Ekspertai.eu
Skirtingais laikais kartais atrodydavo, kad Andrius Kubilius yra visai tikęs konservatorių partijos vairininkas. Gana rišliai ir logiškai dėstantis savo mintis, apsiskaitęs, neatimsi iš jo ir kandžios ironijos jausmo, bet iš pastarųjų kelerių metų jo viešosios raiškos šios teigiamosios lyderio savybės, regis, pabluko ir išsitrynė. Kuo toliau, tuo daugiau jo viešuose pasisakymuose atsiranda servilistiško valdiškumo, pasitenkinimo esama situacija ir mitologinio užsiciklininimo šnekant apie taikų, pigų atomą ir ekologiškus skalūnų sprogdinimus. Tuo pat metu kažkaip tylutėliai iš opozicijos lyderio retorikos pasitraukė kelios temos: jungtis kabeliu su Švedijos energetiniais tinklais, suskystintų dujų terminalas, elektros tilto su Lenkija statyba, europinės gelžkelio vėžės nutiesimas ir kiti integraciniai į ES reikalai. Tų darbų, būkim biedni, bet teisingi, nepadarys ir ši bedantė vyriausybė. Ji dirbtinai sulipinta iš visiškai nejunglių dėmenų ir kilus mažiausiai problemai gali subyrėti kaip kortų namelis.
Tuomet vėl ateis gelžbetoninis transformeris Andrius Kubilius su Rasa Juknevičiene ir Mantu Adomėnu iš šešėlinės vyriausybės. Nenustebčiau, jei šis scenarijus pasitvirtintų, bet tai gal ir neįvyktų, jei būtų iš esmės pakeistas savivaldos įstatymas, jei Seimas įstatymu sutramdytų VSD bei prokuratūros siautėjimą ir lygia greta atkabintų Prezidentūrą nuo telefoninės teisės. Seime konservatoriai, turėdami daugumą, nežengė nė mažo žingsnelio šia kryptimi. Jie kartu su prezidente leido gėdingai sutaršyti FNTT, praėjusių metų gegužės 17 dieną Garliavoje pakišo policiją ir dabar ne laižosi savo nuodėmes, o jėgos ir galios resursais visus galus stengiasi sukišti į vandenį.
Kuo čia dėtas A. Kubilius? Dėtas dėtas, kaip nedėtas. Ambicinga, imituojanti opozicinę partija nesugeba savo gretose atrasti kandidato į prezidentus. Tos partijos skyriai ir nariai dar nepasisakė šiuo klausimu suvažiavime, o kol kas dar naujai neišrinktas lyderis jau pasisako už moterį, kuri per Sausio įvykius kariavo partinėj mokykloj „mažuosius savo karus“. Sąjūdžio dvasios, sakytume, nebelikę nė kvapo, bet yra kita negerų kvapų puokštė. Per ilgą buvimą valdžioje vieni apsivogė, kiti ėmė „atkatus“, tretiems VSD ištraukė kompromatus ir stipriai primynė uodegas, taigi, geriau pabūti ramiai su visais tais, kuriems uodegos irgi primintos kerziniu čebatu.
Taigi, laikyk rankoj šturvalą, A. Kubiliau, mesk inkarą ir „dieržys silnej za jakarj, jakarj niepadvidiot“, kaip dainavo Borisas Grebenščikovas.