nuo žmonių priespaudos gelbėk:
aš tavo nuostatus vykdyti noriu. – P.

Manęs tyko priešai klastingi,
nuo įstatymų tavo nutolę. – P.

Išganymas toli nuo piktųjų,
nes jie neklauso tavo sprendimų. – P.

Nedoruosius matau ir bjauriuosi:
nepaiso jie tavojo žodžio. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12)

P. Aleliuja. – Aš pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

XXXIII eilinės savaitės pirmadienio

Evangelija (Lk 18, 35–43)

Jėzui prisiartinus prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus iš Nazareto.
Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ėję priešakyje mėgino sudrausti jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti.
Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
Šis atsakė: „Viešpatie, kad regėčiau!“
Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
Tas bematant praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.
Katalikai.lt

XXXIII eilinės savaitės pirmadienio

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras Aklasis elgeta Bartimiejus, sėdėdamas prie kelio, prie Jericho miesto sienų, išgirdęs šurmulį klausė, kas čia praeinąs. Gal jis tikėjosi gauti kokį pinigėlį, ar išgirsti paguodos žodį. Gal jis viso to klausė mechaniškai, nes tokia buvo jo kasdienybė – elgetauti. Žmonių atsakymai nė kiek nestebina: praeina Mokytojas, bet tu nekvaršink Jam galvos. Toks šios dienos Evangelijos kontekstas. Ką jis galėtų pasakyti mums, gyvenantiems XXI amžiuje, mačiusiems daugybę sienų ir paniškai bijančių tų, kurie ten, prie tų sienų, priversti gyventi ir prašyti pinigėlio. Ar prieglobsčio. Ar vilties… Tai mūsų situacijos… Praeina Jėzus. Visada, kai Jis praeina, turi kilti sąmyšis. Nes praeina Dievas. Bartimiejus Jėzaus prašė ne pinigėlio. Jis šaukė: „Jėzau, pasigailėk manęs!“ Apie Jėzų jis buvo… Skaityti daugiau »

Stokime prie elgetos

Atkreipkime dėmesį, kaip susitikimas su Jėzumi pagydė ir perkeitė jo gyvenimą. Jo šauksmą pakeitė džiaugsmas. Nudžiugintas iki gelmių, garbina Dievą. Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi šlovinkime Jį ir dėkokime Jam už visus susitikimus, kurių metu mane/tave išgydė, pašalino liūdesį ir grąžino džiaugsmą.

Jėzus mato mane iki pat mūsų gelmių

Žino mano/tavo „vidines ligas” ir gali mus išgydyti. Vis dėlto ieško mūsų širdyse tikėjimo. Nori pasakyti man/tau: „Tavo tikėjimas išgydė tave”

Pasilikdami arti Jėzaus,

savo maldą pakeiskime stipriu šaukimu ir prašykime išgydyti. Pasilikime toje maldoje ilgesnį laiką, net jeigu mano/tavo vidiniai principai priešintųsi mums ir „draustų“ man šaukti.

JĖZUS KASDIEN ARTI PRAEINA

pro mano/tavo vargą bei silpnumą ir nori, kad atkakliai kviestumėm Jo meilės. Sustoja prie manęs/tavęs ir klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Tad ko dabar Jo norėčiau prašyti labiausiai?

Atkreipkime dėmesį

į staigią aklojo reakciją, tuo momentu kai sužino, kad pro šalį praeina Jėzus. Įsiklausykime į jo jaudinantį šauksmą: „Jėzau, pasigailėk manęs!” Atkreipkime dėmesį kaip užsispyręs kas kart vis garsiau šaukia, kuomet kiti jam tai draudžia.

Prisiminkime situacijas

iš savo gyvenimo, kuriose jautėmės kaip „aklasis elgeta” – bejėgiai ir nesaugūs. Kas šiandien yra didžiausias mano/tavo aklumas? Kas labiausiai daro mus bejėgiais?

Prašyti gilaus tikėjimo gydančiąja Jėzaus galia.

Atsisėskime prie kelio, šalia nereginčio elgetos. Pamėginkime įsijausti į jo nelaimę ir bejėgiškumą. Daugelis žmonių praeina pro šalį. Niekas negali jam padėti.

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iz 9, 1–3. 5–6)

Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant. Juk tu išardysi juos slėgusį jungą, sulaužysi vergusį vėzdą – gainiotojo lazdą, kaip Midiano dieną.
Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“.
Didi jo valdžia, ir taika begalinė. Valdys jis Dovydo sostą ir jo karalystę. Jis stiprins ir grįs ją teisybe ir teise nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas šitai įvykdys.

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 112, 1–8)

P. Viešpaties vardui šlovė per amžius!

Dievo tarnai, giedokit,
garbinkit Viešpaties vardą!
Šlovė Viešpaties vardui
dabar ir per amžius! – P.

Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
Aukštai virš tautų yra Viešpats,
garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
Jis aukštybėj gyvena,
iš ten žvelgia žemyn
į dangų ir žemę. – P.

Jis kelia nuo žemės beturtį,
iš purvo elgetą traukia;
sodina jį šalia kunigaikščių,
tautos savosios didžiūnų. – P.

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Gal 4, 4–7)

Broliai!
Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnyste.
O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Laiminga Mergelė Marija:
ji ir nemirusi pelnė kankinystės palmę
po Viešpaties kryžiumi. – P. Aleliuja.
Katalikai.lt

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina

Dievo Žodis
Evangelija (Jn 19, 25–27)

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė.
Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Katalikai.lt

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina

Evangelijos Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF Tenka girdėti atsidūsėjimų, kad po Jėzaus kryžiumi stovėjo labai mažai Jam artimų žmonių, tik keletas. Kiti negalėjo, nepajėgė to padaryti dėl įvairių priežasčių. Tie stovėjusieji, buvo ten su viskuo, su visa savo tikrove: su dužusiais lūkesčiais, nusivylimu, baime, grėsmėmis dėl savo ateities, sielvartu, skausmu ir daugybe kitų dalykų. Vienoje bažnyčioje dažnai tenka matyti, kaip žmonės stovi po dideliu kryžiumi jį apkabinę. Kai kurie ten stovi dažnai: eidami į ar iš studijų, per darbo pertrauką, eidami apsipirkti, prieš svarbius pokalbius, po skaudžių konfliktų ir t. t. Ar aš galiu stovėti po Jėzaus kryžiumi su visu savo gyvenimu? Ne kartais ateiti, kai reikia ar norisi, bet stovėti kasdienoj: su visais džiaugsmais ir sielvartais, su… Skaityti daugiau »

Jonas Paulius II, enciklika

DIVES IN MISERICORDIA apie Dievo gailestingumą (1980 m.) Marija yra drauge toji, kuri ypatingai ir išskirtinai – kaip niekas kitas – patyrė gailestingumą, o drauge kilniausiu būdu jį užtarnavo savo širdies auka ir todėl galėjo dalyvauti Dievo gailestingumą atskleidžiant. Ta auka glaudžiai susieta su jos Sūnaus kryžiumi, po kuriuo ji stovėjo Kalvarijoje. (…) Niekas taip artimai, kaip Nukryžiuotojo Motina, nepatyrė kryžiaus slėpinio – to sukrečiančio įvykio, kai transcendentinis Dievo teisingumas susitiko su meile, to „bučinio“, kurį gailestingumas padovanojo teisingumui. Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu „fiat“. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia… Skaityti daugiau »

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (2 Mak 7, 1. 20–31) Nutiko, kad buvo suimta septyni broliai su jų motina. Karalius (Antiochas), norėdamas juos priversti, nepaisant Dievo Įstatymo, valgyti kiaulės mėsą, įsakė juos plakti diržais bei rimbais. Labai nuostabi buvo jų motina. Ji nusipelnė, kad būtų minima su didele pagarba. Per vieną tik dieną ji matė vieną po kito mirštant septynis savo sūnus; ji tai narsiai pakėlė, nes kliovėsi Viešpačiu. Kilniai galvodama, moterišką savo širdį ji stiprino vyriška drąsa, kiekvienam jų kalbėjo gimtąja kalba ir sakė: „Aš nežinau, kaip atsiradote mano kūne; ne aš jums daviau ir kvėpavimą bei gyvybę; taipogi nė vieno iš jūsų aš nesujungiau iš elementų. Ne! Pasaulio Kūrėjas padaro gimsiantį žmogų, kai tas atsiranda; jis žino, kaip daiktai… Skaityti daugiau »

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 16, 1. 5–6. 8. 15)

P. Vos rytą pabusiu – tave išvydęs, Viešpatie, gėrėsiuos.

Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
Tegu tavo ausys maldą išgirsta
iš mano neklastingųjų lūpų. – P.

Tegu tavo takais mano kojos žingsniuoja,
kad nesuklupčiau.
Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. – P.

Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
po savo sparnais stropiai slėpki.
Aš, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P. Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
ir jūsų vaisiai išliktų. – P. Aleliuja.

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio

Evangelija (Lk 19, 11–28) Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė. Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal. Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’. Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų’. Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo. Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man atnešė dešimtį minų’. Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’. Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo… Skaityti daugiau »

Evangelijos

Mąstymas Prašyti išminties ir valios jėgų pagausinant gautąjį gėrį Artėja liturginių metų pabaiga. Bažnyčia pateikia man Jėzaus žodį tam, kad širdyje apžvelgčiau, kaip panaudojau per visus metus gautąjį gėrį. Palyginimo apie minas šviesoje pabandysiu įvertinti savo dabartinę gyvenimo situaciją. * „Padalijo jiems dešimt minų”. Grįšiu prie svarbiausių momentų, įvykusių pastaruoju gyvenimo laikotarpiu. Kokias dovanas, talentus matau savyje? Kokie geri įkvėpimai kilo mano širdyje? Ką atpažįstu kaip didžiausią paskutinio laikotarpio apdovanojimą? * „Verskitės kol sugrįšiu”. Jėzus ragina mane įsisąmoninti, kad kiekvienas gėris yra Jo dovana. Jis patikėjo jį man. Jėzus pasitiki manimi, laukia iš manęs dosnumo, užsiangažavimo gyvenime. Kaip „investavau” šiemetinį gėrį? * „Liepė pašaukti tarnus […], norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo”. Jėzus klausia manęs, ką pelniau kaip žmogus, kaip krikščionis;… Skaityti daugiau »

„Kodėl neleidai mano pinigų apyvarton?“

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė. Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal. Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’. Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų’. Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo. Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man atnešė dešimtį minų’. Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’. Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo… Skaityti daugiau »

48
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top