Donatas Puslys, Marko Jerina | Bernardinai.lt
Katalikų kunigas iš Vokietijos Manfredas Deselaersas jau ketvirtį amžiaus darbuojasi Osvencime – Lenkijos miestelyje, kurį visas pasaulis žino dėl nacistinės Vokietijos okupantų ten įkurdintos mirties stovyklos. Kunigas teigia, kad jo misija yra susitikinimo darbas, noras pasiekti, kad praeitis niekada nebepasikartotų, o padarytos žaizdos būtų gydomos. Kartu jis stengiasi ir suprasti blogio problemą, kuri kelia mums esminį klausimą, – kaipgi Europoje tapo įmanomas Holokaustas ir kaip tokie žmonės, kaip Aušvico komendantas Rudolfas Hössas, iš katalikų tapo masiniu žudiku. Apie Aušvico komendantą M. Desalaersas yra parašęs ir knygą pavadinimu „Ar niekada nejautėte sąžinės priekaištų? Aušvico komendanto Rudolfo Hösso gyvenimas ir klausimai apie jo atsakomybę prieš Dievą ir žmoniją“. Su kunigu kalbėjomės tiek apie šią knygą, tiek apie jo misiją Osvencime.
Pradėkime nuo labai paprasto asmeninio klausimo. Kaip nutiko, kad savo kunigo pašaukimą jau daugiau nei du dešimtmečius vykdote būtent Osviencimo mieste, Lenkijoje?
Kai baigiau mokyklą, vietoje tarnybos kariuomenėje atlikau alternatyvią socialinę tarnystę ir darbavausi Vokietijos taikos organizacijoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurta tam, kad siektų susitaikinti su aukomis ir karo metų priešais. Daugiau nei metus praleidau Izraelyje, o besirengdamas misijai ten turėjau apsilankyti ir Aušvice. 1974 metais atvykau čia pirmą kartą. Nuo to laiko mane vis lydėjo klausimai. Jau vėliau, būdamas kunigas, užmezgiau kontaktus Lenkijoje, aplankiau vieną Lenkijos parapiją. Vėl apsilankėme Aušvice, o Osvencime, kur ir gyvenu šiandien, susitikau su vietos dvasininku. Planavau Osvencime likti ir kartu su šiuo kunigu darbuotis vienus metus – tiek pat, kiek praleidau ir Izraelyje. Maniau, kad mano sukaupta patirtis yra naudinga susitaikinimo darbui. Tai buvo sugyvenimo kartu, o ne tik apsikeitimo gražiais žodžiais patirtis. Nors planavau likti tik metus, tačiau štai esu Osvencime jau 25 metus (šypsosi).
Gyvendamas Osvencime, pradėjau Krokuvoje rašyti daktaro disertaciją. Tai buvo pirmieji penkeri metai. Tuomet buvo įkurtas ir Maldos bei dialogo centras, o aš norėjau jame dirbti. Krokuvos vyskupas taip pat norėjo, kad čia padėčiau. Ir štai aš jau 20 metų čia ir darbuojuosi. Mano pasilikimas vis pratęsiamas dviem metams. Planuoju čia likti tol, kol tai atneša naudos ir duoda prasmę. Jei to nebeliks, pasitrauksiu.
Per tą laiką užmezgiau daug kontaktų, jie plėtojosi. Kontaktų užmezgimas yra ilgalaikis projektas. Štai, tarkime, jūs čia lankotės dabar ir anksčiausiai grįšite po metų. Tuo tarpu su Aušvicą išgyvenusiais žmonėmis aš susitikau kartą, per kitą ceremoniją susitikau darkart… Taip palaipsniui ir augo tarpusavio pasitikėjimas, plėtojosi kontaktų tinklas, vystėsi įvairios iniciatyvos. Tad ir pasilikau.
Matau ant jūsų stalo gulinčią istoriko Tymothy Snyderio knygą „Kruvinos žemės“. Aušvico istorija yra itin tragiška ir kruvina. Tačiau daktaro disertacijai pasirinkote rašyti būtent apie šios nacių įkurtos mirties stovyklos komendantą Rudolfą Hössą. Dėl to, ką darė šis žmogus, šias žemes ir galima vadinti kruvinomis. Tad kodėl jūs daktaro disertacijoje dėmesį nusprendėte skirti būtent šiam asmeniui?
Aš privalėjau parašyti disertaciją. Tariau sau, kad ji turi būti susijusi su Aušvicu. Mano profesorius Krokuvoje pasiūlė pasidomėti Hösso biografija sakydamas, kad „galbūt iš to galima kažką padaryti“. Po karo apie jį buvo sukaupta daug informacijos – iš jo buvo imami interviu, jis buvo tardomas, rašė dienoraštį, autobiografiją… Hössas buvo įkalintas Vadovicuose, o profesorius, kuris buvo ir mano darbo vadovas, tuo metu dirbo kunigu Osvencime ir kartu Vadovicuose. Tad Aušvicas jam irgi buvo svarbus. Vadovicuose jis girdėjo, kad R. Hössas prieš egzekuciją pasiprašė, kad kunigas išklausytų jo išpažinties. Mano darbo vadovui ramybės nedavė klausimas, kaip apskritai žmogus gali vykdyti tokius siaubingus dalykus. Kai jam prakalbau apie Aušvicą, tai jis man ir pasiūlė pasidomėti blogio problematika žvelgiant per Aušvico komendanto asmenį. Tad griebiausi darbo.
Daug mąsčiau apie Aušvico klausimą… Kai sudūžta lėktuvas, pirmas dalykas, kurį privalai padaryti, yra rūpinimasis aukomis. Tačiau vėliau jau privalai klausti, o kodėl tas lėktuvas sudužo ir koks čia yra, tarkime, piloto vaidmuo. Nuo pat pradžių jutau, kad pabandyti suprasti nusikaltimo vykdytoją yra dalis mano atsakomybės aukoms. Aš visada jaučiuosi atsakingas prieš aukas.
Savo knygos pavadinimui pasirinkau vieną citatą iš R. Hösso teismo, kai teisėjas jo paklausė: „Ar niekada nejautėte sąžinės priekaištų?“ Iš pradžių Hössas atsakė, kad ne, tačiau vėliau pridūrė: „Taip, ypač dėl vaikų ir moterų, kurie nuo sutikimo rampos iš karto būdavo siunčiami į dujų kameras.“ Jis stengėsi visa tai užgniaužti, tačiau tą akimirką pajautė ryšį su aukomis. Tuo tarpu aš klausiau, kas tokio nutiko, kad šis ryšys buvo taip visiškai sunaikintas. Vienumoje mes nesuprasime nusikaltėlio, vienumoje mes nesuprasime ir aukos, tad privalome žvelgti į sunaikintus saitus tarp žmonių. Mano knyga kaip tik apie tai ir kalba.
Daugelis žmonių klausia: „Kurgi buvo Dievas Aušvice?“ Aš visada atsakau: „Ką turite mintyje, kai sakote „Dievas“? Ką turite mintyje, kai sakote „Aušvicas“? Kur yra Dievas jūsų gyvenime?“ Tai yra lengvai užduodamas klausimas, tačiau niekas nežino, ką iš tikro jūs turite mintyje. Tad norėjau pažvelgti į konkrečią tikrovę: kurgi buvo Dievas Aušvico komendanto atveju? Pirmiausia aš privalėjau surinkti faktus, o tik tada bandyti atsakyti į klausimą, kur konkrečioje biografijoje yra Dievas. Kur yra Dievas tavo biografijoje, o kurgi jis yra tavojoje? Mano tikslas buvo antropologinė ir teologinė refleksija. Iš to gimė idėjos, kurias pritaikiau ir Hösso biografijai.
Sąžinė yra ta vieta, kurioje susijungia asmeninė biografija ir Dievas. Žydiškoje tradicijoje jie tai vadina „širdimi“, o, mano manymu, tai tas pats. Tačiau širdis, sąžinė taip pat siekia santykio su kitais žmonėmis. Aš visados mintyje turiu Evangeliją, kurioje Jėzus teigia, kad vieną dieną mes visi stosime prieš Dievą ir būsime teisiami. Mes kiekvienas privalėsime Dievui pristatyti savo gyvenimą ir tai, kas jame buvo svarbiausia. Ko Jis ieškos? Mes žinome atsakymą: „Aš buvau alkanas, ir tu mane pamaitinai (arba ne). Aš buvau įkalintas, ir tu man padėjai (arba ne). Aš buvau koncentracijos stovykloje, ir tu mane pamiršai arba man padėjai…“ Jis tikrai neklaus, kaip dažnai sekmadieniais mes lankėmės pamaldose, jis klaus to, kiek mūsų gyvenime būta meilės. Dievas mus myli nuo pat pradžių, o mūsų meilė yra atsakas. Dievas mus kviečia mylėti kitus taip, kaip mylėjo Jėzus, net ir savo priešus.
Tad kas nutiko su Aušvico komendanto Hösso meile – tai tapo mano pagrindiniu klausimu. Iš pradžių mano dėmesį patraukė dokumentai, tačiau, kuo daugiau reflektavau, tuo labiau supratau, kad turiu žengti iki pat galo. Kažkas privalo tai padaryti ir, jei aš to nedarysiu, tai kas gi kitas imsis to? Šiuo aspektu visa tai tapo pašaukimu. Aš jaučiau, kad privalau tai padaryti, nes tokiu atveju, jei Aušvice nėra prasmės kalbėti apie Dievą, tai tada prasmės kalbėti apie Jį nėra niekur – nei Berlyne, nei Italijoje, nei Lietuvoje… Niekur. Ir kaipgi aš galiu kalbėti apie Dievą, jei pats stokoju tikėjimo? Jei nesugebu apie tai kalbėti sau ir kitiems, privalau pasitraukti.
Pusę mano knygos sudaro dokumentų, kurių iš tiesų yra labai daug, analizė. Bandžiau juos sudėlioti atitinkama tvarka. Antroji dalis yra antropologinė refleksija apie Dievą ir blogį Hösso biografijoje. Teorinis karkasas veikia kaip tam tikri akiniai, kurie, kaip tikiu, gali praversti ir kitose situacijose. Kai rašiau knygą, ką tik buvo žlugęs komunizmas, tad manau, jog visą teorinę dalį būtų galima pritaikyti ir analizuojant komunizmą ar kitas situacijas. Mano knyga nėra tik apie Aušvicą, tačiau ir apie tokius klausimus kaip atsakomybė, ideologija, sąžinė. Hösso biografija yra tik pavyzdys, iliustruojantis visus šiuos klausimus.
Mes šiandien regime, kad Aušvico atminimas yra svarbus ne tik aukoms ir jų artimiesiems. Į Aušvicą keliauja žmonės iš viso pasaulio. Taip yra, nes Aušvico žinia yra universali.
Kaip, nagrinėjant šiuos klausimus, kito jūsų paties santykis su Dievu?
Jis, mano nuomone, tapo aiškesnis. Teologinės refleksijos man padėjo aiškiau suvokti tam tikrus dalykus, kuriuos maniausi žinąs. Man ypač daug padėjo pažintis su Emmanuelio Levino filosofija. Mažas vaikas neišmoks kalbėti, jei iš pradžių niekas nešnekės su juo. Kalba visada yra atsakas, lygiai taip pat ir meilė yra atsakas. Esi pakviestas atsakyti į Dievo tau dovanojamą meilę. Jautiesi pakviestas ir atsakai. Tai yra viso gyvenimo pašaukimas. Man tapo aišku, kad kiekvienas žmogus Dievo nuo pat pradžių yra sukurtas su meile, tačiau taip pat kviečiamas ir atsakyti į šią meilę. Kaip mes į tai atsakome, yra etinis klausimas. Pavyzdžiui, Aušvico komendantas buvo mylimas Dievo, jo sukurtas, veikiausiai mylimas ir mamos bei tėčio, tačiau kas nutiko su šia meile? Kaip jis į tai atsakė?
Kalbėdamas apie savo meilę, galiu sakyti taip: jaučiuosi mylimas, tačiau taip pat jaučiu, kad ši meilė yra susijusi su pašaukimu. Kažkaip nutiko, kad atsidūriau čia, tačiau priimu tai kaip pašaukimą. Mano kasdienė malda skamba taip: „Ką nori, kad daryčiau? Prašau suteik man pagalbos, kurios man reikia.“ Man malda yra labai svarbi, kad galėčiau atlikti šį darbą. Kiekvienam darbui labai svarbus yra dvasinis pamatas.
Kai žmonės klausia, kurgi Aušvice yra Dievas, mano atsakymas skamba taip: „Aukų orume. Visos aukos buvo mylimos Dievo. Net jei naciai jų ir nemylėjo, net jei jos nepatyrė Dievo meilės, tai nereiškia, kad jos nebuvo mylimos. Aš manau, kad Dievas tikrai nenorėjo to, kas įvyko Aušvice, tačiau naciai čia nužudė patį Dievo meilės buvimą.
Jūs taip pat turėjote galimybę sutikti keturis Aušvicą išgyvenusius žmones. Jie yra labai skirtingi, tačiau man labai lengva tikėti, kad jie visi yra Dievo mylimi. Man darbe taip pat labai padeda tai, kad išgyvenusieji yra dėkingi už tai, ką aš darau. Niekada nesijaučiau atstumtas vien todėl, kad esu vokietis.
Ar niekada nesijautėte atstumtas dėl to, kad esate kunigas?
Aš niekada nebuvau atstumtas dėl to, kad esu kunigas. Niekada to nesulaukiau ir iš žydų. Taip, kartais yra tam tikra distancija, skepticizmas, tačiau kai tampa aišku, kad esu atviras, kad nenoriu nieko atversti ir pavogti jo tapatybės, visos sienos sugriūva. Gerbiu kiekvieno tapatybę. Mano misija yra dovanoti meilę, meilę, kuri yra didesnė už tai, ką galiu duoti pats vienas tik iš savęs.
Išgyvenusieji jaučia, kad aš juos gerbiu, o tai yra priešinga patirtis nuo to, ką jiems teko išgyventi Aušvice. Niekas nenori, kad aš pakeisčiau praeitį. Tai apskritai yra neįmanoma. Tačiau visi jie nori gerų santykių dabar ir ateityje. Kadangi visi mato, ką mes darome Maldos ir dialogo centre, visiems akivaizdu, kad mes neperšame kokios nors ideologijos. Mes „nepardavinėjame tiesos“. Mes siekiame sukurti atmosferą, kurioje išmoktume gerbti vieni kitus. Būtent tai kuria pasitikėjimą, ir esu už visa tai dėkingas.
Hössas buvo auginamas kaip katalikas…
Jis buvo auginamas kaip katalikas, tačiau paliko Bažnyčią ir tapo nacizmo ideologijos, kuri savaime yra antikrikščioniška, išpažinėju. Tai buvo neopagoniška ideologija, siekianti grįžti į laikus prieš krikščionybės paplitimą. Kai vykdė nusikaltimus, jis tikėjo šia ideologija, piršusia pasaulėvaizdį, kad laimi stiprieji, o dalyvavimas šioje apvaizdoje, šiame kūrime yra dalyvavimas kovoje.
Gyvenimo pabaigoje, kalėjime Lenkijoje, po daugelio pokalbių ir regėdamas subyrėjusį visą savo pasaulį, jis grįžo prie katalikybės. Taigi katalikas pradžioje ir katalikas pabaigoje, o gyvenimo viduryje – Aušvico komendantas. Tai buvo priežastis, kodėl mano profesorius paskatino mane domėtis šiuo klausimu. Mes galime kalbėti apie du atsivertimus, vis dėlto nepilnus… Ideologija Aušvice jam teikė prasmę ir buvo labai svarbi.
Kokie saugikliai egzistuoja šiandien nuo tokių ideologijų, kokios sukūrė Aušvicą? Kas gali mus apsaugoti?
Akivaizdus atsakymas būtų švietimas. Tačiau naciai taip pat turėjo savo švietimo sistemą. „Ar niekada nejautėte sąžinės priekaištų?“ – man tai yra pats svarbiausias klausimas. Kai kalbame apie ideologiją ir tikėjimą, skirtumas yra toks, kad ideologija yra sistema, kuri egzistuoja galvoje ir tarpasmeniniuose santykiuose. Tikėjimas ir sąžinė yra įrašyti širdyje ir jungia mus su kitais asmenimis. Net ir Hösso atveju galime regėti, kad jis jaučiasi esąs atsakingas Hitleriui. Tačiau jis taip jaučia, kad kartais jo sąžinė sukyla, nors jis ir bando tai represuoti. Jis kalbėjo apie situaciją, kai prie rampos regėjo myriop siunčiamas moteris ir vaikus, jam buvo sunku tai matyti. Tačiau jis mėgino pamiršti ir toliau tęsė savo darbą.
Man pats svarbiausias atsakymas yra klausytis savo širdies, kuri jungia mus su kitais žmonėmis, žodžių, net jei tai ir kainuotų labai brangiai. Man tai yra krikščionybė, to mus mokė Jėzus, netgi peržengdamas savo bendruomenės ribas, netgi už tai atiduodamas savo gyvybę… Kad krikščionybė netaptų ideologija, ji turi būti pajėgi mylėti savo priešą, nes Dievas jį jau myli. Jis nuolatos kiekvieną kviečia į atsivertimą.
Pačios svarbiausios krikščionybės tiesos yra žydiškos tiesos, nes toks buvo Jėzaus religinis pasaulis. Remiantis Biblija, pasaulis buvo sukurtas iš meilės, buvo sukurtas Dievo, kuris myli pasaulį. Žmogų sukūrė Dievas, tačiau sukūrė pagal savo atvaizdą, o tai reiškia, kad esame pašaukti kartu su Dievu rūpintis jo kūrinija ir būti už ją atsakingi. Kiekvieno žmogaus asmens orumas yra mano svarbus įsitikinimas ir motyvacija veikti.
Nematau atotrūkio tarp žydų ir krikščionių religinių pažiūrų. Kartais krikščionims yra lengviau, nes žydai, atsiremdami į išėjimą iš Egipto ir sandorą, klausia, kas gi nutiko Aušvice, kodėl Dievas jiems padėjo Egipte, tačiau nepadėjo mirties stovykloje. Ar tai reiškia, kad sandora nutrūko? Tuo tarpu krikščionims svarbiausias yra Jėzaus paveikslas, kai jis nukryžiuotas ant kryžiaus taria: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai…“ Tad prisilietimas prie tamsos krikščionių tikėjime yra vienas esminių dalykų. Todėl krikščionims lengviau tarti: „Dievas buvo čia, nors tu jo ir nematei.“ Tiesa, tokia tradicija egzistuoja ir judaizme. Jėzus žodžiai ant kryžiaus primena 22 Psalmės pradžią. Skirtingi akcentai, tačiau ta pati religija.
Krikščionių ir žydų santykiuose esminis klausimas yra ne tas, kur buvo Dievas, t. y. ne teodicėja, tačiau etinis klausimas – savos sąžinės peržiūra. Kodėl krikščioniškoje Europoje galėjo įvykti Holokaustas?
Kalbino Donatas Puslys ir Marko Jerina