„Veido“ žurnalui atsisakius paskelbti šį Laisvūno Šopausko tekstą, publikuojame jį Tiesos.lt portale.
Paskutiniame žurnalo „Veidas“ numeryje (Nr. 33, rugpjūčio 29 d.) šio žurnalo leidėjas daktaras Algimantas Šindeikis publikavo politologinį komentarą „Kas yra tikroji penktoji kolona?“ Daktaro A. Šindeikio įžvalgos tikrai nestandartinės: penktoji kolona, pasirodo, tai ne kokia nors A. Paleckio, V. Tomaševskio ar kokios Rusų sąjungos šutvė. Ne, „tikroji penktoji kolona“ pasirodo yra… Lietuvos Sąrašas.
Tikimės, kad Valstybės saugumo departamento vadovas G. Grina A. Šindeikio opusą jau perskaitė ir nuo šiol skirs pakankamai agentų šiai naujai pastebėtai nacionalinio saugumo grėsmei kontroliuoti, o kasmetinėje VSD ataskaitoje visuomenė bus informuota apie Lietuvos Sąrašo kėslų užkardymą. Kol kas vieninteliu šaltiniu apie Lietuvos Sąrašo keliamas grėsmes lieka daktaro A. Šindeikio komentare atlikta Lietuvos Sąrašo tarybos pareiškimo, skirto Konstitucinio Teismo liepos 11-osios sprendimui, analizė.
Panagrinėkime šį politologinės analizės perlą.
Pirmiausia krenta į akis tai, kad straipsnyje teksto, kuriame A. Šindeikis formuluoja savo mintis, yra visai nedaug – vos keli paragrafai, apie trečdalis teksto. Likusią dalį sudaro Lietuvos Sąrašo tarybos pareiškimo ir Konstitucinio Teismo sprendimo atpasakojimai. Kadangi šie du dokumentai yra nesunkiai prieinami, o juos perpasakodamas dr. A. Šindeikis jokio išradingumo neparodo, užteks įsigilinti į tą trečdalį teksto, kur straipsnio autorius dėsto nuosavas mintis.
Straipsnio įžangoje ir pirmajame paragrafe A. Šindeikis rašo:
Tuo metu, kai Ukrainos ir Rusijos karo fronte vyksta įnirtingi mūšiai, Lietuvoje įvykdytas tylus valstybinis perversmas – pasikėsinta į Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką. Taigi, Lietuvos Respublika paskelbta kone žlugusia, taip ir vėl neiššovus nė vieno šūvio, neatrėmus nė vienos atakos.
Valstybė užvaldyta daugeliui to net nepastebėjus. Reikėtų įnirtingai priešintis, bet lietuviams tai nė motais. Šį kartą apie Lietuvos valstybės mirtį tokį pranešimą visuomenei siunčia politinė partija „Lietuvos sąrašas“, kuriame yra kone visų Lietuvos universitetų profesorių, garsių visuomenininkų, ekonomistų, menininkų, chemikų ir vargonininkų.
Šiame fragmente aptinkame painiavą. Lietuvos Sąrašo tarybos pareiškime kalbama ne apie valstybės mirtį ar žlugimą; ten kalbama apie antikonstitucinio nedemokratinio režimo įtvirtinimą ir įspėjama, kad toks režimas sudaro grėsmę Lietuvos valstybingumui. A. Šindeikis suplaka valstybės/valstybingumo sąvoką su santvarkos/režimo sąvoka (Lietuvos Sąrašo pareiškime tai aiškiai skiriama) ir taip darydamas bando pavaizduoti, jog Lietuvos Sąrašo taryba paisto niekus.
Po įžangos ir LS kreipimosi ir Konstitucinio Teismo sprendimo atpasakojimų A. Šindeikis nori parodyti, jog Konstitucinio Teismo išaiškinimas, pagal kurį valdžia per VRK, Seimą ar Konstitucinį Teismą, nurodydama į „Konstituciją grindžiančius principus“, gali blokuoti bet kokias iš Tautos kylančias Konstitucijos keitimo iniciatyvas, yra savaime suprantamas dalykas:
Net ir nelabai raštingam žmogui aišku: kaip ir į Konstituciją, į Evangeliją, poterių tekstus negalima rašyti tokių dalykų, kurie prieštarauja Evangelijos ir poterių turiniui. Jei ten įrašysi, kad Dievo nėra arba, kad pavasarį Dešimt Dievo įsakymų laikytis neprivalu, Evangelija nebebus Evangelija, o poteriai – poteriais. Bet profesoriams ir jų idėjiniams vadovams tai nėra suprantama.
Čia daktaras A. Šindeikis samprotauja pagal analogiją: neva Konstitucija, Evangelija ir poteriai yra panašūs dalykai, todėl tai, kas galioja Evangelijai ir poteriams, galioja ir Konstitucijai. Tam, kad išvada, gauta samprotaujant pagal analogiją, galima būtų pasitikėti, lyginami objektai turi būti labai panašūs, jiems turi galioti tie patys dėsningumai. Tačiau Konstitucija (teisės aktas), Evangelija (Apreiškimo dokumentas) ir poteriai (maldos ir Tikėjimo išpažinimas) yra pernelyg skirtingi dalykai ir remiantis kokiomis nors Evangelijos ir poterių charakteristikomis priskirti tą pačią charakteristiką Konstitucijai pagrindo nėra.
Dar daugiau, A. Šindeikio pasirinktas analogas – Evangelija ir poteriai – vidujai nėra toks vieningas autoriui rūpimų bruožų atžvilgiu: Evangeliją sudaro 27 keleto autorių skirtingu metu parašytos knygos, kurių tekstai bent iš pirmo žvilgsnio ne visada tarp savęs dera ir kelia įvairių interpretacijos sunkumų. Nerasime autoriaus ieškomo vieningumo ir nuoseklumo net poteriuose: užteks paminėti, kad maldos Tėve mūsų ir Sveika Marija šaltinis yra Naujasis Testamentas, kuriame pirmosios maldos yra pateiktos dvi versijos, o antrosios – tik pradžia; o Tikėjimo išpažinimas buvo suformuluotas Nikėjos ir Konstantinopolio visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Šiaip A. Šindeikiui rūpi Konstitucijos pakeitimų ir papildymų nuoseklumas, tuo tarpu pasiūlymas keisti arba papildyti (net ir nuosekliai) Naująjį Testamentą ar iš Naujojo Testamento perimtas maldas turėtų skambėti keistai ir galėtų būti vertinamas kaip šventvagiškas; tikslinamas ir pildomas buvo tik poteriams priskiriamas Tikėjimo išpažinimas. Tenka konstatuoti, kad daktaras A. Šindeikis, apeliuodamas į nelabai raštingo žmogaus sveiką protą, pats nepademonstruoja nei raštingumo, nei sveiko proto.
Turbūt suprasdamas, kad mažai raštingo žmogaus sveiko proto nuostatos skaitytojui gali nepadaryti didelio įspūdžio, A. Šindeikis skaitytoją ima gąsdinti:
Kas būtų, jei referendumu būtų galima įrašyti į Konstituciją straipsnius, kurie paneigtų mūsų tarptautinius įsipareigojimus ir prieštarautų kitiems Konstitucijos straipsniams? Tokia Konstitucija būtų panaši į esančias Baltarusijoje, Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje.* Politikai, diktatoriai, šalies vadovai galėtų ją perskaityti taip, kaip nori, arba tik tuos straipsnius, kurie jiems patinka, ir valdyti šalį taip, kaip jiems atrodo geriau.
Čia vėl matome painiavą. Šiaurės Korėjos, Baltarusijos ir Rusijos režimai įsitvirtino tikrai ne dėl to, kad tų šalių visuomenės referendumų iniciatyvomis sujaukė savo šalių konstitucijas.
Kita vertus, prasta filosofija neretai gali būti traktuojama kaip taikli sociologija. Štai ir A. Šindeikis, kalbėdamas apie neva mums visiškai svetimus režimus, visai teisingai charakterizuoja dabartinę Lietuvos būklę: ar tai ne mūsų šalies vadovai Konstituciją „skaito taip, kaip nori, arba tik tuos straipsnius, kurie jiems patinka, ir vald[o] šalį taip, kaip jiems atrodo geriau“?
A. Šindeikis tęsia:
Bet juk mes tokio „laisvo“ gyvenimo atsisakėme ir 1992 m. referendume patvirtinome Konstituciją, kurios esame įsipareigoję laikytis. * Taigi save ir mus valdančiuosius susaistėme. O KT turi pareigą kontroliuoti, kaip pati tauta ir valstybės institucijos to laikosi. Tai taip pat įtvirtinta Konstitucijoje. *
Čia A. Šindeikis pereina prie melo. 1992 m. referendume tauta neatsisakė kokių nors suverenių teisių ir joks teisininkas tuo metu nebūtų drįsęs viešai ginti to, ką Konstitucinis Teismas suformulavo šių metų liepos 11 d. sprendime. Ir juo labiau Konstitucijoje nėra įtvirtinta Konstitucinio Teismo pareiga kontroliuoti Tautą.
Nuo gąsdinimų A. Šindeikis pereina prie užgauliojimų, o prie pastarųjų prišlieja ir savo tezę apie penktąją koloną:
Ar „Lietuvos sąrašas“ yra tik sau tinkamos vietos Lietuvos valstybėje nerandančių inteligentų maištininkų, siekiančių išreikšti savo požiūrį į šalies Konstituciją, sambūris? Ar tai tik savimi ir aplinka nusivylę, tinkamo įvertinimo nesulaukę ar sovietmečiu turėtas privilegijas ir įtaką praradę mūsų bendrapiliečiai, savo valia pasirinkę penktosios kolonos vaidmenį?
Atrodo, kad atsakymus į šiuos klausimus Lietuvos piliečiai gerai žino.
Šitas pasažas vertas dėmesio dėl poros priežasčių. Pirma, daktaras A. Šindeikis kone atvirai reiškia savo apibendrintą panieką intelektualų atžvilgiu. Tokiai nuostatai jokiu būdu negalima pritarti. Intelektualų niekinimą, „paprasto žmogaus“ priešpastatymą „pasimetusiam inteligentui“ dėsningai lydi diskusijų užgniaužimas, viešosios politikos ir demokratijos pabaiga, diktatūra ir totalitarizmas. Ne atsitiktinai ką tik cituotas pasažas iškart primena komunizmo ir nacizmo režimų demagogiją.
Antra, kuo čia dėta penktoji kolona? „Penktąja kolona“ vadinama iš vietos gyventojų sudaryta agentūra šalies viduje, padedanti priešui užgrobti šalį. Pavyzdžiu galėtų būti tie Rytų Ukrainos gyventojai, kurie šiais mėnesiais aktyviai padeda rusų okupantams. Beje, Ukrainos ir Rusijos karą straipsnio įžangoje mini ir A. Šindeikis. Tačiau kodėl A. Šindeikis „penktąja kolona“ vadina Lietuvos Sąrašo partijos veikloje dalyvaujančius intelektualus? Net jei mes sutiktume su tuo, jog Lietuvos Sąrašo taryba yra neteisi, o Konstitucinis Teismas ir A. Šindeikis teisūs, net jei sutiktume, kad Lietuvos Sąrašo pozicija yra kenksminga, iš to neišplaukia, jog į Lietuvą Sąrašą susibūrę intelektualai sudaro penktąją koloną. Kodėl A. Šindeikis nesvarsto galimybės, jog jie gali būti teisūs arba nuoširdžiai klysta? Tenka pripažinti, kad tezė apie penktąją koloną yra nerelevantiška, t. y. nesusijusi su tuo, kas apie Lietuvos Sąrašą yra pasakyta A. Šindeikio straipsnyje.
Skaitytojas galėtų pagalvoti, kad Lietuvos Sąrašo – Seime ir Vyriausybėje savo atstovų neturinčios partijos – grėsmė gal ir ne tokia jau didelė. Tokias abejones A. Šindeikis bando išsklaidyti paskutiniame straipsnio paragrafe. Iš šio paragrafo paaiškėja, jog penktoji kolona kur kas gausesnė, nes nesusigaudantys situacijoje Lietuvos Sąrašo intelektualai savo pavojingomis idėjomis suspėjo užkrėsti Naglį Puteikį ir 270 000 piliečių, tapusių penktosios kolonos dalimi:
Per prezidento rinkimus už panašias Lietuvos valstybės žlugimo ir Konstitucinio Teismo panaikinimo idėjas kėlusį Naglį Puteikį balsavo 63 tūkst., arba 4,8 proc., rinkėjų. Garsiajame referendume dėl žemės „nepardavimo“ užsieniečiams dalyvavo tik 380 tūkst. rinkėjų, už antikonstitucines idėjas balsavo tik 270 tūkst., tai yra mažiau, nei pasirašė už referendumo surengimą. Dalis rinkėjų, kaip ir minėti profesoriai, nesupranta, už ką pasirašo. Taigi, nors ir penktoji kolona, bet nedidelė. Be to, sava.
Šiame pasaže vėl galime pastebėti porą įdomių momentų. Pirma, autorius praturtina politologinę mintį įvesdamas „savos penktosios kolonos“ sąvoką. Jei gali būti „sava penktoji kolona“, turbūt būna ir „svetima penktoji kolona“. Gaila, autorius šias sąvokas paliko neišaiškintas. Tikiuosi, autorius atsižvelgs į geranoriško kritiko pageidavimą ir kituose analitiniuose straipsniuose apibrėš savos/svetimos penktosios kolonos perskyrą.
Antra, pateikdamas N.Puteikio rezultatus Prezidento rinkimuose A. Šindeikis meluoja ir tuo pat metu manipuliuoja skaičiais. Prezidento rinkimuose už Naglį Puteikį balsavo ne „63 tūkst.“ rinkėjų, bet 124 333 rinkėjai, taigi, beveik dvigubai daugiau, nei nurodo A. Šindeikis. Be to, santykiniai rinkimų rezultatai paprastai pateikiami nurodant gautų balsų procentą nuo dalyvavusių rinkėjų, o ne nuo viso rinkėjų skaičiaus. Tuo tarpu A. Šindeikis, norėdamas parodyti nemėgstamo N. Puteikio menkumą nurodo, suprantama ne balsų skaičių nuo dalyvavusių (9,32%), bet balsų procentą nuo esančių sąrašuose (4,87%). Priminsime, kad rinkimus laimėjusioji Dalia Grybauskaitė surinko 27,43% sąrašinių rinkėjų balsų – ar rašydamas apie D. Grybauskaitę A. Šindeikis nurodytų šitą skaičių?
Apibendrinkime A. Šindeikio politologinių įžvalgų aptarimą. Prirašęs „nuo savęs“ vos kelis paragrafus, daktaras A. Šindeikis du kartus melavo, supainiojo žodžių prasmes, naudojosi nepagrįsta analogija, pristatė nerelevantišką tezę, užgauliojo, įvedė įtartiną perskyrą. Iš teisės mokslų daktaro dera tikėtis aukštesnės intelektualinės kokybės teksto. Vargu ar A.Šindeikis būtų tapęs daktaru, jei nurodyti bruožai būtų būdingi jo disertacijai.
O gal už viso to slypi paprastas ir seniai išmėgintas propagandos metodas? Gal visa ši painiava, melas, užgauliojimai ir pan. reikalingi tik kaip fonas, kuriame jokiais argumentais nepagrįsta tezė apie Lietuvos Sąrašo, N. Puteikio ir jų rėmėjų priklausymą penktajai kolonai atrodytų įtikinama neatidžiam skaitytojui?
* Šio sakinio nėra spausdintoje „Veido“ versijoje; jis įdėtas į internetinę straipsnio versiją.
Trumpai apie autorių: Laisvūnas Šopauskas – humanitarinių mokslų daktaras, filosofas, logikas.
Daugiau apie advokato dr. A. Šindeikio įžvalgas skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:
Dr. Algimantas Šindeikis: Lietuvos Sąrašas – penktoji kolona
Advokatas Algimantas Šindeikis. Grasinantis laiškas Tiesos.lt portalui
Povilas Urbšys. Apie A. Šindeikio penktąją koloną
A. Šindeikis ir V. Sinkevičius: debatuose apie teisėtvarką geriausiai pasirodė D. Grybauskaitė
Putinėjančios Lietuvos vaizdelis: Prezidentūroje – Konstitucijos dienai skirta diskusija