Kęstutis Girnius: Tauta ir kaita

„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (3)

Tautos ir jos kultūros santykis yra intymus, bet kartais ir prieštaringas. Kultūra plačiąja prasme apima svarbiausias objektyvias tautos ypatybes – kalbą, tradicijas, papročius ir kita, padarančias tautą tuo, kas ji yra, tad iš dalies lemia vadinamąją tautinę individualybę, būtent tai, kas vienas tautas skiria nuo kitų. Įprasta kalbėti apie kultūros svarbą, poreikį ją puoselėti, vertinti ir perduoti ateinančioms kartoms, nes ji įkūnija ir išsaugo iš tėvų bei protėvių paveldėtas vertybes, kurios įprasmina gyvenimą, suteikia gaires asmens veiksmams. Bet šis gana idiliškas žvilgsnis į tautos kultūrą ne visada galioja. Kai kultūra keičiasi itin sparčiai bei radikaliai ir faktiškai atsiribojama nuo jos, tai paprastai ženklas, kad užuot didžiavusis ja, jos gėdijamasi.

Akademinėje literatūroje daugiau negu 50 metų pabrėžiamas tariamas skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos nacionalizmų. Pilietiniu tautos supratimu grindžiamas Vakarų variantas esąs taikesnis ir pakantesnis. Rytų variantas pabrėžiąs etniškumą ir giminystės bei kraujo ryšius, esą piktybiškesnis, skatinąs priešiškumą kitoms tautoms, net etninį valymą. Šis kontrastas akivaizdžiai atmestinas. Nacizmas buvo pats piktybiškiausias nacionalizmas (jei jį laikome nacionalizmu, o ne rasizmu), bet Vokietija visada buvo sudėtinė Vakarų Europos kultūros ir politikos dalis. Italija buvo pirmoji fašizmo tėvynė. Siekdami sukurti savo nacionalinę valstybę, vokiečiai neturėjo sukurti nuosavos aukštosios kultūros ir išsivaduoti iš svetimos šalies imperinės priespaudos. Jos aukštoji kultūra buvo seniai išvystyta, kūrėjų panteonas galėjo varžytis su bet kuria Europos šalimi. Nereikėjo išvyti svetimo engėjo, reikėjo tik sutelkti mažas suverenias vokiškas valstybes ir valstybėles į vieną vokiškas žemes aprėpiantį politinį vienetą. Italijos kelias į susivienijimą ir suverenumą buvo sudėtingesnis, nes reikėjo išvaduoti šiaurės Italiją iš Austrijos ir Vengrijos imperijos glėbio. Bet, kaip ir vokiečiai, italai turėjo seną ir garbingą aukštąją kultūrą, antai jos architektai statė daugelį gražiausių Lietuvos bažnyčių ir rūmų. Rytuose reikalai buvo gerokai sudėtingesni. Reikėjo išsivaduoti iš svetimos šalies priespaudos, sutelkti tautiečius į etnografiškai vieningą politinį vienetą (itin sunkus uždavinys, nes įvairūs etnosai gyveno šalia vieni kitų, o miestuose vyravo kitataučiai) bei sukurti savo aukštąją kultūrą.

Vakaruose tautinė konsolidacija vyko iš viršaus, valstybei ir valdžios struktūroms atliekant pagrindinį vaidmenį, dvaro ir aukštuomenės kalbai išstumiant vietos dialektus ir patois. Vakarų Europoje vyravo niekinantis požiūris į valstiečius. Jie nebuvo idealizuojami kaip tautinės kultūros nešėjai, užtat laikyti tamsiais, atsilikusiais, prietaringais, linkusiais gerti ir peštis žmonėmis, kuriuos reikėjo perauklėti, apšviesti, pakeisti iš pagrindų. Į valstiečius su panieka žiūrėjo ne tik bajorija, bet ir miestiečiai – tai matyti iš Jano Steeno, Adriaeno Brouwerio ir kitų vadinamųjų olandų genre tapytojų darbų. Valstiečių transformacija, jų pavertimas miestiečiais ir piliečiais buvo laikomas būtina pažangos sąlyga. Rytų Europoje tautinė konsolidacija vyko iš apačios, iš liaudies, įtikinant šviesuomenę vėl kalbėti tik valstiečių kalbama protėvių kalba ir sugrįžti į tautos kamieną. Šios aplinkybės lėmė diferencijuotą požiūrį į valstiečius ir jų kultūrą. Skirtingai nuo Vakarų, Rytų Europoje valstiečiai ir jų kultūra nebuvo niekinami, vyravo dviprasmiškos nuostatos. Viena vertus, sava kultūra ir papročiai buvo laikomi protėvių sukauptos patirties ir išminties saugykla. Jais buvo didžiuojamasi, jaučiama pareiga juos išsaugoti, – dar ir todėl, kad manyta, jog jie įkūnijo vertybes, kurių nebuvo Vakaruose, ir kurios tautai (liaudžiai) suteikė dvasinį pranašumą. Antra vertus, tradicinė kultūra iš esmės buvo valstietiška.

Nors valstiečiai buvo vertinami dėl to, kad išsaugojo tautinę kalbą ir kultūrą, taigi tautinio atgimimo pamatą, buvo įsisąmoninta, nors ir ne be apgailestavimo, kad tradiciniai papročiai užkerta kelią tautos atsinaujinimui, kad tradicinė gyvensena buvo tolesnio vystymosi stabdis ir kad moderniame pasaulyje nei valstiečiai, nei romieji nepaveldės žemės. Šviesios ateities nesukurs dori, bet beraščiai mužikai, pripratę su kepure rankose droviai klausytis dvarininkų ir ponų nurodymų. Buvo jaučiamas poreikis keisti tradicinę kultūrą, ją pritaikyti modernioms aplinkybėms, kad būtų galima sėkmingai varžytis su kitais atžvilgiais pažangesnėmis Vakarų tautomis. Rengiant tautą nepriklausomybei ir suvereniam gyvenimui, reikėjo ją išlaisvinti iš tradicinio pasyvumo ir palankumo autoritarinėms struktūroms, priversti ją iš dalies atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo. Priešingu atveju ji buvo pasmerkta likti tamsi ir kitų valdoma. Taigi pagarbą protėvių pasiekimams lydėjo kritiškas požiūris į tautiečius. Liaudis nebuvo idealizuojama, nes buvo akivaizdu, jog priespaudos metai neliko be poveikio, sukūrė ir įtvirtino iškreiptą mąstyseną ir gyvenimo sampratą. Tauta buvo kritiškai vertinama, ne tik gerbiama ir aukštinama. Gerąsias savybes reikėjo puoselėti, netinkamas pašalinti. Prireikė tautą išvaduoti ne tik iš išorinių engėjų, bet ir iš engimo paveiktos ir užguitos savo narių sąmonės. Šį poreikį keisti žmogų ir jo mąstyseną išsakė filosofas Jeanas P. Sartre’as savo įvade Frantzo Fanono knygai Les Damnés de la Terre su jam būdinga retorine hiperbole. Esą kai pavergtasis čiabuvis nužudo europietį, tai jis vienu šūviu nušauna du zuikius: jis sunaikina engėją ir engiamąjį, lieka negyvas žmogus ir laisvas žmogus.

Rytų Europos valstietiška kultūra išnyko, nes turėjo išnykti, nesant jai tinkamos terpės moderniame pasaulyje. Bet nostalgija praeičiai išliko – tą liudija ne tik paplitę tautinių šokių ir dainų ansambliai, bet ir kartais prasiveržianti Vakarų ir su jais susijusių modernizmo ir globalizacijos kritika, polinkis tapatinti Vakarus su dekadansu, doros ir vertybių stoka. Įvairiose šalyse buvo nusigręžiama nuo tradicinės kultūros skirtingais tempais ir būdais. Lietuvoje šis procesas vyko nuosaikiai, be ypatingos skubos ir gana spontaniškai, pirmieji pokyčiai nebuvo valdžios primesti. Valstiečiai pirmiausia tapo ūkininkais, tik sovietų okupacijos metais jie prievarta virto kolchoznikais. Nors Bažnyčiai netrūko priešų, bet iki okupacijos nebuvo organizuotai kovojama su ja ir tais religiniais papročiais, kurie ženklino ir kasdienybę, ir reikšmingiausius lietuvio gyvenimo momentus. Kitur būta kitaip. Sovietų valdžia negailestingai griovė tradicinį rusų liaudies gyvenimą, sunaikindama tris pagrindinius liaudies tapatybės ir savipratos elementus. Valdžia išardė kaimo bendruomenę ir suvarė valstiečius į kolchozus, persekiojo stačiatikybę ir išgujo ją iš viešojo gyvenimo, panaikino monarchiją, nužudydama carą globėją ir visą jo šeimą. Tiesa, pokyčius skatino ne rusų nacionalizmas, kuris buvo svetimas komunistų hierarchijos viršūnėms, bet marksizmas. Itin žiaurių priemonių griebėsi SSRS vadovai, laikydami valstiečių mases klasės priešais, kuriuos kuo greičiau reikėjo paversti darbininkais proletarais. Kemalis Atatiurkas nemažiau atkakliai kūrė naują turką – žmogų, kuris neteikė pirmenybės savo musulmoniškai religijai.

Daugelis išsivadavimo sąjūdžių siekė radikaliai pakeisti savo liaudies kultūrą ir gyvenseną. Šįmet išleistoje knygoje The Paradox of Revolution žinomas politinis teoretikas Michaelis Walzeris nagrinėja Izraelio, Indijos ir Alžyro nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Visus juos įkvėpė pasaulietiškos demokratijos idealai, visi trys pasiekė pergalę ir perėmė šalies valdžią. Bet po kokių trisdešimt, keturiasdešimt metų pamatiniams šių šalių principams ir institucijoms milžinišką iššūkį metė religiniai ekstremistai: ultra-ortodoksiški žydai ar mesianizmo įkvėpti sionistai, kovingi induistai, islamo radikalai. Pats išsivadavimo paradoksas yra gana nesudėtingas: senieji gyvenimo būdai turi būti atmesti ir įveikti – visiškai. Bet juos brangina daugelis vyrų ir moterų, nes tai yra jų gyvenimo būdai. Pirmieji sionistai buvo įsitikinę, jog žydai turėjo atsikratyti diasporai būdingo romumo, polinkio nusileisti ir pataikauti, politinių ambicijų stokos. Indijos ir Alžyro liaudis nepergyveno egzodo, bet nuolatinė priespauda skatino dvasingumą ir apolitinę egzistenciją. Buvo siekiama išguiti „dvaro žydo“ sindromą, Alžyre – suteikti moterims teisių, Indijoje – panaikinti neliečiamųjų kastą. Siekdamas nustatyti priežastis, dėl kurių nesisekė įtvirtinti sekuliarios demokratijos vizijos, Walzeris prieina prie išvados, kad pertvarkos buvo perdėm radikalios, primestos iš viršaus, neatsižvelgiant į žmonių prisirišimą prie tradicijų ir senosios kultūros, protėvių gyvensenos. Vien negatyviai negalima išvaduoti tautos, nepakanka vien neigti tradicinę pasaulėžiūrą, ją uždrausti ar panaikinti, reikia rimtai atsižvelgti į interesus ir poreikius tų, kuriuos siekiama pakeisti.

Ne visos tradicijos ir kultūros elementai yra vertingi ir verti palaikymo, kad ir kiek protėviai juos brangino. Nusigręžimas nuo jų puošia tautą. Bet šios tradicijos, ypač religinės, yra taip giliai įsišaknijusios, kad agresyvios pastangos jas pašalinti atgaivina ir sustiprina reakcingąsias jėgas, kurios kitomis aplinkybėmis liktų paribyje. Krikščionybė geriau susidorojo su modernybės iššūkiais bei susitaikė su sekuliariu pasauliu – iš dalies dėl jos racionalizmo persunktos teologijos, iš dalies dėl šimtmečius trukusio buvojimo kartu, privertusio abi puses ieškoti ir rasti abiems priimtinus kompromisus. Įdomiau klausti, kodėl tradicinė kultūra tiko XVI–XIX a., bet nebetiko XX a. Teisingas atsakymas gali būti tai, kad tradiciniam etnosui tampant modernia tauta, atsikratyta giliam modernios tautos poreikiui save valdyti prieštaraujančios liaudies išugdytos mąstysenos ir pasaulėžiūros (ypač politinio pasyvumo ir susitaikymo su likimu). Tada turėtume dar vieną argumentą, kodėl nevalia modernios tautos sutapatinti su ilgaamžiu etnosu, nors abiejų bendruomeninių formacijų nariai turi maždaug tuos pačius protėvius, kalba ta pačia kalba, iš dalies laikosi tų pačių papročių. Bendrumų ir tąsos neužgožia radikalūs skirtumai tol, kol kaitos procesą valdo pats etnosas ar tauta. Beveik visi valstietiški lietuviški papročiai išnyko, bet galima kalbėti apie kultūros bei tradicijos tąsą, nes nepaisant kai kurių sovietų laikų iškrypimų, Lietuvoje perėjimo procesas buvo gana organiškas ir pačių lietuvių valdomas. Nors ir pakitusios, tradicijos tebėra mūsų.

„Naujasis Židinys- Aidai“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Tradicijos

kinta,vertybės išlieka.

kaip nuobodu

Broweris, Sartras, dar pridėkim Derrida su Samueliu Huntingtonu ir turėsime kaip reikiant Harvardo trockistų iškruštas smegenis, ir taip, kad jos jau nebesugebėtų savarankiškai galvoti. Kuriose bebūtų likęs tik „šventas” tikėjimas trockistiniu mesianizmu gelbėjant pasaulį nuo kraujo ryšių, nuo tautų, nuo šeimos, nes visa tai tampriai susiję ir taip nemodernu, kad nors tu ką..ką..

kaip nuobodu

„Siekdami sukurti savo nacionalinę valstybę, vokiečiai neturėjo sukurti nuosavos aukštosios kultūros ir išsivaduoti iš svetimos šalies imperinės priespaudos. Jos aukštoji kultūra buvo seniai išvystyta, kūrėjų panteonas galėjo varžytis su bet kuria Europos šalimi. Nereikėjo išvyti svetimo engėjo, reikėjo tik sutelkti mažas suverenias vokiškas valstybes ir valstybėles į vieną vokiškas žemes aprėpiantį politinį vienetą. ” – Bet va, ėmė ir sukūrė tie vokiečiai patį piktybiškiausią nacionalizmą – nacizmą. Taigi, nacionalizmas kaltas dėl Holokausto. Visų tautų nacionalizmas. Tad jį reikia sunaikinti. . Nei Harvarde, nei jo leistose akademinėse knygose matomai nebuvo minima, kad nacizmas kilo kaip reakcija į trockistų pasaulinį bolševizmą, kad po karo Veimaro respubliką užveldę trockistai dalino Vokietijos žemes į kairę ir dešinę, o vokiečiams reikėjo mokėti didžiausias reparacijas, nors… Skaityti daugiau »

nuomonė

manau, kad dėl trockistų ir Duginas yra beveik teisus. Jų mesianizmas yra tikra katastrofa pasaulio tautoms. Išsiuntė Stalinas desantą “disidentų” į Ameriką. Tai kai koks Huntingtonas parašo “pranašystę” apie “istorijos pabaigą”, civilizacijų susidūrimą, tai nemanykit kad tai tik pranašystė. Tai Harvardo projektas.

Girnius ir tauta

kas turi keistis – tauta ar Girnius?

manau,

kad girnius labai nemodernus. Jis yra įstrigęs 1917 metų trockistinėje revoliucijoje.

Jurgis

kaip primityvu: priklijuoja etiketę – trockizmas, Harvardo projektas ir pan. – ir jau mano, kad paneigė tai, ką kitas sako.
Jei jau tokie išmanėliai, stokite į tiesioginę argumentų kovą ir kaukitės kaip lygūs, o ne spjaudykitės iš už krūmų

7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top