Nors daugeliui Senasis Testamentas yra Sinajaus Sandoros sinonimas, ir todėl neva „netekęs reikšmės“, be ST teksto vargu ar įmanoma suvokti NT tekstą (o gal net ir pačią Naująją Sandorą, dėl kurios žr. Jer 31:31–32).
Priešistorės laikais, kada nebūta nei advokatų kontorų, nei antspaudų, sutartys vis tiek buvo sudaromos ir patvirtinamos. Sutartis per bendrą aukojimą yra galbūt seniausia. Jos pamatas – gyvybė, kurią laikome ir kurią vartojame maistui. Gyvybė tad paaukojama Sutarčiai ir ją paliudija, todėl ji yra kaip sutarties antspaudas, arba ženklas.
Sutarties pusės tais laikais aukodavo gyvūną ir pasidalydavo jo mėsą pagal sutarties dalyvių (tarkim, genčių vadų) skaičių. Paskui, šaukdamiesi savų dievų, pereidavo tarp padalytų pusių ir kiekvienas savąją dalį suvalgydavo. Praryta paaukotoji gyvybė palaikė dalyvių gyvybę tuo pačiu liudydama dievų akivaizdoje, kad sutarties privaloma laikytis. Sulaužusieji sutartį nusidėdavo savo pačių gyvybei, todėl ir patys tapdavo verti sudraskyti, nes išniekino sudraskyto gyvūno auką (dar per anksti, bet jau dabar patariu atversti Jer 34:18!)
Atspindys baltų ir slavų kalbose:
dirti, драть, дрань, daryti (pvz., žuvį daryti) ir derėti(s), derybos (= latv. Derība „sutartis, Sandora“!), darna, dermė, doras, Sandora – plg. tos pačios šaknies gr. δέρω ‘plėšiu’, vok. Zorn ‘įniršis’ (įniršio pagautas Hitleris plėšydavo dantimis kilimus – nepatikrintas juokelis).
Kai D-vas pritaikė Savo parinktai tautai šią Sutarties formą pagal anuometinį visuotinį supratimą, ji tapo šventa, t.y. sakramentali: tapo SAKRAMENTU.
Įsigilinkime į D-vo Sutarties su Abraomu aprašymą: Pr 15:7–18 (čia atkreipkime dėmesį, kad Abraomas net neklausia, ką ir kaip daryti su D-vo išvardytais gyvūnais – jam tai savaime aišku iš jo paties gyvenimo patirties – jis ne kartą yra sudaręs sutartis su partneriais panašiu būdu).
Aukojimo sutarimo (DAR-N-os, t.y. aukos plėšimo į dalis: дрань > darna) dalyviai – D-vas ir Abraomas – suvalgo savąją aukos (Sutarties!) dalį: Abraomas suvalgo kaip žmonėms įprasta, D-vas Savąją dalį „suvalgo“ ugnimi.
Sutarties mechanizmo atminimas buvo gyvas ir daug vėlesnėje epochoje, plg. Jer 34:18–19 (labai svarbu!).
Įsteigdamas Šventyklos aukas, D-vas įvedė Sutarties praktiką į kasdienio religinio gyvenimo praktiką, t.y. nusidėjimu atkritęs nuo Sutarties (Sandoros) žmogus privalėjo: 1) atgailauti; 2) paaukoti įstatyminę auką, t.y. ATNAUJINTI Sutartį.
Tuo būdu visa tauta turėjo būti nuolat palaikoma Sutartyje.
Iš šių samprotavimų lyg ir iškrinta Pauliaus pasakymas „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (Hebr 10:4), jeigu jam pačiam nebuvo aišku (bet plg. 2 Pt 3:16), kad nuodėmes naikina ne jaučių ir ožių kraujas, bet vien tik Pats D-vas, o tai vienodai galioja tiek Mozės Sandorai per atgailą bei Sandoros atnaujinimą, tiek Golgotos Sandorai, kurioje D-vas naikina nuodėmes per Kristaus Auką, kai nusidėjėliai grąžinami D-vui per atgailą ir Sandoros atnaujinimą (dabartinimą).
Jei paaukotas kūnas parodo gyvybinę Sutarties svarbą, tai paaukotas kraujas įtvirtina Sutartį, pašventina ją ir jos dalyvius, plg. Mozės pasakymą pašlakstant žmones aukos krauju: „Tai kraujas Sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal [Sandoros knygos] žodžius“ (Iš 24:8) ir „Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22:20), taip pat plg. nesupratingus minios šūksmus „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27:25 – tautos pašlakstymas).
Skirtumas tarp ST aukų ir NT Aukos ne tas, kad jaučių ir ožių kraujas negali panaikinti nuodėmės, o JHS Kraujas – gali (šitaip tvirtina Paulius), bet tas, kad čia D-vas priima ne žmonių išpirkas jų nuodėmėms atleisti, bet Pats imasi atstovauti žmonijai ir Savimi padaro Atperkamąją Auką, kad tik žmonės suvoktų savo įsūnijimą D-vo Meilei ir dalyvautų Meilės Aukoje vieni už kitus: „Aš jums duodu įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėt“ (Jn 13:34), „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15:13). Skiriasi aukojimas, tačiau Sandoros sudarymas panašus.
JHS apibūdina, ką reiškia Jis, kaip Duona iš Dangaus: „Duona, kurią Aš duosiu, yra Mano Kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6:51). Valgyti šią duoną reiškia gyventi paaukoto JHS Kūno sąskaita – tai suprato nusigręžę nuo JHS mokiniai, pajutę turintys pripažinti save Jo kraugeriais („Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“, Jn 6:60), t.y. nenorėję, kad Jo Kraujas būtų ant jų ir jų vaikų.
Kitas svarbus skirtumas tarp ST aukų ir NT Aukos yra pastarosios universalumas visoms nuodėmėms ir visiems žmonėms. ST auka jungė ją valgančius kunigus su tauta, kada atnašaujama už nuodėmę (Kun 6:26,29 = VaJikra 6:19,22), kitos aukos buvo individualios ir žmonių tarp savęs nejungė, išskyrus Pesacho avinėlio Šventykloje paaukojamą auką, kurią turėjo suvalgyti visi žydai, tuo atnaujindami tautos Sutartį su D-vu prie Sinajaus kalno. Atkreiptinas dėmesys, kad toks būtinai privalomas kiekvienam krikščioniui jau Naujosios Sandoros atnaujinimas yra būtent velykinė, t.y. paschalinė Komunija! Būtent pagal paschalinę Komuniją, nustatytą per Paskutiniąją Vakarienę pasitinkant Pesachą, NT Auka jungia visą D-vo Tautą su JHS Viename Kūne Bažnyčioje taip pat ir visais kitais Komunijos atvejais.
Grįždami prie Jn 6:51, matome tris Sutarties narius: duoną, paaukotą Kūną, gyvybę.
Gyvybė yra Naujosios Sutarties tikslinis turinys, o Sutarties forma, kaip ir buvo, yra Auka. Mozės judaizme auka kartu yra ir Sutarties ženklas. Naujoje Sutartyje Pats Sutarties Dalyvis negali būti ir jos formalus ženklas, ženklas yra duona: juk aukojamas vienas iš dalyvių nenustodamas būti Dalyviu. Jei Sutarties sudarymas yra aukojimas ir paaukoto padalijimas tarp dalyvių suvalgant savąją dalį, kad gyvuotų Sutartimi, tai D-vo dalis yra JHS, bet žmogaus suvalgomoji dalis yra ta pati, ji kartu yra ir šios Aukos ženklas – duona. Šios Sutarties atnaujinimas ir vyksta per Komuniją, t.y. vyksta nuolatos, todėl Bažnyčia išlieka Sutartyje: „Tai darykite Mano atminimui“ (Lk 22:19, 1 Kor 11:25).
Tas pats pasakytina apie praliejamą Kraują, kuriuo „pašlakstomi žmonės“, tik kraujas tikrai yra uždraustas gerti! Kyla klausimas, kodėl tada per Paskutiniąją Vakarienę mokiniai nepaprašė Viešpaties paaiškinti, ar jau panaikinamas D-vo draudimas gerti kraują? – Matyt todėl, kad mokiniai iš karto suprato, kad tai jų bendrumo su Viešpaties aukojamais Kūnu ir Krauju ženklai, bet ne išorinis stebuklas.
Dažnai kartojama, kad kruvinas Sinajaus Sandoros Aukas pakeitė nekruvina eucharistinė auka. Bet tai nelogiška, nes kraujas tikimas realus, tik vyno pavidalu, nors galioja Pauliaus pastaba „Kristus įžengė į patį dangų […] ne tam, kad pakartotinai atnašautų Save […] Tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę“ (Hebr 9:24–26).
Kur tiesa? Ar Kraujas realus? Ar Auka tikrai vienkartinė?
Teiginyje „Duona yra Kūnas už gyvybę“ Duona paaiškinama Kūnu, bet ne Kūnas paaiškinamas Duona. Ne Kūnas yra Duona už gyvybę! Ne duona pavirsta Kūnu, bet vieną kartą Golgotoje atiduotas už gyvybę Kūnas išlieka („pavirsta“) Kūno ženklu, būtent tai ir įgalina atkartoti (atnaujinti) Auką. Jei taip, Perkeitimas kyla iš aktyviai save nukryžiuojančių Kristaus Kūno ir Kraujo, Kurie yra visos Bažnyčios kartu su jos Galva, t.y. viso Golgotoje Aukojamojo Kristaus Kūnas ir Kraujas, pradedant nuo Eucharistiją atnašaujančio kunigo ir jo bendruomenės, kuri savo kasdieniu nusikryžiavimu kartu su Kristumi Golgotoje vėl ir vėl įtvirtina Naująją Sutartį ir joje įsitvirtina (plg. kad ir Sirijoje krikščionių praliejamą Kristaus Kūno Kristaus Kraują, jei jau mūsų pačių pastangėlės per menkos).
Toks giluminis supratimas galbūt greičiau judėjiškas, o išoriškesnis – stebuklingas duonos pavirtimas Kūnu – greičiau graikiškas, t.y. pagoniškas (primenu, kad ortodoksų liturgijoje tikrai okultiškai vartojama ritualinė „ietis“, kuria perduriama eucharistinė duona! – pravoslavijos atveju net ir Levo Tolstojaus „pasišiaušimas“ darosi teisėtas). Tačiau abiem atvejais per Švč. Komuniją Ženklas yra Tie Tikrieji Kristaus Kūnas ir Kraujas, per Kuriuos bendruomenė ir jos narys jungiasi į Sandorą ir į Bažnyčią. Čia juk visa Eucharistijos esmė. Kadangi ši esmė įvyksta, Ženklas nėra simbolinis, bet mistinė realybė.
Kam tad reikalingas Ženklas? – Pirmiausiai tam, kad dalyviai atnaujintų Sutartį suvalgydami savąją Aukos dalį, nes pats Sutarties sudarymo ir jos atnaujinimo mechanizmas nepasikeitė nuo pat Sinajaus laikų.
Kaip Mozės laikais negalima buvo valgyti aukos neapsivalius nuo nuodėmės, už kurią ji paaukota, taip negalima ir Naujosios Sandoros laikais: abiem atvejais pirma reikalingas nuodėmės išpažinimas. Po to Sutartis atnaujinama suvalgant auką.
Todėl vien tik sunkios nuodėmės išpažinimas ir atleidimo priėmimas be Švč. Komunijos yra beprasmybė: taip, tu jau nebeturi nuodėmės, bet kam tu dabar reikalingas būdamas be nuodėmės, bet nebebūdamas Kristaus Kūne? Juk per sunkią nuodėmę esi iškritęs iš Sutarties (Naujosios Sandoros su D-vu), nes išpažintis yra prašymas atleisti, ir tiek. Senovės laikais (bet ir dabar beveik simboliškai) prieš grįždamas žmogus dar turėjo atlyginti už nuodėmę pagal jam paskirtą indulgenciją, tik ją atlikus buvo įmanoma artintis prie Švč. Sakramento (Senovės Bažnyčioje paskirtas atlyginimo atgailos laikotarpis galėjo tęstis iki metų ir ne daugiau nei vieną ar du kartua!) Tai reiškia, kad Atgailos Sakramentas vienas pats automatiškai negrąžina asmens į Sandorą (į D-vo Kūną). Žmogus vėl tampa visaverčiu Bažnyčios nariu tik atnaujinęs savo santykius su D-vu per Švč. Sakramento priėmimą (bent tada jis bus visai tuo užtikrintas, nors ne žmogui žinoti, koks yra D-vo sprendimas kitu atveju).
Galbūt verta apmąstyti apie tai, kad Sinajaus „eucharistija“ įvesta į religinę praktiką aukojimams jau egzistuojant, tačiau krikščioniškoji Eucharistija įsteigta dar prieš Aukojimą, t.y. dar prieš pačios Sutarties (Sandaros) sudarymą ant Kryžiaus. Sutarties dar nesudarius Kryžiuje, Pats JHS neturėjo ir aiškinti mokiniams, kaip ją atnaujinti, nes teoriškai krikščionis yra tas, kuris priėmęs Kristų, po to NEBENUSIDEDA, jis nebevergauja nuodėmei! Negi reikėjo aiškinti: jūs vergausite nuodėmei, todėl turėsite iš naujo kalti Mane prie Kryžiaus ir vėl iš naujo nuolat grįžti į Sandorą.
Kita vertus, mokydamas JHS nuolat kreipė dėmesį į įstatymų turinį ir mažai rūpinosi jų forma (ginčai su farisiejais, plg. ypač Lk 11:42). Todėl eucharistinės aukos formai buvo parinkta tradicinė ritualinė vakarienė nesteigiant nieko naujo, tačiau ir tada buvo patikslintas turinys: išėjimo iš Egipto vergovės atminimas nuo to vakaro praplečiamas atminimu išėjimo iš vergovės nuodėmei per Kristaus Auką („Tai darykite Mano atminimui“). Tai verčia mąstyti, kad įsteigtoji Eucharistija turėjo turėti daug platesnę reikšmę nei sakralinis ritualas. Tiksliau paaiškina Paulius kalbėdamas apie savęs nukryžiavimą Kristuje (Gal 2:19).
Matome, kad komunijinė bendrystė Kristaus Kūne yra ne kas kita, kaip komunijinė bendrystė Jo Aukojamame Kūne, kuriame kiekvienas dalyvis – ne vien, arba net ir visai ne, atnaujinantysis Sutartį po nusidėjimo – ir pats yra ir dalelė Kristaus pasiaukodamas Jame su Juo Golgotos Kryžiuje. Tokiu būdu Sutarties atnaujinimo ritualas užleidžia vietą dalyvavimui turinyje vykdant Sutartį ant Kryžiaus, t.y. Kristus nuolat aukojasi visu Savo Bažnytiniu Kūnu, bet ne vieną kartą, kaip teigia Paulius, o pãskui jį šitaip teigia ir beveik visos protestantiškos ir neoprotestantiškos bangos.
Taigi ritualinė Eucharistija – ne vien Sutarties atnaujinimas nusidėjus ir atgailavus, bet, svarbiausia, kasdienio praktinio aukojamojo gyvenimo bendruomeninis paliudijimas ir pačios bendruomenės tapsmas. Tad Krikščionybė yra viso gyvenimo Komunija su Kristumi, kuri eucharistiškai paliudijama ir įtvirtinama. O kadangi toks bendruomenės gyvenimas yra ir viso Kristaus Aukojamojo Bažnyčios Kūno gyvenimas, Aukojimas tikrai nesiliauja ir visai ne vienkartinis: jis yra nuolatinis! Kraujas yra realus!
Todėl kad ir kaip suprastume eucharistinį Ženklą, arba Sakramentą (atnašaujamieji duona ir vynas pavirsta paaukotais Kūnu ir Krauju ar paaukotieji Kūnas ir Kraujas mistiškai padaro savo Ženklą iš atnašaujamųjų duonos ir vyno), jis visų pirma yra BAISUS. Negalima artėti prie jo be baimės ir su nuodėme. Todėl tai nėra joks „paprastas prisiminimas“ arba „D-vo Žodžio (Biblijos) simbolinis valgymas“ („Mes ne kanibalai!“). Nekartokime pasitraukusių mokinių klaidos („Kieti Jo žodžiai!“): krikščionys turi būti kartu ir „kanibalai“, gyvenantys paaukota JHS Gyvybe, ir patys mažieji kristai Jame (vokiškai Kristus ir krikščionis yra tas pats žodis!)
Pasekminių diskusijų su (neo)protestantais momentai
1. Eucharistinis Kristus. Neseniai išgirdau iš vieno savo nuolatinio oponento dar vieną kaltinimą pirmųjų amžių bažnyčioms (vos nepasakiau „konstantininėms bažnyčioms“, bet susigriebiau supratęs, kad ir visi „protestantininkai“ išriedėjo iš ten pat, pradedant nuo iš ten išsiritusio „išvaduotojo“ Martyno Liuterio, vos ne pirmojo pavertusio paveldėtąjį konstantininį supersesionizmą jau ir rasiniu antisemitizmu; ne iš ten tik dabartiniai sinagoginiai Izraelio mesianai!): katalikai neva garbiną kažkokį sugalvotą „eucharistinį Kristų, gyvenantį Tebernakulyje“.
Nenoriu gilintis į šimtametes tradicijas, nes aišku, kad nieko tuo nelaimėsiu. Pasakysiu tik, kodėl aš pats klaupiuosi prieš Tabernakulį: todėl, kad pagerbiu JHS Auką, Kurios sakramentinis ženklas yra eucharistinė duona. Lygiai todėl klaupiuosi priimdamas Komuniją, nes Ji man nėra vien „prisiminimas“, bet tikro jungimosi su paaukotais už mane ir už visus Kūnu ir Krauju įtvirtinimas Naujojoje Sandoroje. Graikiška „lokalizacija“, Kas kur esąs ir ypatingai kūniškai esąs (D-vas juk yra visur, ar ne? – plg. Jn 1:47–50, o Kristaus Kūnas – visa Jo Bažnyčia), ko gero, priklauso tai pačiai vertybių hierarchijai, kaip ir krikščionio apibūdinimas tikru ar netikru pagal žmogaus protui nesuvokiamojo paaiškinimus antikinės graikų filosofijos terminais (pvz., Vieno iš Trijų Asmenų D-viškosios Prigimties jungimasis su žmogiškąja prigimtimi „nesuliejamai ir neatskiriamai“ arba kaip kitaip „eretiškai“). Juk mano oponentas griebiasi tos pačios graikiškos daiktinės logikos, tik iš kito galo. Nieko antgamtiško, kas būtų ne šio pasaulio, jo pastabose nėra. Tačiau imant jau svarstytą ST ir NT paralelizmą, oponento žodžiai veda visai į kitą pusę. Mat ST aukõs mėsa negali būti ilgai laikoma: padėkos auka suvalgoma nepaliekant iki kitos dienos (Kun 22:30), kaip ir bendravimo auka, skirta padėkai (Kun 7:15), bet valgytos įžado aukos liekanos gali būti paliekamos iki ryto, o trečią dieną sudegintos (Kun 7:17–18). Be to, gal net svarbiausia – pats pirmasis įsakymas suvalgyti paaukotą avinėlį naktį prieš pat išeinant iš Egipto, vėliau išplitęs ir į Pesacho aukojimus. Užtat NT Tabernakulyje komunikantai (įdomus terminas, tapatinantis Kristaus Kūną su Jį priimančiuoju, jeigu jis kilęs ne iš reikalo paskaičiuoti žmones) laikomi ilgai. Ši praktika, be abejo, paveldėta iš dar ikinikėjiškų pirmųjų amžių bažnyčių, nes tas pats yra ir tarp ortodoksų, tik ortodoksai kažkodėl sumanė vartoti raugintą duoną. Vis dėlto fizinės neraugintosios duonos savybės leidžia laikyti ją ilgiau nei raugintą. Kaip bebūtų, Sakramentinio Kristaus sąvoka reiškia Kristų, su Kuriuo bendruomeniškai jungiamės Eucharistijoje, bet ne vien Jį bendruomeniškai prisimename. Ši sąvoka turėjo gimti dar ikikonstantininiais laikais, todėl kilusieji iš konstantininkų protestantai, evangelikai ir evangeliniai charizmatikai iš principo negali daryti čia revoliucijų. Norint atmesti visą pirmųjų amžių nežydų krikščionybės paveldą, reikės pasekti vadinamaisiais „eretikais ebionitais“ bei atmesti ir pirmųjų apaštalų Jeruzalės bažnyčioje jokio autoriteto neturėjusius Pauliaus laiškus (2 Pt 3:15–16, Apd 21:20–21, Jok 2:14–26 ypač į Rom 4:4–6, plg. taip pat konkrečiai Hebr 10:8,31), o po to jungtis prie sinagoginių žydų mesianizmo (jei priims!).
2. Esame kunigų tauta (Iš 19:6, Apr 1:6, 5:10, 1 Pt 2:9–10), todėl kiekvienas gali laužyti ir dalyti eucharistinę duoną, kaip darė pirmieji apaštalai. Keistoka ne tik konstantininkams, atmetusiems žydų tautą kaip neva D-važudžius, patiems prisiskirti sau tai, kas pasakyta žydams, bet keistoka ir tiems, kurie nesutinka su žydų atmetimu, priskirti visiems kunigams tai, kas tiek Senosios Sandoros įstatymuose, tiek Naujosios Sandoros pirmųjų amžių (ikikonstantininėje) praktikoje susiję ir su Šventyklos aukojimais, ir su jų eucharistiniu atitikmeniu. Juk tokia kompetencija tenka arba tik levitams Aharono palikuonims kohenams (nors visi levitai – kunigų gentis!), arba pirmųjų apaštalų rankų uždėjimu (hebr. semichà ir Melchicedeko tvarkos Kristaus kunigystė) įstatytiems kunigams. Tarkim, ginčytis beprasmiška, nes susipykę su katalikais protestantai yra apibendrinę 1 Pt 2:9–10 visą skirtingo pašaukimo kunigiją. Tačiau klausimas ir vėl iškyla matant analogišką protestantizmą tarp mesijinių žydų, kurie neturėtų turėti jokio konstantininio paveldo apskritai (sinagoginiai mesianai jo ir neturi). Tačiau mano oponentas nuolat kartoja kaltinimus kunigams, kurie neva dėl sunkių nuodėmių (pedofilija ir pan.) negali perteikti kitiems jokių Šventosios Dvasios dovanų.
Į tokį populiarų teiginį galbūt reikia atsakyti, kad negalima nepastebėti D-vo Apvaizdos reikalaujamos griežtos tvarkos, kuriai atsakingi tie, kurie ją vykdo. Negi Kajafas, pasmerkęs JHS mirčiai, bei jo kunigai kohenai buvo „sklidini Šventosios Dvasios“? Tačiau ne tik jie tebeliko D-vo reikalautose pareigose, bet ir patys apaštalai, įskaitant Paulių, lankėsi Šventykloje paklusdami D-vo joje nustatytai tvarkai, kuriai vadovavo būtent minėti kohenai (Apd 21:26). Kunigai tėra tik D-vo įrankiai, bendruomeniškai aptarnaujantys D-vo tvarką. Už savo veiksmus jie atsakys asmeniškai D-vui. Teisėtoje (ne iš gatvės atėjusiojo, bet per apaštalinį rankų uždėjimą pastatyto kunigo atnašaujamoje) Eucharistijoje esame pačios D-vo nustatytos tvarkos užtikrinti, kad bendruomeniškai jungiamės į JHS Kūną Jo Sandoroje. Nesvarbu net, ar toje Eucharistijoje dalyvauja netinkami ar netikri hierarchai, nes jungiamasi visų pirma su Kristumi ir per Kristų. Kitas reikalas, kad Romos katalikų bendruomenei gali priklausyti tik tas, kuris yra teisėtoje eucharistinėje bendrystėje su Popiežiumi. Tačiau dabar turime du popiežius: vieną pareigų, kitą – emeritūros. Taigi kol kas yra iš ko pasirinkti.
Švenčiantiems Purim linksmų švenčių!
messianic.lhosting.info