Ko verti Kalbos komisijos priešininkų išvedžiojimai?

skrastas.lt

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo buvo sudaryta tos Tarybos Prezidiumo 1990 metų birželio 20 dienos nutarimu Nr. I-294, jį pasirašęs Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Turiu išsaugojęs to dokumento, spausdinto rašomąja mašinėle, ano laiko kopiją.
Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje ilgainiui iškilo ideologinės jėgos, nusistačiusios prieš oficialią, valstybės lygmeniu įteisintą, aukščiausios kvalifikacijos specialistų atliekamą lietuvių kalbos norminimą, priežiūrą, tvarkybą. Tų jėgų atstovai niekina VLKK veiklą ir siekia Komisiją panaikinti, tuo tikslu pasitelkdami net faktų iškraipymą.

Keletą kadencijų esu buvęs VLKK narys – nuo jos įsteigimo 1990-aisiais iki 2007-ųjų. Todėl man ne vis vien, ką ir kaip ji dirba, kaip jos veiklą vertina visuomenė ir politikai. Vertinimas priklauso nuo žmogaus santykio su lietuvių kalba, nuo turimos informacijos apie Komisiją, bendrosios asmens kultūros. Vieniems atrodo, kad Komisija dirba gana gerai. Kiti mano, kad ji nepakankamai griežta; šiais atvejais Komisijos veiklos tikslai painiojami su Kalbos inspekcijos paskirtimi. O ypač garsiai aidi minėtos ideologijos žurnalistų, itin liberalių politikų ir jiems pritariančių kelių „progresyvių“ kalbininkų bei istorikų chorelis: VLKK nereikalinga, kalbos norminti nereikia – norma esanti tai, ką pasako ar parašo kalbos vartotojai!

Kalbininkai Giedrius Subačius ir Loreta Vaicekauskienė piktdžiugiauja: „Lietuvių kalbos normintojai ir kalbos kontrolė neapsikentusių tautiečių apdovanojami itin tamsių spalvų epitetais: kalbos diktatas, genocidas, gestapas, kalbajobai, kalėjimas, nacistinis režimas, policija, talibanas“ (15min.lt, 2017 11 04). Patys postmodernieji kalbininkai išvardytą piktžodžių rikiuotę praturtina dar viena metafora: Komisiją pavadina kalbos bastilija. Tikėtis nešališko požiūrio į kalbos normintojus iš Vaicekauskienės būtų bergždžia, o Subačiaus pasikeitimas man yra netikėtas. Vieną kadenciją teko kartu darbuotis Komisijoje, nesikratė ir didesnių darbų, nors tuo metu turėjo atsakingas pareigas – vadovavo Lietuvių kalbos institutui (apie kurį straipsnio bendraautorė yra paskelbusi nuomonę, kad tai esanti politizuota institucija, kalbos „normas“ gaminanti VLKK partnerė!).

Daugelis gimtakalbių lietuvių neskuba pravardžiuoti kalbininkų, jiems rūpi kas kita: kodėl Lietuvos didmiesčių gatvėse pilna svetimkalbių užrašų, kodėl per Lietuvos radiją daugiausia dainuojama angliškai, kaip rišliame lietuvių kalbos tekste perskaityti be lietuviškos perrašos pateikiamas kitakalbių pavardes, kodėl radijo ir televizijos laidų vedėjai nepaiso bendrinės kalbos normų? Šiuos radijo klausytojų klausimus nuolat girdime, kai tik laidoje prabylama apie šiandienos lietuvių kalbos vartojimą Lietuvoje. Kaip tik tokie užgriuvo ir naująją VLKK pirmininkę Violetą Meiliūnaitę šių metų vasario 21 dienos LRT radijo laidoje. Išvardyti klausimai rūpi iškiliems mūsų šviesuomenės atstovams. Fizikos profesorius Romualdas Karazija 2020 metais (lrytas.lt) ironizavo: „Perėjus Vilniuje Gedimino prospektu, o tuo labiau pramonės rajonais, susidaro įspūdis, kad anglų kalba jau yra tapusi valstybine. Kokia save gerbianti bendrovė ar UAB, netgi veikianti vien Lietuvoje, rizikuos vadintis lietuvišku vardu?“

Kad lietuviški užrašai stumiami iš Vilniaus, šių metų birželį portale bernardinai.lt piktinosi dailės kūrinių restauratorė, paminklosaugininkė Gražina Drėmaitė. Pridursiu bent vieną savojo miesto, vietinį, pavyzdį. Pietiniame Šiaulių krašte iš tolo rėkia du parduotuvės vardai: „Baby city. Toy city“, tarsi pranašaudami, kad dabarties mažyliams, dar nemokantiems skaityti, kai paaugs, ir Lietuvoje, vienintelėje kalbos gyvastį galinčioje išsaugoti Žemės vietoje, lietuvių kalbos nebereikės.

Nedoras, nesąžiningas yra šitoks cituojamų kalbininkų pateikiamas apibendrinimas: „VLKK spaudimą ypač jaučia šviesuomenė – žmonės, kurie daug dirba su lietuvių kalba: aktoriai, žurnalistai, rašytojai, mokytojai, redaktoriai“. Viena, toli gražu ne visus, duoną valgančius iš darbuotės išvardytose profesijose, galima priskirti šviesuomenei, antra, atrodo, to teiginio autoriai nebus susipažinę su tikrųjų šviesuomenės atstovų – bent jau rašytojų Giedros Radvilavičiūtės, Danutės Kalinauskaitės, vertėjo, literatūros kritiko Laimanto Jonušio (beje, Kalinauskaitė yra buvusi, o Jonušys – dabartinės kadencijos VLKK narys), redaktorių Irenos Balčiūnienės, Palmiros Mikėnaitės požiūriu į lietuvių kalbos norminimą, redagavimo dalykus.

Iš piršto laužtas ir šis kaltinimas: „Aktorius ar rašytojas, kuriam nenorima leisti vaizduoti „gatvės kalbos“, negali sukurti įtaigios scenos ar novelės“. Kuris kalbininkas kada reikalavo, kad nusikaltėliai grožinėse knygose ar teatruose kalbėtų „kaip kokie kalbos komisijos nariai“? Siūlyčiau kaltintojams paskaityti bent jau naująjį Danutės Kalinauskaitės romaną „Baltieji prieš juoduosius“ (2023) – kaip tikslingai ten pasitelkiama nenorminės leksikos, keiksmažodžių ir kitokios smagios raiškos!

VLKK kritikai tyčiojasi iš kirčiavimo kodifikacijos artinimo prie realiosios vartosenos. 2012 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime pateikta ši kirčiavimo variantų seka: atókus, atokùs. 2017 m. balandžio 27 d. VLKK nutarimu variantai sukeisti vietomis atsižvelgiant į realią vartoseną: pirmoje vietoje įrašomas atokùs. Kritikai šaiposi: „Norėdamas būti pavyzdingas kirčiuotojas, turi sekti šias norminimo grimasas: dabar turi stengtis sakyti atokùs, nors iki balandžio 27 d. turėjai sakyti atókus“. O ką kritikai siūlo daryti kalbininkams, sekantiems kalbos kitimą, matantiems variantų radimąsi? Ogi nieko. Betgi kultūros kalbai reikia normos, reikia raiškos variantų vertinimo. Po metų nuo aptariamojo bendraautorių rašinio Vaicekauskienė paskelbia: „Beje, jokių tyrimų normintojai neatlieka“ (15min.lt, 2018 11 22). Šitoks teiginys rodo, kad kalbos norminimo priešininkė nežino tikrosios padėties arba paprasčiausiai meluoja. Štai tik vienas faktas. Komisijoje ilgokai darbuotasi prie kirčiavimo normų siekiant atnaujinti kodifikaciją, ją priartinti prie vartosenos. Daugiausia darbo įdėjo Komisijos narys profesorius Antanas Pakerys, tuo metu dėstęs Vilniaus pedagoginiame universitete. Rekomendacijos dėl daugelio variantiškai kirčiuojamų žodžių kodifikacijos keitimo buvo grindžiamos realiąja kirčiavimo norma, apie kurią spręsta remiantis šimtų studentų (jaunuomenės iš visų neglobalios Lietuvos kraštų!) apklausa. Ar šitokie darbai nelaikytini tyrimu?

Nuolat kartodama, kad kalbos nereikia prižiūrėti, norminti, Vaicekauskienė vis remiasi Skandinavijos šalių pavyzdžiais. Gaila, kalbininkė postmodernistė iš svetur atsirenka tik tą medžiagą, kuri tinka jos kalbos ideologijai paremti. Sakysim, ji ypač atžariai vertina mintis apie tai, kad kalbą reikia puoselėti. O pasirodo, toks santykis su gimtąja kalba gyvas ir Danijos karalystėje. Cituoju Bentą Preislerį, Roskildės universiteto anglų kalbos ir sociolingvistikos profesorių: „Kalbos grynintojai gali džiaugtis, nes pasiekė, kad Danijos kultūros ministras parengtų kalbos politikos įstatymą. <…> įstatymu siekiama „ne saugoti, bet stiprinti“ danų kalbą, tarsi tai būtų skirtingi dalykai…“ (Gimtoji kalba, 2008, Nr. 8). Pridursime: veiksmažodis puoselėti savo prasme yra glaudžiausiai susijęs su žodžiais saugoti ir stiprinti. Danijos kultūros ministerija „stiprinimo“ sąvoką bus pasirinkusi politinio korektiškumo sumetimais.

Dėl grėsmių lietuvių kalbai

Klausimą, reikia ar nereikia valstybinių institucijų, kurios rūpintųsi viešosios kalbos tvarkyba ir priežiūra, lemia ir požiūris į kalbos grėsmes. Vieni lietuviai, matydami dabarties pasaulio globalizaciją, didžiulius migracijos srautus, iš aukščiausių valdžios ir universitetų viršūnių deklaruojamą ir vykdomą nutautinimo politiką, drįsta kalbėti apie akivaizdžias grėsmes palyginti nedidelės tautos kalbai. Kiti tas grėsmes nuneigia: girdi, grėsmėmis kalbai ir kalbos saugojimo argumentais manipuliuojama, lietuvių kalba dabar išgyvena aukso amžių!

Cituotame Subačiaus ir Vaicekauskienės rašinyje „Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?“ skaitome: „Gyvename laisvoje valstybėje, kalbame, rašome, skaitome lietuviškai <…>. Lietuvių kalbai plėtotis niekada nebuvo geresnių sąlygų nei šiandien“. Grėsmių lietuvių kalbai idėją autoriai sieja su kalbininkų (taigi, kolegų) galios troškimu. Ilgą mūsų kalbos ateitį Vaicekauskienė (lrt.lt, 2023 04 03) garantuoja šitokiais argumentais: „Lietuvių kalba pagal objektyvius išlikimo parametrus stovi tvirtų tvirčiausiai. Nuo 1990 ji de facto pagrindinė valstybės institucijų, švietimo sistemos, žiniasklaidos, viešosios erdvės kalba, didumai gyventojų gimtoji, ir net sumažėjęs gyventojų skaičius yra visiškai pakankamas kalbai gyvuoti. Kalbos statusas tokiais atvejais de jure gali būti ir netvirtinamas, bet mes įtvirtinom.“ Būdami sąžiningi ir tikslūs, šiuo atveju turėtume kalbėti ne apie g y v e n t o j u s apskritai, bet apie toliau mažėjantį ir mažėsiantį l i e t u v i ų procentą Lietuvoje! Kultūros kalbai palaikyti ypač pavojinga yra suprastinti tikrąją padėtį ir idealizuoti.

Cituotasis Preisleris nenutyli ir grėsmių danų kalbai (nors, palyginti su Lietuva, visai kitokia yra Danijos geopolitinė padėtis, šalyje nesama tautinių bendrijų mokyklų): „Iš esmės labiausiai kelia nerimą tai, kad dėl globalizacijos, aprėpiančios vis daugiau visuomenės gyvenimo sričių, Danijoje ilgainiui gali susidaryti diglosija: danų kalba virsti šeimos ir draugų bendravimo kalba, o anglų kalba tapti verslo, švietimo ir valdymo kalba. Danų kalbos, kaip vienos iš oficialiųjų besiplečiančios daugiakalbės Europos Sąjungos kalbų, ateitis nėra saugi, nes anglų kalba iš esmės yra vyraujanti ES administracijos kalba.“ Apie 60 proc. mokslo tekstų danai skelbia anglų kalba. Lietuvos universitetuose jau 2015 metais anglų kalba buvo leidžiama apie 40 proc. mokslo žurnalų.

Trečią dešimtmetį Lietuvoje gyvenantis italų kalbininkas, filologijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas Marija Lanza (Stefano Maria Lanza) mano, kad lietuvių tauta prarandanti kalbinį sąmoningumą, nebesuvokianti, koks turtas jai perduotas: „Lietuvių kalbos jausmas sparčiai bunka, kalbėjimo kultūra prastėja, kalbinis išprusimas tapo specialistų mažumos reikalu“ (Kultūros barai, 2020). Jam ypač krintančios į akis šios gimtakalbių šnekos spragos: „praranda priegaidžių nuovoką, painioja ilguosius ir trumpuosius balsius, nemoka kirčiuoti“. O Subačius ir Vaicekauskienė skelbia: „Gimtakalbių kalba iš esmės visada taisyklinga“; „gimtosios lietuvių kalbos vartotojai nedaro gramatikos, tarties, kirčiavimo klaidų“. Patvirtinti Lanzos ir paneigti Subačiaus–Vaicekauskienės teiginiams ilgai dairytis po šiandieninę lietuvių kalbos vartoseną netenka. Elementarių gramatikos klaidų daro net rašytojai. Vienas būdingų nesusipratimų – veiksmažodinis žemaičių būdvardis pasakomas vietoj neveikiamojo esamojo laiko dalyvio: „Diplomuota psichologė ir psichoterapeutė įžengė į grožinės literatūros valdas vedina tik vieno noro…“ (Darius Pocevičius. – Literatūra ir menas, 2009 09 11); „Glesum (lot. „gintaras“) – genties moteris, motina, atsiduodanti ir pasiduodanti, pareiginga ir aistringa, valinga ir žvaigždžių vedina…“ (Rasa Aškinytė, Glesum, 2016). Abiem atvejais čia turėjo būti pasakyta vedama; būdvardis vedina reiškia „vesdamasi“.

Neidealizuodamas, atviromis akimis žvelgdamas į dabartinę lietuvių kalbos vartoseną, italų kalbininkas daro išvadą: kai tautos kalbos jausmas nyksta, norminti ir net reguliuoti kalbą privalu; savieigai paleista kalba prarasianti esminius, išskirtinius savo bruožus.

„Kalbos komisijos nereikia“

Aną Seimo kadenciją vieną gražią dieną žiūrėdami televiziją iš tuometinės Seimo narės Aušrinės Armonaitės burnos išgirdom tokį atradimą: Valstybinė lietuvių kalbos komisija buvusi įsteigta Lietuvos komunistų partijos centro komiteto nutarimu. Suprask: komunistinis blogis, kaip okupacijos laikų paveldas, tebekeroja ir dabar tos komisijos veikloje, taigi ją kuo skubiausiai reikėtų likviduoti. Tyčia ar dėl neišmanymo supainioti skirtingi dalykai. VLKK įsteigta, kaip minėjau, 1990 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu. Sovietmečiu kalbos komisijos steigtos prie Mokslų akademijos.

„Laisvės partijos 2020 metų Seimo rinkimų programoje“ yra 5 eilučių skirsnis „Kalbos politika“: „Iš esmės pakeisime kalbos politiką – atsisakysime draudimais grįstos norminės kalbos formavimo bei perdėto jos saugojimo. Panaikinsime perteklinius draudimus, varžančius verslo komunikacijos ir rinkodaros raiškos galimybes. Sieksime iš esmės priartinti norminę kalbą prie gyvuojančių praktikų, siekdami išsaugoti esmines lietuvių kalbos vertingąsias savybes. Valstybinę lietuvių kalbos komisiją uždarysime.“

Cituojamo teksto raiška yra vargana, rodanti lietuvių kalbos „vertingųjų savybių“ nenuovoką. Tai paprasčiausias stiliaus riktas („Sieksime… siekdami“), tai sutrikusi žodžių tvarka: tarp derinamųjų pažyminių įsiterpia nederinamasis: („esmines lietuvių kalbos vertingąsias“). Kuria kalba programos rašytojai mąstė užsimodami Kalbos komisiją „uždaryti“ – tarsi ji būtų buvusi „atidaryta“? Nelietuviškai „Laisvės“ partiečiai nusako ir kalbos praktikos įvairovę – iš anglų kalbos pasigauta abstrakto daugiskaita („gyvuojančių praktikų“), kur lietuvių vartota tik vienaskaita.

Seimo Mokslo ir švietimo komiteto pirmininko, „Laisvės“ partijos nario Artūro Žukausko manymu, valstybinė kalba galėtų būti palikta savireguliacijai (tiesos.lt, 2023 04 18). Atseit, Kalbos komisijos nereikia – jeigu kurios nors jos atliekamos funkcijos esančios reikalingos, tai jas gali perimti universitetai, Lietuvių kalbos institutas. Kodėl švietimo (!) komiteto pirmininkas nori, kad būtų blogiau? Juk nereikia didelės išminties suvokti, kad komisijai, sudarytai iš įvairiose mokslo ir studijų institucijose dirbančių kalbininkų, vienos institucijos kalbininkų komisija neprilygs nei kvalifikacija, nei sprendimų nešališkumu. Be to, visų kadencijų VLKK sudarė ne tik kalbininkai lituanistai, joje buvo rašytojų, vertėjų, žurnalistų, redaktorių, leidybos darbuotojų, žymių kitų mokslo sričių specialistų. Komisijos nariai paskirstomi į atitinkamas pakomises (Gramatikos, rašybos ir skyrybos, Tarties ir kirčiavimo, Terminologijos, Vardyno, Žodyno, Kalbos politikos). Į pakomises įtraukiama ir kviestinių ekspertų, ne Komisijos narių. Komisijos darbų aprėptis ir įvairovė didžiulė: kalbos norminimas ir kodifikavimas (juk plūsta daugybė naujų žodžių, realioji kalbos norma kinta), kitų kalbų žodžių perraša, terminų žodynų aprobavimas, vadovėlių kalbos vertinimas, lingvistinės ekspertizės teismo proceso dalyvių (advokatų, prokurorų, teisėjų) prašymu…

Kalbos komisijos ar tarybos (kitur vadinasi akademijomis, centrais, agentūromis) gyvuoja visose Europos šalyse. Skiriasi jų pavadinimai, pavaldumas, veiklos aprėptis, bet pagrindiniai jų visų uždaviniai iš esmės tie patys – bendrinių, standartinių kalbų norminimas ir planavimas. Tas institucijas vienija Europos nacionalinių kalbų institucijų federacija, Lietuvai joje atstovauja VLKK. 2022 m. spalio viduryje tos federacijos (EFNIL) konferencija vyko Vilniuje.

Kalbos norminimas ir „žmogaus veiksnys“

Per darbavimosi Komisijoje metus įsitikinau, kad nutarimai, susiję su kalbos norminimu, priimami, kaip sakoma, devynis kartus pamatavus, remiantis iš tradicijos perimtais ir prireikus tikslinamais principais. Tačiau čia, kaip ir visuose žmonių reikaluose, veikia vadinamasis žmogaus veiksnys, o jis kartais, žiūrėk, ima ir „suveikia“ nei šiaip, nei taip. Tokia yra žodžio kaladė (ir vedinio kaladėlė) byla, ir kai Subačius su Vaicekauskiene dėl jo „norminimo“ priekaištauja, jie yra teisūs. Esu ilgokos istorijos liudytojas ir dalyvis. Kai buvo rengiami 1985 metų „Kalbos praktikos patarimai“, rengėjams dėl kaladės parašiau nemažą raštą (mat 1976 metų „Patarimų“ leidime ji buvo pateikta kaip nevartotina svetimybė), pateikiau gal porą dešimčių jos pavartojimo pavyzdžių iš lietuvių klasikinės bei tuometinės literatūros ir siūliau pripažinti vartotinu žodžiu. Rengėjus įtikinau: 1985 metais kaladė buvo įrašyta kaip l y g i a v e r t i s žodis su trinka. Deja, 2005 metų „Kalbos patarimuose“ grįžta į 1976-uosius: kaladė – vengtina svetimybė. Rengiami „Patarimai“ buvo svarstomi VLKK, su tokiu vertinimu nesutikau. Deja, paskutinis žodis buvo „Patarimų“ sudarytojos… Tik 2013 metais kaladė su visomis kaladėlėmis vėl įteisinta.

Kalbininkai – „progresyvios“ kalbos politikos stabdys?

VLKK 2003 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą, kuriuo įteisino galimybę moterims pasirinkti nepriesaginę pavardę su galūne -ė. Tai buvo padaryta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos siūlymu. Mes, tuometinės Komisijos nariai, patyrėme tiesioginį spaudimą priimti tokį nutarimą. Į kurią pusę kalbos politikos bei tvarkybos reikalus pamatėm pasikeitusius po 20 metų, 2022 m. sausio 18 d. Seime priimant nutarimą Lietuvos piliečių pasuose, asmens pageidavimu, varde ir pavardėje rašyti nelietuviškos abėcėlės raides (82 balsai „už“!)? Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska (Ewelina Dobrowolska) pareiškė, kad VLKK tokiam sprendimui nepritarianti, bet Seimas nebūtinai turįs paisyti Komisijos nuomonės. Matom atvirai niekinamą aukštų valdžios biurokratų požiūrį į mokslo (šiuo atveju kalbotyros) vietą, mokslininkų balsą valstybėje. Stefanas M. Lanza sako: „VLKK šiuo atveju buvo pažeminta iki patariamojo organo“; „trijų raidžių“ įstatymą italų kalbininkas laiko nepataisoma žala lietuvių kalbai (delfi.lt, 2022 12 06).

Šiuo metu Seime – nauja iniciatyva: „Laisvės“ frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė pateikė įstatymo pataisą įteisinti moterų pavardžių rašymą su galūne -(i)a. Tai kas, kad VLKK nepritarė naujai išimčiai iš lietuviškų pavardžių sistemos. Seimo narė Komisijos aiškinimą įvertina kaip paviršutinišką (!) ir, tenkindama pavienių moterų įnorius, toliau stengiasi įpiršti įstatymo pataisą.

Taigi, Nepriklausomoje Lietuvoje sulaukėm laikų, kai į aukštą valdžią patekę asmenys imasi savavališkai vairuoti kalbos politiką nuo jos nušalindami kalbos mokslo specialistus.

P.S. Straips­nį ra­šiau, kai dar ne­bu­vo pa­skelb­tas Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen pla­nas Vals­ty­bi­nę lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ją pa­nai­kin­ti.

4.3 11 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
n,m,v.,m

Jei su kalbininkais nederinami viešai skelbiami reklamų tekstai, tai išpardavimus ir akcijas ima išstumti dylai. Ar čia normalu? Lietuvoje turi būti kalbama lietuviškai.

blue yellow zov marinie

…ta kuuuurwa cmil reik panaikint paciu radikaliausiu budu…….isgaaarinant is liewawos zemeles kostmosan….su visom garmoskem,vaicekauskienem ir kitu sudu.Kad ne kvapo neliktu.Tam balsuot,kad bletkeriai negaut 5 proc.Dingtu ant visai.

Pilietinis nepaklusnumas

Galimai kriminalinė valdančioji koalicija užsimojo sugriauti Lietuvą. Kalba – vienas iš esminių lietuvybės ramsčių.

kas kaltas

Ne konservatoriai gi agitavo lietuvius balsuoti už Laisvės partiją. Laisvės partija yra nepriklausomo lietuviško jaunimo šaunumo išraiška.

blue yellow zov marinie

…..xa xa xa……nu ir prijuokinai……

Ir vis viena rusų kalba pavojingesnė

Anglų kalbos poveikis išorinis, nuplaunamas, intarpų svetimumas akivaizdus, o rusų kalba iškraipo (jau iškraipė) mūsų lietuvišką iš vidaus, konstrukciškai , ir ne visada lengvai pastebimu būdu.

Neviltis

„Seimo Mokslo ir švietimo komiteto pirmininko, „Laisvės“ partijos nario Artūro Žukausko manymu, valstybinė kalba galėtų būti palikta savireguliacijai“

Čia, regis, ta buvusi magnificencija, kur viename sename universitete lituanistiką griovė, padedamas tokios į šimpanzę panašios moterėlės? Seni šiauliečiai pasakoja, kad ir tas su ruse motina rusiškai kalbėjęs. Po naujų rinkimų jo paties karjera bus palikta savireguliacijai.

Nuomonė

Kgbistų palikuonė rusė Čmil nuosekliai tęsia nedorus darbus – savo vadovavimo Seimui pradžioje netinkamai ir aktyviai kišosi į Genocido centro vadovavimo gadinimą, dabar gi užsimojo naikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Pagalvokime, kam ji išties tarnauja?

blue yellow zov marinie

…Nu,dawaij…

švietimo kursai

Matyt, seimo narys Žukauskas galimai nėra susipažinęs su valstybinės islandų kalbos pasuagos politika Islandijoje, Prancūzų kalbos vartojimo įstatymo nuostatų kontrole Prancūzijoje? Gal šia tema Seimo nariams reikėtų surengti švietimo kursus?

švietimo kursai

Patikslinu- islandų kalbos apsaugos .

Iš čia kylama į žvaigždes

Žukauskui jokie kursai nepadės. Patikėkit, žinau, ką sakau.

12
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top