„– Ehe, brolyti! Jau nusibodo man tavęs klausyti.
Tu kaltas vien todėl, kad ėsti noriu.“
Pagal Krylovo pasakėčią „Vilkas ir ėriukas“
Elektrėnų PK pareigūnų nuobaudų medžioklės principai
Iki šiol žinojote universalią tiesą, jog neteisėtas laisvės atėmimas yra nusikaltimas? Prisiskaitę Konstitucijos ir Žmogaus teisių tikėjote, jog negalima be teismo leidimo ateiti be jokios priežąsties į privatų butą?
Čia Jums „ne Amerika“, kaip sako Elektrėnų PK pareigūnai. Čia galima prikelti žmogų iš lovos, apkaltinti jį tikrų tikriausiomis nesąmonėmis, liepti pasirašyti popierių su fantastiniais kaltinimais. O už tai, jei žmogus suabejoja tokių pareigūnų veiksmų teisėtumu, – apkaltinti jį dar ir „pasipriešinimu, teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymu, bei įžeidimu“. Elektrėnų PK tarsi teisingumo režisieriai dirba pagal ypatingą scenarijų, kuris, iš šalies žiūrint, neretai atrodo, kad remiasi „zadanijomis“, pagal kurias pareigūnų veiksmai galimai yra „užsakomi iš aukščiau“ ir dėl to, matyt, po to aukštų pareigūnų kruopščiai dangstomi. Čia žmogui greitai „atrandamas straipsnis“. Ir niekam nesvarbu, kad tokie jų veiksmai mums primena nusikaltimus – čia pareigūnų nuomonė yra svarbesnė net už sąžiningų teisėjų nutartis.
2012 m. liepos 19 d. portale 15min.lt pasirodė mano straipsnis „Vievio gyventojai skelbia karą vietinei policijai. Vieši kaltinimai pareigūnams – net dėl seksualinio priekabiavimo“. Jame aš pirmą kartą išdrįsau viešai sukritikuoti Elektrėnų PK pareigūnų darbo principus, kuriuos vargiai galima priskirti „Ginti, saugoti, padėti“ principams. Straipsnyje aš paminėjau, jog Konstitucinė būtinybė situacijas vertinti ne tik pagal įstatymo raidę, bet ir pagal teisingumo bei protingumo kriterijus, Elektrėnų policininkams tikrai nėra žinoma. Jų elgesio modeliui apibūdinti geriausiai tiktų „Provokuoti, pulti, nubausti“ principai, kuriais remiantis pareigūnai patruliuodami vykdo ne prevencinę veiklą, bet greičiau baudų medžioklę siekdami pakelti savo ir savo komisariato statistinius reitingus. Jei Elektrėnų savivaldybės gyventojai staiga taptų garbingais, atsakingais ir sąžiningais piliečiais – net ir tada Elektrėnų PK rastų už ką juos nubausti.
Elektrėnų PK viršininkas Andžej Grudinskij nuolatos liaupsina savo pareigūnų darbo metodus. Giria juos net tada, kai šie policijos automobiliais traiško motociklininkus, spardo galvas merginoms, vaišina tazeriais ant grindinio suguldytą jaunimą. O aš nuolat primenu Elektrėnų savivaldybei ir bendruomenei, kad šitaip jų pareigūnai viršija savo įgaliojimus. Aš dvidešimt metų užsiimu prevencija dirbdamas su gatvės jaunimu ir skatinu jaunus žmones atsisakyti nusikalstamos veiklos. Tačiau Elektrėnų PK metodai gimdo neapykantą teisingumui, kerštą ir dažną iš nevilties ir pykčio vėl gražina prie nusikalstamos veikos. Taip prevencinis darbas netenka jokios prasmės.
Dėl savo straipsnio ir atviros Elektrėnų PK vadovaujamų pareigūnų kritikos, matyt, tapau viršininko A. Grudinskij priešu Nr. 1, o vykdomos prieš mane šios įstaigos teisėsaugininkų „akcijos“ ėmė labiau priminti kino filmą. Beje, minėtas mano straipsnis beveik po metų gulėjo ir ant Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 3 PK tyrėjos stalo, kai man buvo iškelta baudžiamoji byla dėl S. Šedbaro įžeidimo. Tyrėja pasakė, jog įžeidimas tai dar nieko, bet yra viena problema – kadangi aš rašau straipsnius apie policiją, tai man reikės atlikti psichiatrinę ekspertizę… Ir nors po ketverių metų aš dėl politiko įžeidimo esu visiškai išteisintas, teisinės komedijos režisieriai filmo pabaigos dar nepaskelbė.
Pareigūnų „zadanija“ – nekalto žmogaus medžioklė?
2015 m. rugpjūčio 20 d. galimai neteisėtu aukštų pareigūnų ar net politikų nurodymu dviejų Elektrėnų PK Vievio nuovados pareigūnų – viršininko Pavel Jermakovič ir tyrėjo Vyto Jacevičiaus – buvau netikėtai pažadintas, prikeltas iš savo lovos, kurioje gulėjau sirgdamas – gydžiausi nuo saulės smūgio ir netikėtos alerginės reakcijos. Iš vakaro turėjau temperatūros. Netikėtai atsikėlus ėmė svaigti galva. Pareigūnai pasakė, kad mane sulaiko ir liepė man pasirašyti sulaikymo nutarimą. Ėmiau skaityti tikrų tikriausią nesąmonę: kažkas nustatė, jog aš bėgsiu, slėpsiuos… nes esu padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą… ruošiuosi padaryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimą… yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei… perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui… pagal Europos arešto orderį… Perskaitęs tai, taip ir pasakiau: pareigūnai turbūt vykdo kažkieno užsakymą, jei atnešė tokią nesąmonę ir liepia pasirašyti. Jie atšovė, kad jiems paskambino, davė įsakymą ir jie privalo jį vykdyti.
Turbūt pareigūnai gavo „zadaniją“, pagalvojau aš ir pasakiau: „Praėjo daugiau kaip treji metai, kaip įžeidžiau Seimo narį. Matyt, suėjo terminai nutraukti bylą. Prokurorai nesugebėjo su manimi susidoroti, o juk prieš politiką reikia pasirodyti – tai, matyt, sugalvojo kažkokią provokaciją“. Tačiau mano tokie samprotavimai vėliau buvo prilyginti „nepaklusimu teisėtiems pareigūnų nurodymams ir nenoru vykdyti jų teisėtų reikalvimų“. Pasirodo, turėti savo nuomonę, prieštaraujančią Elektrėnų PK pareigūnams, draudžiama ir tokios nuomonės pareiškimas garsiai jau savaime tampa nusikaltimu.
O tada man netikėtai paskambino geras bičiulis iš Vilniaus, aš jam pasakiau, kas nutiko, ir mes ėmėme kalbėti, kad galbūt reikia pranešti policijos imuniteto tarnybai – šitaip, matyt, sukėliau baisią grėsmę pareigūnams.
Išgirdę kalbas apie policijos imunitetą pareigūnai, „šalindami šią grėsmę“, reagavo žaibiškai. Prieš mane buvo panaudoti „koviniai veiksmai ir spec priemonės“. Buvau kuo skubiausiai pargriautas, užlaužtos rankos, uždėti antrankiai ir be ceremonijų žemyn laiptais ištemptas iš įvykio vietos. Juk kaip aš išdrįsau šitaip „pažeminti“ pareigūnus kalbėdamas apie ketinimus skambinti į imunitetą! Negalėjau atsistoti, nes tempiamas atbulai ir bandydamas stotis griūdavau už ko nors kliūdamas. Skaudėjo. Labai skaudėjo. Vėliau net teko kreiptis į gydytojus dėl išnarintos kairės rankos. Bet pareigūnams juk nesvarbu mano rankos, sveikata ar galbūt net gyvybė – juk pats prisiprašiau abejodamas jų „kilniais tikslais“. Jiems juk reikėjo įvykdyti „zadaniją“ iki galo ir taip – kad neduok Die nespėtų kas pamatyti, nufilmuoti ir pranešti imuniteto tarnybai.
Viso to mano, „kaip teroristo“, sulaikymo tragikomedijos liudininkė buvo ligota širdininkė motina, kurią ištiko priepuolis. Ir nors aš tempiamas laiptais šaukiau, kad pareigūnai pasirūpintų motina ir iškviestų greitąją pagalbą, mano toks šaukimas taip pat buvo prilygintas „pareigūnų įžeidimui“. Matyt, Elektrėnų PK pareigūnai labai nestabilių nervų ir labai įžeidūs ir įsižeidžia dėl bet ko. Nes jie atšovė, jog mano priepuolio ištikta motina – ne jų reikalas, ir paliko ją likimo valiai skubiai išsinešdinę su manimi. Juk pareigūnų „medžioklės“ grobis buvau aš. O skęstančių gelbėjimas pagal Elektrėnų PK supratimą, matyt, yra pačių skęstančiųjų reikalas. Todėl mano ligota motina turėjo pati išsikviesti greitąją pagalbą. Ir ji tikrai atvažiavo labai greitai – praėjus vos kelioms minutėms. Kadangi mano motina nebuvo įtraukta į Elektrėnų PK pareigūnų „užsakytos medžioklės“ planą, jų tarnybiniuose pranešimuose bei protokoluose jos net neliko kaip liudininkės. Pagal pareigūnus, jos net nebuvo. Namie buvau tik aš vienas!
Būna gi stebuklų!
Matyt, Elektrėnų PK Vievio PN pareigūnai, galimai vykdantys „zadaniją“, taip skubėjo, kad neduok Die kas neįžvelgtų tikrųjų jų kėslų, kad, matyt, nesuderino visų veiksmų su Vilniaus m. 3 PK pareigūnais bei prokurorais ir pristatė galimai ne tam teisėjui!
„Tai ką, neteisėtai sulaikėte žmogų? – taip pradėjo posėdį Vilniaus m. apylinkės teisėjas. – Kokį jūs man popierių atnešėte! Juk čia nieko neparašyta! Toks popierius nieko nereiškia!“ – rodė teisėjas prokurorei tą patį fantastinį nutarimą mane sulaikyti, kurį pasirašyti aš atsisakiau ir šitaip neva pasipriešinau „šventai“ pareigūnų valiai.
Kažkieno „zadaniją“ turbūt taip pat vykdanti prokurorė dar bandė aiškinti, kad nori mane sulaikyti, nes esu nesusituokęs, vadinasi, nepririštas ir niekam neįsipareigojęs, vadinasi, galiu vieną naktį miegoti pas vieną, kitą – pas kitą, trečią – dar pas kažką. Ir kai prokurorei, kuri jau trečius metus negali pabaigti ikiteisminio tyrimo dėl Seimo nario įžeidimo, manęs reikės, gali nežinoti, pas ką manęs ieškoti.
Tai išgirdęs teisėjas išpūtė akis iš nuostabos, o aš prunkšdamas susiėmiau už galvos. Nebežinojau, ką ir galvoti: ar čia nesveika meilė, ar… Ir tada – tai truko pusantros valandos – teisėjas užkūrė tikrą pirtį prokurorei, galimai mano „medžioklės sumanytojai“: ką ji sau galvojanti!
Aš buvau tiesiog „apakęs“. Jau galvojau: teisėjas nuims nuo manęs antrankius ir uždės pačiai prokurorei. Bet po valandėlės kiek atlyžo ir teismo posėdis virto juokingu pasikalbėjimu apie šios dienos „nuotykį“. Pagaliau teisėjas išėjo rašyti nutarties – kokią, visiems jau buvo aišku.
Dėl tokios neišdegusios provokacijos prokurorei beliko tik kažkam skambinti, kažko atsiprašinėti „dėl nepavykusio plano“ ir riebiai rusiškai keiktis.
