Jūsų dėmesiui siūlome Italijos lietuvių bendruomenės valdybos narės Laimos Malinauskaitės, tuometinės devyniolikmetės, prisiminimus apie naktį po Sausio 13-tosios įvykių išgyventas akimirkas.
Vakarop skambutis iš „Rūtos“ ansamblio – reikia eiti budėti į Sporto rūmus.
Apsirengti tautiniais drabužiais ir šiąnakt stoti į garbės sargybą žuvusiems.
Mano sesuo, kaip ir mama, – „Rūtos“ ansamblio kanklininkė.
Bet šiandien namie esu aš, tad aš eisiu už sesę – man tinka jos tautiniai rūbai.
Sporto rūmai, nuo vaikystės lankyti įvairiomis progomis, šiąnakt virto šarvojimo rūmais.
Šiąnakt į šarvus įspraudžiu ir savo širdį – kad neplyštų.
Vienas šalia kito jau pašarvoti žmonės, sutraiškyti šarvuotų tankų.
Rūmų stogas kaip banga kyla į dangų – erdvės daug, tačiau skausmas slegia prie įšalusios žemės.
Pasiskirstom savo vietas. Stojam kiekviena prie karsto.
Šalia manęs – mama, toliau – kitos ansamblio moterys.
Žmonių srautas nesustoja visą naktį.
Matau jų veidus, akis.
Sausio naktį žmonės neša gėles.
Aš jas priimu ir nešu prie karsto.
Paimu į rankas sielvartą ir padedu gėlę.
Mamos globotiniui atsiveria žaizda – matau jo veidu srūvantį kraują.
Mama švelniai, lyg glostydama nuvalo.
Man pakerta kojas. Kad tik neapsiverkčiau.
Verksiu jau namie, kitą rytą.
Nuotraukos iš asmeninio autorės archyvo.
