„Afghan breakdown“ – turėjau tokį vakariečių sukurtą meninį video filmą – su simpatijomis modžahedams, kai jie dar kovojo prieš SSSR.
Paskui ant to paties grėblio užlipo mūsų sąjungininkai Vakarai. Lupo 20 metų savo tradicinę islamišką gyvenimo sanklodą ginančius sukilėlius. Įkurdino Kabule už betono įtvirtinimų tevadovaujančią vyriausybę.
Vakar užsienio kariuomenės buvo išvestos. Šiandien Kabulo vyriausybė žlugo ir gėdingai pabėgo iš šalies. Sukilėliai kontroliuoja visą Afganistaną. Kaip vadinasi vyriausybė, kuri laikosi krašte tik iki tol, kol ją remia svetima kariuomenė?
Visada pasisakiau prieš avantiūrą Afganistane. Prieš bandymus karine jėga ir marionetinėmis vyriausybėmis „perdirbinėti“ tautų tradicinę gyvenseną. Kai perdirbinėjimų aiškiai nepalaiko krašto gyventojų dauguma.
Neglorifikuoju talibano. Jis nebus „saldainiukas“ tiems afganams, kurie Kandahare norės gyventi pagal Niujorko taisykles. Bet, kai šį vakarą JAV Valstybės sekretorius Blinkenas apmaudavo – tiek milijardų ir tiek ginklų sukišome Kabulo valdžiai, ir ji nieko nepadarė, kad sustabdytų sukilėlius! – išgyveni ir tam tikrą egzistencinę viltį. Kad ne viską šiame pasaulyje nulemia milijardai ir ginklų persvara. Kad retsykiais šį tą reiškia ir tautų valia.
Dalijuosi sentimentaliu savo jaunystės eilėraščiu, kurį rašiau dar tada, kai pertvarkyti Afganistaną bandė sovietai. Ir kai buvo reali grėsmė, kad su kitais sovietijos pavergtais lietuviais būsiu pasiųstas „kalašnikovu“ aiškinti afganams, kaip jie turėtų gyventi.
Aš nevažiuosiu užkariaut Afganistano –
Ir ten sesutės verkia žūstančių kare.
Ir ten rankas virš kapo grąžo mamos…
Nenoriu, neisiu užkariaut Afganistano!
Jei norite, sušaudykit mane…
Jūs nepriversit šaudyt į afganus –
Ak, gieda laisvei neįkopiami kalnai
Tą pačią giesmę, kur Tėvynėj mano,
Nuo Nemuno, Neries lig Kuršių marių
Dar neužmiršo ošti ąžuolai …
Pirmąkart viešai deklamuota „Tremtinio“ klubo steigiamajame susirinkime Širvintų kultūros namuose 1988 m. gruodžio 11 d.
Nuotrauka – autoriaus.