Spalio 17-ąją klaipėdiečiai rinkosi į Atgimimo aikštę pasakyti, kad jau praėjo 29 mėnesiai nuo gėdingiausio valdžios poelgio su savo piliečiais – smurto prieš tiesos ir teisingumo siekusius piliečius.
Kaip per tuos 29 mėnesius pasikeitė mergaitės ir jos mamos, senelių ir piliečių suvokimas apie 2012 m. gegužės 17 d. įvykius?
Mergaitės niekas negali pamatyti, seneliams uždrausta ją aplankyti. Kai mergaitė gyveno pas senelius, su dukra galėjo susitikti ir motina, ir vaikų teisių darbuotojos.
Nematoma yra ir Laimutė Stankūnaitė – šią savaitę paskelbta, jog ji taip pasikeitusi, kad gatvėje jos ir nepažintume. O gal jos tiesiog nebėra?
Žiniasklaida paslaugiai praneša ne tik šią naujieną, ji kažkodėl siekia įtikinti, jog mergaitei nusikalto ne kas kita, o ją užauginę seneliai.
Ką mums, piliečiams, stebintiems susidorojimą su Garliavos įvykių liudytojais pasitelkus teisėtvarką, manyti? Juk jei būtume teisinė valstybė, niekas nekaltų žmonių nedarytų nusikaltėliais.
Bet ar užtenka tik konstatuoti, kad šiandien gyvename neteisinėje, padorumą, tiesą sutrypusioje šalyje?
Ne. Ir dar kartą ne.
Dėl to ir turime ateiti, dėl to ir turime stovėti ir mintimis prašyti atleidimo ne tik Deimantės ir jos senelių, bet ir nekaltai tampomų po teismus piliečių, visų, kurie verčiami nusikaltėliais vien dėl to, kad neliko abejingi vaiko skausmui.
Nuotraukos – autorės.