Įvadėlis
Nesu teologas, bibleistas ar religijotyrininkas, esu paprastas filologas, 1961 m. baigęs Leningrado universitete semitologo specialybę, kurią buvau pasirinkęs, viena, – kad draugas stojo į asiriologiją, antra – kad susipažinęs su Evangelija, susidomėjau Kristaus kalba, o domėjimasis kalbomis buvo kilęs pasimokius „angliškoje mokykloje“, bet paskui ėmus rasti „anglų kalbą“ vokiečių kalboje, pradėtoje įsisavinti pas senelę (– jai ta kalba buvo gimtoji, o aš iš neapykantos sovietijai, ėmiau domėtis savo protėviais, suprantama, tapatinęs vokiškumą su germanofilišku rasizmu). Plius – Leningrado universiteto Orientalistikos fakultetas viliojo dar ir tuo, kad sprendžiant iš draugo pasakojimų, buvo labai nesovietinis (švelniai pasakius).
Tačiau studijos arabų filologijos skyriuje natūraliai pavirto religijų studijomis: arabistika reikalavo Korano, hebraistika – Toros, arameistika – Evangelijos. Svarbu: mano pagrindiniai ir mylimiausi mokytojai buvo žydai.
Draugams įkliuvus į KGB nagus per dalyvavimą antisovietinėje organizacijoje (išvengiau būdamas jaunesnis ir jų įrašytas tik į kandidatus), baigiau su „vilko bilietu“ be vilties stoti į aspirantūrą. Tuo pat metu gottorpinio Sankt Peterburgo aura, dar buvusi gyva tarp giminių likučių, kartu su jais ėmė vis sparčiau nykti dėl jų senyvo amžiaus, o tarp naujų giminių jau pasirodė ir mongoloidiniai veidai.
Rašydamas diplominį iš senovės Israelio epigrafikos, kontaktavau su žymiu epigrafistu ugaritologu Michaeliu Helceriu Vilniuje. Lietuva – ne Vokietija, bet ir ne Slavomongolija, o apie Lietuvos praeities didybę buvau girdėjęs dar iš savo mamos, kurios protėvių pusė – iš Baltijos (teoriškai pavardė Klosse gali būti prūsiška iš Klussis, apie tai vėliau man sakė prof. Vytautas Mažiulis). Žodžiu, mečiau sumongolėjusį Leningradą, o Lietuvoje atsidūriau prelato Alberto Talačkos globoje. Jis ir pastatė mane į lietuvybės vėžes, išmušęs iš galvos germanofiliją (pasakojo kaip nacių okupacijos laikais su draugais giedojo Vokietijos himną: „Zwei Kartoffeln über alles!“).
Pažintis su Vytautu Mažiuliu, kurį tiesiog dievinau, daugiau kaip 45 metams išstūmė mane iš semitologijos į baltistiką ir prūsistiką.
Gindamas čečėnų nepriklausomybę stojau kombatantu į informacinį karą Čečėnijos pusėje, dalyvavau Ukrainos Dešiniojo sektoriaus sušauktoje ukrainiečių ir čečėnų konferencijoje Ternopolyje kaip Kaukazo dekolonizavimo sąjūdžio politinio biuro narys ir portalo „Laisvasis Kaukazas“ anglų kalbos skyriaus redaktorius. Glaudžiai bendradarbiaudamas su sąjūdžio pirmininku Kaukazo žurnalistų sąjungos nariu Achmadu Sardali visapusiškai susipažinau su salafijos ideologija, o tai pagilino mano krikščioniškus įsitikinimus.
Tas pagilėjęs religingumas pagaliau atvedė į idėją išleisti Lietuvoje dvikalbį Šventąjį Raštą (hebrajiškas ar graikiškas originalas vienoje pusėje, lietuviškas vertimas – kitoje). Tai privertė palikti baltistiką ir grįžti prie pirmosios specialybės, nes amžius baigiasi, o uždavinys viršija jo teikiamas galimybės, hebrajiškai: ha(j)Jōm kaccēr we-ha(m)Melāchā merubbā „Diena trumpa, o darbas gausus“.
Deja, tas pagilėjęs religingumas sutapo su tikėjimo krize pačioje tradicinėje krikščionybėje: kaip matome, buvęs krikščioniškas pasaulis sugrįžo į pagonybę, o katalikybė draskoma tarp abejotinų modernistų ir bejėgių tradicionalistų. Todėl ir mano sumanymas ėmė įgauti visai nelauktą ir mane patį nustebinusią kryptį.
Pijus XII vs. Nostra aetate?
Trumpai ir aiškiai: II Vatikano Susirinkimas – tik loginė istorijos tąsa, bet ne kažkoks netikėtumas (iš esmės – reakcija į I Vatikano Susirinkimą, kuris irgi istorijos lemtas). „Modernizmo“ pradžia – ne jis, bet dar Pijaus XII teigiamas pasisakymas apie demokratiją 1944 m. Kalėdų vigilijoje: nors pats Pijus XII nė iš tolo neturėjo tokios minties, tas jo pasisakymas – pirmasis atviras katalikų vadovo posūkis į D-vo viešpatystės ribojimą politinių asmenų balsų dauguma. Negi nesuvokta, kad demokratija niekad nebus vien krikščionių rankose? Maža to, ji neišvengiamai realizuojama ne tiesiogiai, bet renkamu atstovavimu, kurio likimą lemia to paties Pijaus XII įžvalgiai akcentuota progresuojanti turto poliarizacija, atsiradusi kaip (griovusio materialinę gerovę?) II Pasaulinio karo pasekmė:
„Vienoje pusėje mes matome neapskaičiuojamus turtus, kurie užvaldo privatų ir viešąjį ūkinį, o kartais net ir pilietinį gyvenimą, iš kitos pusės – nesuskaitomą daugybę tų, kurie neturėdami nei tiesioginio, nei netiesioginio savo egzistencijos užtikrinimo, nebeteikia jokios vertės tikrosioms ir aukštosioms dvasinėms vertybėms, neturi jokio pasiilgimo tikrosios laisvės, pasidaro vergiški sekėjai kiekvieno iš tų, kurie jiems pažada suteikti duonos ir ramybės“ (Popiežių enciklikos ir kalbos, Parengė vysk. dr. V. Brizgys, Tübingen, LUX 1949, p. 554).
Šiandien, trečiojo tūkstantmečio antrojo dešimtmečio pabaigoje, bankinio globalizmo viršūnėlė valdo 99% visų planetos turtų, o likusi žmonija, slinkdama palei „Hėgelio spiralę“, sėkmingai sugrįžta atgal į vergovinę santvarką, tik modernioje elektroninėje pakopoje.
Tad nėra ko stebėtis, kad tik 12 metų praslinkus po Pijaus XII posūkio prie demokratijos, 1965 m., lygiai taip logiškai pasirodė II Vatikano susirinkimo Deklaracija apie santykius su nekrikščioniškomis religijomis, kurios pradžioje, žinomoje „Nostra aetate“ pavadinimu, kviečiama į krikščionių dialogą su visomis religijomis, atsižvelgiant į tai, kas jose yra „tikra ir ŠVENTA (!)“, pradedant nuo… budizmo.
Netrukus po „Nostra aetate“ pasirodymo visus žydus, išpažįstančius tradicinį rabinišką judaizmą, imta vadinti „vyresniaisiais broliais“. Pradėjo „modernistai“, o galop prisijungė ir „tradicionalistai“.
Šio iš tradicinės krikščionybės pusės pasigirdusio pavadinimo absurdą bandysiu parodyti vėliau, o dabar tik trumpai apie tai, kad pats budizmo paminėjimas yra toks pat nuostabą keliantis neišmanymo ir nekompetencijos dalykas, kaip ir minėtas „vyresniųjų brolių“ pavadinimas:
Ką „tikro“ ir juo labiau – „švento“ gali rasti vieną D-vą Kūrėją išpažįstantis asmuo (nesvarbu, krikščionis ar ne) atvirai ateistinėje etikoje, kuriai D-vas – ne Asmuo, bet beasmenis Absoliutas – tuščia išsivadavimo iš iliuzijų skylė, į kurią veda pabėgimas iš vien iliuzijas ir kančias sukeliančios „dėsnių visumos“? Argi marksizmas nėra panaši religija, kurioje pati Materija ir yra D-vas kaip dėsnių visuma? Priklausomai nuo epochos ir kultūros skiriasi tik etika: vienur „aš“ – tai dėsnių srautų kombinacijų apgaulingas pojūtis, kančias sukeliantis blogis, kitur – aukštai organizuotos materijos impulsų produktas, gėris organizuojant vis tobulesnį visuomenės gyvenimą. Individualumas, dėl kurio atsivertimo Danguje džiaugiamasi daugiau nei dėl tūkstančių teisuolių, abiejose religijose lieka nuvertintas. Nėra nei D-vo Kūrėjo, nei sielos (dvasios).
Gal „tikra ir šventa“ yra tai, kad budizmas neigiamai vertina žudymą, paleistuvavimą, girtavimą, vogimą, melą? – Bet kokiu tikslu? Kad asmuo pasiektų tobulumą savojo „aš“ išganyme, ar savojo „aš“ sunaikinime, kaip iliuzijos? Ar tik nirvanos siekimas abraomine kalba nereikštų siekimo grįžti nuo individualios sąmonės į pirmapradį rūką, t.y. laikyti visą D-vo kūrybą iliuzija ir blogiu? Jei taip, tai budizmas, su kuriuo „Nostra aetate“ ketina pradėti dialogą ieškant bendro šventumo, yra tikrų tikriausias šėtonizmas! Kaip galima net gretinti tai, kas nesugretinama, pvz., krikščionybę ir budizmą statyti šalia krikščionybės ir islamo? Tuomet kodėl nesugretinus krikščionybės ir su maoizmu, ieškant pastarajame kas „tikra ir šventa“? Kokio laipsnio galėjo būti dokumento kūrėjų nekompetencija?
Apie ją galima spręsti ir iš pasekmės vadinant rabiniškus judėjus „vyresniaisiais broliais“.
Bus daugiau