Kelios mintys iš Vidmanto Valiušaičio knygos pristatymo

Liepos 25 d. Vilniuje, Signatarų namuose, buvo pristatyta nauja Vidmanto Valiušaičio knyga, kelis metus spaudoje skelbtų komentarų rinkinys „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“. Renginyje dalyvavo Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas, Seimo narys Valdas Vasiliauskas, literatūrologas Giedrius Viliūnas, o į diskusijas įsitraukė ir vakaro svečiai.

Rūstokam V. Valiušaičio knygos pavadinimui pasirinktos dviejų jo straipsnių antraštės. „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos“ – tai Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“, parašyto poeto nevilties dienomis, priminimas. Paantraštėje minima „velnio arija“ – tai nuoroda į Fiodoro Dostojevskio romaną „Jaunuolis“.

Pasitelkus platų istorinį, kultūrinį kontekstą, knygoje analizuojami ir interpretuojami įvairūs politiniai ir socialiniai įvykiai. Straipsniuose atsiskleidžia kritinis autoriaus požiūris, kuris yra patrauklus ir gerbtinas.

Provokuojantis naujosios knygos pavadinimas ir jos pristatymas salėje sukėlė diskusiją apie dabartinę šalies politinę situaciją, tapo pretekstu pasikalbėti apie aktualias šiandienos problemas.

Įsiminė parlamentaro Povilo Gylio pasisakymas. Jo pastebėjimu, žurnalistui ir publicistui V. Valiušaičiui pavyko savo knygoje paliesti jautrius dalykus, ji galinti padėti kai kuriems skaitytojams suvokti, kas kyla iš Dievo, o kas iš velnio. „Tiems, kas mano, kad šioje knygoje daug negatyvo, galima pasakyti, kad už jo jaučiasi tvirta autoriaus vertybinė pozicija, ji tarsi švyturys, kuris neleis pasiklysti“, – teigė P. Gylys.

P. Gylys priminė, jog 1998 m. ir jis išleido knygą, kurią pavadino – „Dievas, velnias ir politika“. „Ar Vidmanto Valiušaičio knygos pavadinimas rūstus?“, klausė Seimo narys. Situacija mūsų šalyje yra rūsti, ir jei tiesiogiai to neįvardysime, bus dar blogiau. Blogį visų pirma reikia įvardyti. Bet įvardijant blogį nereikia apjuodinti žmogaus būtent tai dažniausiai ir daro žurnalistai ir apžvalgininkai. Panašios nuostatos laikosi ir knygos autorius: „Stengiuosi vertinti reiškinius, bet negaliu smerkti žmogaus, nebent tam tikrus jo poelgius“.

Diskutuojant buvo pabrėžta: individualizmo išaukštinimas nepasiteisino, būtina sugrįžti prie bendruomeniško solidarumo, tautą vienijančių idealų, atsispirti primetamoms svetimoms „vertybėms“. Dabar jau akivaizdu: jei nesugebame kurti viešojo gėrio – turime sisteminę krizę.

V.Valiušaitis pastebėjo, jog ne toks pavojingas yra blogis, kaip gėrio trūkumas – susirūpinimas tik sava gerove ir atsisakymas dalyvauti visuomeniniame gyvenime: „kiekvienas turi prisidėti prie bendro gėrio kūrimo kuo gali“.

Knygos autorius priminė ir tokį faktą – prieškario laikais iš Lietuvos išvažiavo 150 tūkst. žmonių, bet kiek daug ir su kokiu skausmu buvo apie tai rašoma, kuriami planai, kaip tų žmonių neatstumti, kaip jiems padėti išsaugoti lietuvybę. O mūsų politikai iš dabartinės emigracijos sugeba tik pasišaipyti: „Iškovojome nepriklausomybę važiuoti kur nori“.

Kalbėta ir apie kitas opias mūsų visuomenės problemas. Pastebėta, jog valstybėje susiklosčiusi pavojinga situacija, kai dėl neaiškių interesų aukojami atskiri asmenys ir jų likimai (paminėtas pulkininkas Vytautas Pociūnas, terorizmu kaltinta Eglė Kusaitė, čečėnų Gatajevų šeima ir kiti).

Tai tik keletas šio vakaro įspūdžių, o diskusijas bendraminčiai tęsė ir pasibaigus knygos pristatymui.

Tiesos.lt redakcija

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top