2016 metais Chanukos šventė, žydų kalendoriaus kislevo 25-ąją dieną, sutampa su Kalėdomis – gruodžio 25-ąją, kaip tai periodiškai ir atsitinka. Šis periodiškas sutapimas ir akivaizdus Chanukos bei Kalėdų švenčių dienos skaičiaus sutapimas žydų mėnulio-saulės ir grigališkajame saulės kalendoriuose, rodo, kad ši šventė sieja senosios Šventyklos tikėjimą su Evangelijos tikėjimu, kaip MESIJO ŠVIESOS DIENA. Juk Mesijas J-šūa‘ yra Šventykla visam Savo tikinčiųjų Kūnui.
Chanuka nėra D-vo Toroje įsakyta šventė. Ją įvedė makabėjai 165 m. kislevo 25 dieną, kad būtų įamžintas iš naujo konsekruotos Šventyklos atkūrimas bei vienai dienai turėto pašventinto Menoros aliejaus degimo aštuonias dienas stebuklas (plg. šventės paminėjimą Jn 10:22).
Kalendorinei šventei visada, o šventėms periodiškai sutampant, turime tvirtą pamatą laikyti šiuos sutapimus aiškiu požymiu, kad pirmieji krikščionys – Šventyklos tradicijos žydai, Mesijo J-šūa‘ mokiniai – siejo Chanuką su Mesijo atėjimu į šį pasaulį. Pirmajam tikėjimui dar neišblėsus, Naujosios Šventyklos šviesos šventė persikeldavo į saulės kalendorių, kai diena sutapdavo.
Tai logiška, nes Mesijas J-šūa‘ pakeitė Šventyklos aukojimus Savo Paties Golgotos Auka tapdamas Nauja Šventykla visiems ištikimiems tikintiesiems.
Gruodžio 25-osios dienos Kalėdų kritika
1. Gruodžio 25-oji – pagoniška saulės šventė!
Daugelis evangelikų (deja, ir nemaža dalis nesinagoginių mesijinių žydų, kurie praktiškai yra tie patys evangelikai, tik pritaikę savo neoprotestantizmui hebrajišką terminologiją) tvirtina, neva tradicinės Kalėdos yra pasiskolintos iš pagonių saulėgrįžos šventės. Šis tvirtinimas laikosi tebekurstoma neapykanta Katalikų Bažnyčiai, todėl yra daugiau emocinio pobūdžio, į argumentų rimtumą nesigilinama:
(1) Populiariausias yra Kalėdų siejimas su romėnų saturnalijomis. Be jų, dar minima mitraizmo įtaka.
Mitraizmo apeigos tikrai primena krikščionių apeigas, tačiau pats Mitra(s) ne pasiaukoja, bet aukoja jautį. Nors šios dievybės kilmė persiška, yra duomenų, kad kalbamas kultas buvo dirbtinai sukurtas Romoje karių elitui. Galbūt juo norėta pasinaudoti ir kovoje su plintančia krikščionybe. Kai kuriais svarbiais bruožais romėnų mitraizmas greičiau primena masoneriją. Svarbiausia yra tai, kad Romoje mitraizmas buvo įvestas tik 1-ajame amžiuje, kada krikščionių tikėjimas jau buvo gana paplitęs ir konkurencinis, tačiau 4-ajame amžiuje romėnų mitraizmas užgeso. Visai menkas pamatas įtarti jo įtaką iš judėjiško abraominio tikėjimo kilusiai religijai, o jei, kaip manoma, romėnų mitraizmas sukurtas dirbtinai kažkurioje Romos provincijoje, tai spėjama įtaka buvo nebent priešinga. Todėl reikia ištirti, kurie kulto elementai yra persiškos kilmės, o kurie atsirado būtent pamėgdžiojant krikščionių praktiką. Nei krikščionybės priešai, nei jiems noriai pritariantys evangeliniai draugai apie tai net nepamąsto. Todėl kalbėdami apie mitraizmą oponentai turi konkrečiai įrodyti, kurie mitraizmo elementai, kaip, kada ir kodėl neva prasiskverbė į krikščionybę. Neparodžius neabejotinai aiškaus kelio, tušti samprotavimai apie panašumus pakimba ore.
O saturnalijos yra tikrai autentiška saulėgrįžos šventė. Tačiau juk žiemos saulėgrįža tęsiasi nuo gruodžio 21 iki gruodžio 23 dienos. Senovės Romoje būtent gruodžio 23-oji ir buvo saturnalijų šventės PABAIGA. Tam, kad būtų išsaugota, perimta ar perkeista pagonių saulėgrįžos šventė, ji turėjo būti švenčiama jei ne gruodžio 21-ąją, tai bent gruodžio 23-ąją dieną, bet ne gruodžio 25-ąją – be jokio ryšio su ja. Gruodžio 25-oji neturi nieko bendra nei su žiemos saulėgrįža, nei su istorine pagonių romėnų švente!
Imperatorius Aurelianas tikrai įvedė imperijoje Nenugalimos saulės (Solis invicti) šventę, bet labai vėlai – tik 274 m., kada nauja nejudėjiška ir nepagoniška religija svarbiausiais bruožais (tikėjimo pamatai, visi kanoniniai tekstai, klasikinės apeigos) jau buvo susiformavusi (iš kur tad čia rastis įtakai!) dar be jokio ryšio su saulėgrįža. Nėra ir duomenų, kad Aurelianas būtų nustatęs šiai šventei gruodžio 25 dienos datą. Yra tik vienintelis (!) 354 m. kalendorius, nurodantis lenktynes (CM, Circenses missus ‘žaidynių potvarkis’ N.INVICTI (Natale Invicti ‘Gimimas Nenugalimo[s Saulės]’) gruodžio 25 d. Tai lygiai gali būti atsitiktinės antikrikščioniškos priemonės prieš Kalėdas liekana (S.E. Hijmans).
Tačiau jeigu ir pati ši data, neturinti jokio ryšio nei su saulėgrįža, nei su saturnalijomis po gruodžio 23 dienos, tikrai buvo Aureliano įvesta, tai 274 metais, kurie kaip sakyta, jau nebegalėjo įtakoti jau susiformavusios krikščionybės, ji tegalėjo būti paimta, priešingai, būtent iš krikščionių, kad pasiūlytų savo pagonišką alternatyvą Kalėdoms. Tai tipiškas ideologinės kovos reiškinys. Visa kita prikurta ir neatitinka akivaizdaus krikščionių Bažnyčios nesuinteresuotumo sieti savo tikėjimą su pagonių praktikomis.
(2) Dėl pagonybės elementų krikščionybėje – jos prasiskverbė beveik į visas tradicines krikščionių šventes „iš apačios“, t.y. iš liaudies papročių. Vienus Bažnyčia drausdavo, kitus toleravo folkloriškai sukrikščionintus, bet jie išliko dėl pačių tikinčiųjų šimtamečių pagoniškų tradicijų, mentaliteto ir tautosakinės atminties. Suprantama, kalendorinis saulėgrįžos ir gruodžio 25 d. artumas tam tikru laiku tam tikrose vietose galėjo būti parankus Bažnyčiai išstumti pagonių papročius, tačiau būtent Chanukos Šviesos Dienos 25-ojo skaičiaus sutapimas liudija, kad judeokrikščioniškos iškilmės bent trimis amžiais yra senesnės už Konstantino erą!
Vis dėlto neverta ignoruoti ir kalendorinės „naujagimės saulės“ simbolikos, kada auganti rudens tamsa pagaliau užleidžia vietą augančiai šviesai. Tai pakankamai puiki simbolika tiek Chanukos šviesai, tiek Mesijo atėjimui – D-vas ne atsitiktinai pašventino metų pradžią pirmąją pavasario mėnesio nisano dieną.
(3) Pirmieji krikščionys Mesiją J-šūa tikrai vadino Tiesos Saule, bet rėmėsi aiškiai nepagoniška pranašo Malachijo 4:2 (3:20) alegorija. Šis alegorinis pavadinimas tačiau padėjo pagonybės dar neatsikračiusiam ir dar nepakrikštytam imperatoriui Konstantinui 321 m. sutapatinti Nenugalimos saulės dieną (sekmadienį, t.y. ne sekmąją, bet pirmąją savaitės dieną) su Kristaus prisikėlimo diena ir tą dieną atleisti nuo tarnybos tarnautojus ir karius krikščionių labui, kad jie visi galėtų dalyvauti Eucharistijoje. Šis ediktas ir bus dažnose mėgėjų skrajutėse absurdiškai minimas kažkoks „Konstantino įsakymas perkelti šeštadienį į sekmadienį“(tarytum šeštadienis kada nors buvęs laisva diena Romos imperijoje!).
Katalikų Bažnyčios nekentėjų žiniai, jokios Romos Katalikų Bažnyčios 321 m. dar nebūta, tačiau tas sekmadienis nuo pat persekiojimų laikų jau buvo krikščionių eucharistinio susirinkimo diena Romoje ir Aleksandrijoje, kad jie nebūtų susekti pagal bendrą su maištininkais žydais susirinkimą per šabatus.
(4) 66 m., dar prieš Antrosios Šventyklos sugriovimą 70 m., Neronas išprovokavo pirmus rimtus etninius konfliktus tarp žydų ir graikų Cezarėjoje, o per Kvieto karą (115–117), kada daugelyje Romos provincijų sukilę žydai ėmė griauti pagonių šventyklas, kruvinų etninių konfliktų tarp žydų ir graikų aukomis tapo vos ne pusantro milijono žmonių iš abiejų pusių, Kreta ir Kirenaika visai ištuštėjo. Suprantama, kad įsiliepsnojusi graikų neapykanta ir pavertė žydus „visų žmonių priešais“ (1 Tes 2:15 tikriausiai to meto interpoliacija), nepaisant toliaregio Pauliaus dar šešis dešimtmečius prieš tai darytų pastangų perspėti išpuikusius romiečius neniekinti žydų (Rom 11: 18).
Po Bar Kochbos sukilimo (132–135), žlugus kompaktiniam žydų gyvenimui savo šalyje (per kovas su romėnais buvusi karalystė neteko arti pusės autochtonų), tarp žydų išlikusi krikščionių mažuma, negalėdama viena apsiginti nuo graikų, turėjo procentiškai pirmauti tarp visų pabėgėlių iš tėvynės, kurioje neliko nė vieno krikščionių vyskupo žydo (plg. situaciją dabartiniuose Sirijoje ir Irake), o buvęs genčių krikščionijos ryšys su išnykusiu judeokrikščioniško tikėjimo centru su pagreičiu grimzdo į užmarštį. Imta tapatinti su visa žydų tauta Evangelijoje kritikuojamus „fariziejus ir sadukėjus“ (Jono Evangelijoje jie beveik visur jau pakeisti apibendrinamuoju žodžiu „žydai“, bet vertimai į kai kurias kalbas dar įvelia tariamą skirtumą tarp teksto sinonimų žydai ir judėjai), o J-šūa‘ fariziejų vadams pasakytų žodžių „Karalystė bus iš jūsų atimta ir perduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21:43) graikiškas vertimas ir etniškas perinterpretavimas padeda formuotis būsimam teologiniam religinio antisemitizmo pagrindimui („D-važudžių tauta“, 325 m., ir „Pakeitimo teorija“). Mesijas, Jo Motina ir keliasdešimt mokinių stebuklingai tapo neva savo tautą pasmerkusiais ir iš jos pasitraukusiais nebe žydais, naujos „pagoniškos“ D-vo tautos nariais, o tūkstančiai Judėjoje (Apd 2:41, 4:4, 21:20) iš savo tėvynės nuo graikų peilių pabėgusių žydų krikščionių privalėjo būti kuo greičiau pamiršti (Eusebijaus „eretikai ebionitai“), tarytum tokių ir neegzistuota.
Ar verta stebėtis, kad būtent šios naujos religijos reformatorius Martynas Liuteris, kuriuo, kaip „išvaduotoju“ iš „Babelio paleistuvės“, taip žavisi daugelis evangelikų, tapo jau rasinio nacionalinio antisemitizmo pradininku, nubrėžusiu tolesnį kelią – pirma į Herderio „vokišką renesansą“, o nuo ten – jau ir į Vagnerį su Hitleriu.
Visos I–IV a. įvykių sukurtos sąlygos buvo labai palankios naujam krikščionių religijos pavidalui atitrūkti nuo judėjiško ir prisitaikyti prie antikinio pagonių mentaliteto. Pirminis ryšys su Chanuka buvo primirštas ir, kol gruodžio 25 d. data įsitvirtino IV amžiuje, krikščionys graikai ir romėnai siūlė savo naujajai religijai įvairias teoriškai sugalvotas Kristaus gimimo datas. Niekam nerūpėjo, kad nehelenizuoti žydai niekad nešventė gimimo dienų, bet šventė tik Šventajame Rašte nustatytas, su Šventykla susijusias šventes. Užtat daugelyje ST vietų minimas pastojimas, asmens buvimas įsčiose, tai atspindėta ir atitinkamose Evangelijos vietose. Galbūt tai daugiau Rytams būdingas žmogaus gyvenimo prasidėjimo suvokimas (pvz., Japonijoje asmens amžius skaičiuojamas 9 mėnesiais anksčiau už gimimą), tačiau būtent Kristaus atveju tai itin svarbu tikint Įsikūnijimą. Todėl Tiesos Saulės atėjimo šventimas logiškiau dera Įsikūnijimui nei Gimimui. Bent abi reikšmės susilieja kartu, nes racionali „aristotelinė logika“ yra svetima religinei semitų pasaulėjautai.
(5) Kadangi Kalėdų iškilmės prasideda per Kūčias po saulėlydžio, tai rodo į žydų taisyklę pradėti visas šventes po ankstesnės dienos saulėlydžio, nes pagal žydų kalendorių diena prasideda ne nuo aušros, bet nuo prieš einančių sutemų.
Bus daugiau.