Baigiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA, trečiąją – ČIA, ketvirtąją – ČIA.
Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.
Apibendrinimai
1. Pamatinė dar ikikrikščioniškais laikais pasireiškusi žydų ir kitų tautų atribojimo priežastis yra mistinė: tai Paties D-vo jai pirmąkart žmonijos istorijoje uždėta misija skelbti Vieną D-vą Kūrėją. Draudimas garbinti pagonių dievybes iš esmės gilino aplinkinių tautų priešiškumą žydams, ypač užkariavimo atvejais, ir tai išprovokuodavo net ir kruvinus tautinius konfliktus (plg. Kvieto karą).
2. 325 m. Nikėjoje susikūrus naujai krikščioniškai pagonių Bažnyčiai, atmetusiai dvasinius ryšius su išsklaidytais pirmosios judėjiškos Bažnyčios krikščionimis ir pavadinusiai Mesijui išrinktąją tautą D-važudžių tauta, naujoji konstantininė krikščionybė tapo stabiliu antisemitizmo šaltiniu: pirma – religiniu, vėliau – rasiniu. Bažnyčios vadovams pralaimėjus kovą su nenorinčiomis paklusti karalystėmis, ėmė plisti ateizmas, kaip atsvara kadaise valstybinei nekenčiamų monarchų religijai.
Pasipiktinimas Bažnyčia skatino ateizmą, bet ateizmas pats perėmė tuos pačius kitaminčių persekiojimo metodus. XX a. genocidus pranašavo jau kone pusės milijono savųjų kaimynų – eretinių kitaminčių-kitatikių katarų – išžudymas (gal tai buvo Bažnyčios klaida, už kurią atsiprašė Popiežius Jonas Paulius II? Greičiau – dėsningas rezultatas kažkieno pagalbos Konstantinui rašant laišką I Nikėjos susirinkimui).
Palaipsniui nuvertus beveik visas monarchijas arba jas „nukenksminus“ parlamentarizmu, ateizmas tampa normaliu pagal pagoniškąją senovės graikų vergvaldžių pavyzdį atkurtos demokratijos reiškiniu, padėjusiu kapitalizmui atmesti krikščioniškos dorovės „varžtus“. Neregėtas antikrikščioniškas „lygiateisių“ (be kapitalo!) rinkėjų išnaudojimas ir grobuoniški karai padėjo demokratijoms sukaupti milžiniškus kapitalus ir tapti sektinu „pažangos“ pavyzdžiui visam pasauliui. Taip iš „krikščioniškų“ šalių ateizmas, kaip laisvės nuo D-vo ideologija, išplito ir jų įtakų sferoje. Agresyvus ateizmas, kaip kitados kitaminčių eretikų persekiojimo tąsa, yra europinis „krikščioniškas“ paveldas pasaulyje.
2. Neapykanta monarchinei ideologijai ir jos skelbiamai krikščionybei paskatino rasinį antisemitizmą (jo pradžią galima matyti jau Martyno Liuterio asmenyje), nes nekenčiamas ideologinis varžovas rėmėsi iš žydų gautu Šventuoju Raštu. Taip žydai liko suvokiami kaip blogio jėga pasaulyje: iš pradžių – kad neva atmetė Kristų (konstantininei krikščionybei tenka tiesiog „neįkainojamas“ tokio atmetimo nuopelnas nuo pat 325 m.), paskui – kad skleidė kenkėjiškas idėjas ir išnaudojo tautas.
3. Dar nepakrikštytas, be jokios per Bažnyčios susirinkimus veikiančios Šventosios Dvasios, bet tikrai tarsi tikroji antikinė aukščiausioji dievybė (plg. Antiochą Epifaną, Kaligulą), savo asmenine valia ignoruodamas D-vo Valią ir Jo sprendimus, 325 m. laišku Nikėjos vyskupams imperatorius Konstantinas ilgiems amžiams sutapatina naująją genčių Bažnyčią su Romos imperija, paskelbusia naikinamąjį karą visai žydų tautai, nebeturinčiai net teisės į savo žemę ir sostinę, iš tikrųjų ne už tai, kad tariamai sukilo prieš D-vą, bet už tai, kad išdrįso sukilti prieš Romą. Šis sutapatinimas tikrai ilgam išgelbėjo imperijos esmę: 1) centralizuotas jokios individualios laisvės nepakenčiantis valdiškas diktatas, 2) 100% išsaugotos antikinės kultūros, 3) 0% visuomeninės krikščioniškos misijos. Geras įrodymas – Rafaeliui priskiriama ideologiškai įžūli falsifikacija (popiežius Silvestras I vietoj arijono Eusebijaus Nikomediečio), vaizduojanti ne apaštalinę žydišką tvilą, bet apipylimą vandeniu klasikinėje pagonių romėnų šventykloje su klasikiniu pagonių romėnų užrašu Hodie salus Urbi et Imperio facta est, sienoje matomoms romėniškoms (žinoma, dabar suprask – jau šventųjų) statuloms po kojomis (žr. kad ir ČIA).
Naujam ideologiniam elitui naudinga asmeninė imperatoriaus valia tapo pirmojo visų krikščionių iš genčių susirinkimo patvirtinta: žydai gavo D-važudžių vardą, o D-vo įsakytas šventimas nisano 14/15 d. panaikintas (kad tai ne Šventosios Dvasios padiktuotas sprendimas matyti iš to, kad imperijos Rytuose ir toliau laikytasi apaštalo Jono praktikos švęsti nisano 14/15 d.)
4. Dabartinė konstantininės krikščionybės krizė, kuri yra stipriausia būtent Romos katalikybėje Bažnyčios vadovams pagaliau paskelbus visas religijas geromis (o būtent to nuo pat Prancūzijos revoliucijos ir siekė krikščionių priešai), yra dėsninga viso jos antisemitinio kelio pabaiga, nes nuo pat 325 m. bandyta pačią Konstantino imperiją pavaizduoti jau laimėjusia mesijine karalyste, pasauliniu „Naujuoju Izraeliu“, nieko bendro neturinčiu su senuoju bei pastarojo nuosekliu Sandorų (Abraomo – Sinajaus – Golgotos) procesu.
Po 325 m., remiantis postulatu dėl Šventosios Dvasios vadovavimo Bažnyčios susirinkimams, nuo sunorminamos institualizuotos daugumos balsų Bažnyčios buvo nukertami vieni po kitų mažumos krikščionys (arijonai, monofizitai, nestorijonai, kt.), kaip patį Išganymą dėl nepritarimo filosofiniams dogmatams bei neva ryšio su Bažnyčia praradimo pasmerktieji eretikai, kol pagaliau 1054 m. skilo ir pati konstantininė Bažnyčia, ir bendri susirinkimai visų krikščionių vardu baigėsi. Dabar Šventoji Dvasia turėjusi veikti tik arba vienoje, arba tik kitoje buvusios vienos Bažnyčios dalyje, o priešingoje ir visai nebeveikti!
Iš tikrųjų esant Šventosios Dvasios veikimui, tik tie susirinkimo sprendimai laikytini tikrais, kurie priimami ne balsų dauguma, bet vienbalsiai. To niekad nepaisyta, būta net atvejų, kai vienas susirinkimas panaikindavo ankstesniojo sprendimus. Kalbėti, kad tai yra būtent ta Mistinė Bažnyčia, kurios pragaro vartai nenugalės, yra rizikinga dabartinės krizės ir totalinės visų buvusių krikščioniškų valstybių atkritimo akivaizdoje. Nuo konstantininės Bažnyčios ten liko vien tik nemirtingas antisemitizmas, įvilktas į naujesnes interpretacijas.
Toks rezultatas greičiau primena Rom 11:25–26 pranašystę, kad visa pašauktųjų genčių (gojīm, pagonių) visuma jau baigia įeiti į Karalystę, nes Jeruzalė jau nebemindžiojama pagonių (Lk 21:24) ir pirmieji tampa paskutiniaisiais: Izraelyje ir visame pasaulyje stebuklingai prisikelia kadaise išduota šv. Jokūbo Bažnyčia: „visas Izraelis bus išgelbėtas“ (Rom 11:26). Amen.
Siūlome prisiminti ir ankstesnes autoriaus publikacijas šia tema:
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [3]: Kas yra „über alles“
Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija
Letas Palmaitis. Nikėja: pirminės Bažnyčios sunaikinimas?
Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“
Letas Palmaitis. Nikėja: religijos ir visuomenės krizė. Šešios išvados
Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (I)
Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (II)