Mūsų akyse nykstant tradicijoms, tikėjimams ir papročiams, kuriais buvo grindžiamos Vakarų visuomenės, mūsų pliuralistinės politinės sistemos tampa vis mažiau funkcionalios.
Atrodo, kad laisvė ir teisingumas tampa vis sunkiau pasiekiami. Diktatoriškas, netolerantiškas, karingas sekuliaristinis progresyvizmas, prisidengdamas tokiomis etiketėmis kaip “socialinis teisingumas” ir “teisė rinktis”, verčia mus patirti vis daugiau neteisybės ir laisvės įvairiose gyvenimo srityse. Žodžiais ir kalba manipuliuojama siekiant iškreipti tikrovę, kaip antai “įvairovės, lygybės ir įtraukties” atveju.
Kad nebūtų atšaukti ar atstumti, dauguma žmonių jaučiasi priversti šiuos nesąžiningus terminus vartoti kasdieniame pokalbyje.
Krikščionys, tradicionalistai ir kiti tikintys žmonės kaltinami esantys fanatikai, nes nepritaria klaidinančioms ideologijoms, kuriomis grindžiama tapatybės politika, oriai mirtis, lyčių kintamumas ir kitos šio amžiaus naujovės, kai žmonės, besipriešindami tikrovei, gyvena pagal savo norus sukurtose fikcijose.
Nenuostabu, kad ši politinė ir socialinė disfunkcija sukelia nestabilumą; abu reiškiniai vienas kitą dar labiau sustiprina ir sukasi užburtame rate.
JAV jau nebelaikoma retorine hiperbole teigti, kad Amerikos demokratijos išlikimas priklauso nuo Trumpo ir Bideno bylos baigties. Europoje politinis isteblišmentas lieka atkakliai kurčias ir nebylus kylant populizmo bangai, kuri anksčiau ar vėliau gali lemti elito “europietiškos svajonės” – taikos pasaulyje per ES tipo viršvalstybinį valdymą – pabaigą.
Pykčio ir nesantaikos apraiškų daugėja, o jų mažėjimo ženklų nedaug. Politinių nesutarimų kriminalizavimas mūsų Vakarų demokratijose yra plačiai paplitęs ir gresia tapti norma.
Jungtinėse Valstijose ir Lenkijoje, jei paminėsime tik du pavyzdžius, už politinius nesutarimus gali būti skiriamas įkalinimas.
“Hamas” pikta neapykanta ir sadistišku smurtu sukėlė ne paramą Izraeliui ir žydų tautai, o nežabotą antisemitizmą
Per pastaruosius kelerius metus kairiųjų smurtas ir marodieriai jaunuoliai daugelį Europos ir JAV miestų pavertė neteisėtomis “no-go” zonomis. Visai neseniai, spalio 7 d., “Hamas” pikta neapykanta ir sadistišku smurtu sukėlė ne paramą Izraeliui ir žydų tautai, o nežabotą antisemitizmą tarp plačių mūsų gyventojų sluoksnių. Elitiniuose JAV universitetuose, Europos ir JAV gatvėse matome neteisėtus protestus prieš Izraelį ir teroristų palaikymą.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, norėčiau panagrinėti šiuos klausimus: ar mes, krikščionys, turėtume remti pliuralizmą ir kodėl didžioji dauguma krikščionių tradicionalistų vis dar tiki politiniu pliuralizmu? Juk didžioji dalis chaoso, kurį patiriame mūsų pliuralistinėse visuomenėse, sutampa su vis sparčiau Vakaruose nykstančiu krikščioniškuoju tikėjimu ir dėl to silpnėjančiomis pamatinėmis judėjų-krikščionių vertybėmis.
Neabejotina, kad sekuliaristinio progresyvizmo beprotybė užkrėtė visas mūsų politines institucijas ir kad pagrindinė to priežastis yra stiprios ir vadovaujančios religijos nebuvimas viešojoje erdvėje.
Be to, būdami krikščionys, mes tikime tiesa ir manome, kad žinome tiesą. Tikime, kad šis tiesos žinojimas mus gelbsti ir įgalina elgtis išmintingiau bei dorybingiau.
Priešingai, dažnai girdimas, neapgalvotas ir paviršutiniškas pliuralizmo šlovinimas dėl paties pliuralizmo – tai, ką dažnai girdime iš politikų ar skaitome oficialiose deklaracijose, – kyla iš moralinio reliatyvizmo, kuris galiausiai nesuderinamas su krikščionybe.
Kodėl krikščionys turėtų papūgauti politiškai, socialiai ir kultūriškai korektiškas kalbas apie demokratijos, įvairovės ir pliuralizmo privalumus ir taip suteikti politinę valdžią žmonėms, kurie yra visiškai priešingi krikščionių tikėjimui?
nepaisant visų akivaizdžių prieštaravimų: mes, krikščionys, turime remti politinį pliuralizmą dėl savo tikėjimo ir patirties.
Man atsakymas yra aiškus, nepaisant visų akivaizdžių prieštaravimų: mes, krikščionys, turime remti politinį pliuralizmą dėl savo tikėjimo ir patirties.
Mūsų tikėjimas nemoko mūsų, kad esame geresni už tuos, kurie nepritaria mūsų įsitikinimams. Perfrazuojant Martyną Liuterį, nors ir esame šventieji, kartu liekame nusidėjėliai. Nesame apsaugoti nuo sugedimo, kvailumo ir arogancijos, iš kurių kyla valdžios troškimas.
Didysis krikščionių rašytojas ir socialinis kritikas Aleksandras Solženicynas knygoje “Gulago archipelagas” rašė, kad “riba, skirianti gėrį ir blogį, eina ne per valstybes, ne tarp klasių, ne tarp politinių partijų…, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį – ir per visų žmonių širdis”. Nesuvaržyta valdžia negali neturėti žalingų padarinių ir nevesti prie piktnaudžiavimo valdžia savanaudiškais tikslais – dažniausiai siekiant išlaikyti ir padidinti savo valdžią kitų atžvilgiu.
Tai ypač pasakytina apie krikščionis, nes, siekdami nevaržomos žemiškos valdžios, mes tiesiogiai nepaklūstame Kristaus įsakymui sekti Juo ir būti nuolankiems, kaip Jis yra nuolankus. Nors ir būdamas lygus Dievui, Jis “nelaikė lygybės su Dievu dalyku, kurį galima pasisavinti, bet nusižemino, priimdamas tarno pavidalą, gimdamas panašus į žmones. Ir, įsikūnijęs į žmogų, nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, net iki mirties ant kryžiaus”.
Biblijoje gausu aistringų religinių vadovų sugedimo pasmerkimų. Tai buvo ne pagonys, bet vadovai, kurie tvirtino tarnaujantys vieninteliam tikrajam Dievui. Kalbėdamas per Senojo Testamento pranašus, pats Dievas prakeikė žiaurius ir godžius savo tautos vadovus. Pavyzdžiui, Dievas įsakė pranašui Ezechieliui paskelbti:
Ezechielis: Štai ką sako viešpats Viešpats: Vargas jums, Izraelio ganytojai, kurie rūpinatės tik savimi! Argi piemenys neturėtų rūpintis kaimenėmis? Jūs valgote varškę, apsivelkate vilna ir skerdžiate rinktinius gyvulius, bet nesirūpinate banda. Jūs nestiprinate silpnųjų, negydote ligonių ir nesutvarstote sužeistųjų. Nesugrąžinote paklydėlių ir neieškote pasiklydusių. Jūs valdėte juos griežtai ir žiauriai.
Naujajame Testamente Jėzus visą savo tarnystę skyrė valdžios trokštančių religinių vadovų veidmainystei apraudoti. Mato evangelijoje Jis šaukia:
Vargas jums, Įstatymo mokytojai ir fariziejai, veidmainiai! Jūs panašūs į išbalintus kapus, kurie iš išorės atrodo gražūs, bet viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visko, kas nešvaru. Taip pat ir jūs iš išorės žmonėms atrodote teisūs, bet viduje esate pilni veidmainystės ir nedorybės.
Panašių priesaikų yra visoje Biblijoje, nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Tai, kad krikščionys nėra pašaukti naudotis nevaržoma valdžia, patvirtina ir istorija. Pavyzdžiui, prisiminkime situaciją viduramžių Europoje, kai Vakarai save laikė krikščioniškuoju pasauliu, kuriame Bažnyčia ir valstybė teigė esančios ištikimos vieninteliam tikrajam Dievui. Barbara Tuchman daugiau nei 600 puslapių knygoje “Tolimas veidrodis” (A Distant Mirror), kurioje aprašoma XIV a. Europos istorija, įrodinėja, kad visuomenė neatitiko savo krikščioniškų idealų:
Atotrūkis tarp viduramžių krikščionybės valdančiojo principo ir kasdienio gyvenimo yra didžioji viduramžių klaida. … Riterystė, dominuojanti [krikščionių] valdančiosios klasės politinė idėja, … paliko tokį pat didelį atotrūkį tarp idėjos ir praktikos kaip ir religija. … [Valdančiosios klasės] nariai turėjo … tarnauti kaip tikėjimo gynėjai, teisingumo palaikytojai, engiamųjų gynėjai. Praktiškai jie patys buvo engiamieji.
Po kelių šimtmečių krikščionybę ištiko religinis ir politinis protestantų reformacijos kataklizmas. Plačiai paplitęs mitas, kad Reformacija iš esmės buvo susijusi su doktrina. Reformacija ne mažiau ar net daugiau nei doktrina buvo susijusi su godumu ir politiniais bei dvasiniais bažnyčios, kurią sugadino nevaržoma valdžia, piktnaudžiavimais.
1520 m. Liuterio traktate “Atviras laiškas vokiečių tautos krikščionių kilmingiesiems dėl krikščionių turto reformos” pasaulietinė valdžia buvo raginama įtvirtinti savo valdžią Bažnyčios atžvilgiu, kad būtų pažabotas bažnytinės valdžios, kuri sau prisiskyrė neribotą valdžią, piktnaudžiavimas.
Po Reformacijos protestantai patys smarkiai piktnaudžiavo valdžia. M. Liuteris buvo aršus antisemitas, veikale “Apie žydus ir jų melą” raginęs padegti žydų sinagogas ir mokyklas, neleisti žydams saugiai važiuoti keliais, atimti iš jų pinigus, sidabrą ir auksą.
Thomas Müntzeris, daug radikalesnis už Liuterį reformatorius, ragino valstiečius įsitraukti į kruviną 1525 m. Vokietijos valstiečių karą. Jis tikėjo, kad sukilimas pradės naują erą – apokalipsės atėjimą, per kurį Dievas ištaisys visą pasaulio blogį. Jis sau prisiskyrė Dievo tarno, kovojančio su bedieviais, statusą ir taip suvaidino pagrindinį vaidmenį sukilime, per kurį žuvo tūkstančiai valstiečių.
Daugelį dešimtmečių daugelyje šalių buvo atvejų, kai katalikų dvasininkai piktnaudžiavo prieš nekaltus parapijiečius.
Pastaraisiais dešimtmečiais iki pat šių dienų vėl padaugėjo piktnaudžiavimo Bažnyčioje skandalų. Daugelį dešimtmečių daugelyje šalių buvo atvejų, kai katalikų dvasininkai piktnaudžiavo prieš nekaltus parapijiečius. Dažnai bažnytinė valdžia, užuot ieškojusi teisingumo, užsiėmė slėpimu. Pranešimai apie plačiai paplitusį piktnaudžiavimą Pietų baptistų konvente, didžiausioje JAV protestantų denominacijoje, atskleidė ilgus metus trukusį dangstymą kultūroje, kuri saugojo galinguosius silpnųjų ir pažeidžiamųjų sąskaita.
Viena didžiausių dabartinių sensacijų Amerikos krikščionių sluoksniuose yra Maiklo J. Krugerio knyga Bully Pulpit: (2022 m.). Knygoje aprašomi pražūtingi pastorių ir kitų bažnyčios vadovų dvasinės prievartos padariniai, prievartos, kuriai paprastai nesipriešina vyresnieji ar kiti asmenys, pašaukti reikalauti, kad korumpuoti vadovai būtų atsakingi.
Tiesą sakant, dažnai su tais, kurie kreipiasi į juos, elgiamasi taip, kad tai šiurpiai primena, kaip korumpuotos vyriausybės elgiasi su pranešėjais. Bažnyčios vadovai linkę į tą patį “ratą aplink ratus”, kaip ir pasaulietiniai politiniai lyderiai. Siekdami įgyvendinti svarbiausią tikslą – apsaugoti instituciją, bažnyčios vadovai dažnai diskredituoja ar net sunaikina tuos, kurie prabyla.
Visa tai susiję su galia: Krugeris apibrėžia, kad dvasinė prievarta pasireiškia tada, kai religinis lyderis naudojasi “savo dvasinės valdžios padėtimi taip, kad manipuliuoja, dominuoja, tyčiojasi ir gąsdina jam pavaldžius asmenis, siekdamas išlaikyti savo valdžią ir kontrolę, net jei yra įsitikinęs, kad siekia biblinių ir su karalyste susijusių tikslų”. Knyga sulaukė atgarsio tarp krikščionių skaitytojų, nes daugybė krikščionių yra susidūrę su tokiu elgesiu.
Akivaizdu, kad krikščionys, kaip ir visi kiti žmonės, išlieka priklausomi nuo puikybės, valdžios troškimo ir piktnaudžiavimo valdžia. Net ir šiandieninėmis baisiomis aplinkybėmis neturime siekti nevaržomos politinės valdžios ar, tiesą sakant, pliuralizmo panaikinimo ir “krikščioniškos” valstybės atgaivinimo.
Siekdami įgyti nevaržomą politinę valdžią, mes patys sau keliame didelį pavojų viešpatauti kitiems
Perfrazuojant didįjį krikščionių kankinį Dietrichą Bonhoefferį, mūsų galutinė ištikimybė priklauso Dievui, o ne politinei valdžiai. Siekdami įgyti nevaržomą politinę valdžią, mes patys sau keliame didelį pavojų viešpatauti kitiems ir taip atmesti Kristų bei jo nuolankumo pavyzdį. Ir, kaip praeityje darė daugybė krikščionių, pasidavusių valdžios sirenų giesmei, savo veiksmus pateisintume iškraipydami tikėjimą, kuriuo teigiame tikintys.
Baigiamasis žodis: krikščionys, žinoma, turėtų nevengti viešojoje erdvėje pasisakyti kaip krikščionys. Mes, krikščionys, turėtume politiškai angažuotis remdamiesi savo krikščioniškuoju tikėjimu. Turėtume ryžtingai priešintis sekuliaristinio progresyvizmo daromam blogiui ir kovoti už visuomenę, kuriai didelę įtaką darytų krikščioniškojo tikėjimo tiesos. Tačiau turime tai daryti su asmeniniu nuolankumu ir sveikai suvokdami politikos ribas – ir ribotą jos svarbą.
Be to, turime atsižvelgti į visų žmonių, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų, kaip Dievo paveikslo nešiotojų, orumą. Kartu turime blaiviai suvokti savo silpnybes, trūkumus ir polinkį į sugedimą, nepriklausomai nuo įsitikinimų.
Pokrikščioniškuosiuose Vakaruose esame atsidūrę baisioje padėtyje. Atminkime, kad į šią padėtį patekome ne tam, kad siektume valdžios, bet kad tarnautume Dievui ir savo artimui. Ir tai daryti su giliu ir nuoširdžiu nuolankumu.
Toddas Huizinga yra Religijos laisvės instituto vyresnysis bendradarbis Europoje ir Saugumo politikos centro patariamosios tarybos narys.
europeanconservative.com