1. Nuo 325 m. atsiranda dirbtinai sukonstruota nauja pasaulio genčių krikščionybės religija.
325 m. Pirmojo Nikėjos susirinkimo istorinis fonas leidžia įtarti, kad ši data žymi įkūrimą naujos Bažnyčios, išstūmusios į užmarštį pirminę apaštalų Bažnyčią ir priskyrusios sau jos atminimą. Tuo pačiu ši data žymi ir pradžią atitinkamos naujos sinkretinės heleniškos–romėniškos religijos su perkeistomis antikinėmis misterijomis bei žydų kilmės Šventuoju Raštu.
2. Teologinis antisemitizmas ignoruoja pirminę Bažnyčią, o todėl – ir mesijinį judaizmą.
Šiam religiniam perversmui įvykdyti ideologiškai buvo būtina žydų išrinktumo pakeitimo krikščionimis iš pagonių teorija, kurios pradžia – tūkstančių pirmųjų žydų krikščionių, romėnų išvarytų iš Palestinos kartu su visais žydais, ignoravimas ir apmelavimais sektantais, nepripažinusiais Kristaus D-viškumo bei apaštalo Pauliaus laiškų (o kaip jie galėjo II amžiuje nujausti helenistinius dogmatus dar iki naujosios Bažnyčios teologinių batalijų?) ir galų gale atmestus kartu su visais žydais, neva „d-vžudžiais“. Tam pasitarnavo atsivertusio Konstantino imperijos suvokimas kaip jau laukiamos mesijinės karalystės.
3. D-vo religija yra viena, nėra nei atskiros judaizmo, nei atskiros krikščionybės religijų.
Iš tikrųjų nei atskirõs „judaizmo religijos“, nei atskiros „krikščionybės religijos“ negalėjo net ir būti (ismaeliškas islamas tėra tik vėlyvas šoninis jų „pataisymas“, D-vui jas nubaudžiant už nenorą sutarti tiesoje). Po žydų išvaikymo iš Palestinos krikščionims ištirpus tarp Artimųjų Rytų krikščionių nežydų, o kitiems likus be Šventyklos ir sukuriant naują Talmudo religiją, Nikėjoje atitinkamai gimė naujai sukonstruota, sinkretinė su Antikos pagonių sąvokomis ir misterijomis, krikščionybės religija. Tačiau tikroji D-vo religija, kuri apreikšta per kelias viena kitą papildančias ir pakeičiančias D-vo Sandoras su Savo tauta (Abraomo–Mozės–Kristaus Sandoras), kaip buvo, taip ir tebėra viena nedaloma. Ji niekur nedingo, bet Kristaus Sandora praplečia D-vo tautą į visą žmoniją, kaip Mistinį Kristaus Kūną Bažnyčią, į kurį kviečiamos visos pasaulio gentys ir kurios viduje „nebėra nei žydo nei graiko“, nes visi yra Abraomo palikuonys – fiziškai arba pagal tikėjimo paveldą (Gal 3:29). Pagonių laikui pasibaigus (Lk 21:24) bei pagonių pilnumai (Rom 11:25) įėjus į Karalystę (Apr 7:9), o milijardams gyvųjų galutinai atkritus atgal į pagonybę ruošiant kelią Antikristui (Apr 13:17), ateina apokaliptinė mesijinė era, skaičiuojama nuo išpranašauto žydų atsivertimo į savo Mesiją pradžios.
4. Visos ponikėjiškos „krikščionybės“ nužemina D-vą iki kūrinijos objektų.
Visos ponikėjiškos krikščionybės atmainos nuo monofizitų iki baptistų, metodistų ar adventistų, kad ir kaip jos kritikuotų „Konstantino Bažnyčią“, iš tikrųjų yra organinės tos pačios „Konstantino“ krikščionybės atmainos. Visi bandymai atbuline tvarka dehelenizuoti nikėjišką krikščionybę yra pasmerkti, nes nesuvokiama helenizacijos esmė. Ji nėra konkretūs dogmatai, bet heleniškas mąstymas apie D-vą, visa ko esančio Subjektą, kaip apie objektą, Kurį neva įmanoma moksliškai (teologiškai) apibrėžti. O juk visa ko Pamatas negali būti žemesniame sąvokų hierarchijos lygmenyje esančios kūrinijos aprėptas: žmogaus protas negali pažinti to, kas iš principo aukščiau jo, nes jis pats tik dėl to Pamato yra atsiradęs ir egzistuoja Jo sąlygojamas. D-vas pažįstamas tik tiek, kiek Jis Pats Save apreiškia. Bet koks bandymas Jį apibrėžti žmogaus sąvokomis yra begalinis Begalinio nužeminimas iki pat šventvagystės. Yra šventvagiška įsivaizduoti, neva mes „žinome“, „iš ko susideda D-vas“ (kiek yra Asmenų) ir „kaip Jis funkcionuoja“ (kokie yra Prigimčių santykiai). Tai yra nesąmoningas Paslapties paniekinimas, sukėlęs gentims („gojams“) būdingą švento ir nešvento nebeskyrimą ir tai genčių krikščionybės tragedijos pradžia.
Tuo neneigiu tradicinių dogmatų vertės, jeigu jų nesuprantame kaip neva „moklso apie D-vą“, bet suprantame tik kaip tam tikrus ad hoc loginius įrankius savo tikėjimui sau patiems paaiškinti, kitiems skelbti ir ginti „d-vamokslio“ (teologijos) ginčuose.
5. Pirmosios žydų Bažnyčios ignoravimas yra dabartino atkritimo į pagonybę priežastis.
Jei tad visi žydai paskelbti „d-vžudžių tauta“, o išimtis pasirodė būtina tik keliasdešimčiai jų, pradedant nuo Paties Kristaus, taip pat žydiškam Šventajam Raštui (nes kitaip ir pati nauja Bažnyčia bei jos religija nebūtų turėjusios jokio pagrindo), tai ko gi dabar stebėtis, kad mūsų laikais buvę krikščionys ir visai yra atmetę „žydų D-vą“: tai ne mūsų D-vas, mes turime savo dievus! – tai juk nuoseklus antisemitinės Eusebijaus pozicijos rezultatas: keliasdešimt asmenų, Eusebijaus „rezervuotų“ savo naujajai europinei Bažnyčiai, jau nebereikalingi nei sumaterialėjusiai Europai, nei į „orvelinį“ antikristizmą žengiantiems Vakarams apskritai. Neapipjaustytas Mikelandželo „Dovydas“ Florencijoje galutinai pavirto antikiniu marmuriniu „krikščionišku“ Apolonu, panašiai kaip dar antikinis graikų Partenonas galų gale pavirto vokiškų genijų „Valhala“ Regensburge (Vagnerio–Hitlerio idėjos „gyvos ir laimi!“). Istorinės Europos aspektu tarp pagonių graikų ir pagonių germanų yra neabejotina kultūrų bendrystė, bet tarp jų visų ir autentiškų Palestinos žydų jokios kultūrų bendrystės nėra buvę išskyrus trumpalaikę helenistinę simbiozę. Jei jokio Vieno D-vo Kūrėjo nėra, tai beprasmiška Jį ir (at)kurti naujajai Europai, paskendusiai prakticistinėje materialinių gėrybių stabmeldystėje ir doroviniame reliatyvizme: ji turi „savus dievus“ (stabus). Tačiau tiems, kurie yra įsitikinę Evangelijos tiesa, nebeįmanoma apsieiti be žydų, nes Vienas D-vas Kūrėjas visų pasaulių religijose apsireiškė tik šiai Savo tikslams pasirinktai tautai.
Tad malonėkime galutinai pasirinkti ir apsispręsti: arba „žydų D-vas“, kaip bevadintume Jo religiją (krikščionybe, judaizmu ar net islamu), arba „savi dievai“. Arba visų pirma esi „žydų tikėjimo“, arba esi genčių (pagonių) tikėjimo be nereikalingų kompromisų, tačiau anaiptol nesi visų pirma Romos katalikas ar pravoslavas, radęs tikrąją tiesą dogmatų ir kanonų miške, baptistas – suaugusiųjų krikšte, adventistas – šeštadienio vietoj sekmadienio šventime ir pan., neminint naujų „bažnyčių“, vos ne kasdien atsirandančių iš vis spartėjančio nikėjiškos genčių religijos atomizavimo.
6. Mesijinis judaizmas eina išpranašautu keliu, atkritusioms gentims išeities nebesimato.
Šios mano mėgėjiškos išvados nėra jokios „Liuterio tezės“, tačiau reikalauja ne mėgėjiško, bet rimto profesionalaus atsakymo ieškant išeities iš religinės krizės (plg. kaip išeities bandė ir tebebando ieškoti, pavyzdžiui, Pijaus X Brolija).
Nieko neraginu mesti katalikybę, pravoslaviją ar protestantizmą ir kažkur „pereiti“. Pirmiausiai, nėra kur pereiti, nes bandymai taisyti kritinę situaciją niekur nedavė vaisių. Katalikų modernistai peržengė negrįžimo ribą sunaikinę tūkstantmečiais kurtą vienintelės tikros neklaidingos Bažnyčios sampratą, o tradicionalistai negali paskelbti klaidingais visus popiežius po II Vatikano susirinkimo ne vien todėl, kad jie išrinkti kanoniškai (net ir neva priverstas atsisakyti nuo popiežystės neva dukart išrinktas Giuseppe Siri patvirtino visas naujoves ir netapo Lefebvre’u), bet ir dėl 1870 m. paskelbto dogmato apie Popiežiaus neklaidingumą kalbant Bažnyčios vardu ex cathedra. Romos katalikų Bažnyčios istorija sukūrė tokį geležinį dogmų ir kanonų karkasą, kuriame bet koks judesys į vieną ar į kitą pusę nebeįmanomas, o tradicionalistai nekonklavistai nedrįsta tapti sekta paskelbdami vien save teisinga Bažnyčia ir išrinkdami „teisingus popiežius“. Viena yra aišku: jei pagal tradicinį nikėjišką tikėjimą sakramentus gali teikti tik kunigystę per apaštalinį rankų uždėjimą gavęs vyskupas ir jo ordinuoti kunigai, tai „kunigas“, gavęs kunigystę iš neteisėtų vyskupų, neturi kunigystės galių, kaip ir „vyskupas“, patvirtintas krikščionišką tikėjimą praradusio „popiežiaus“ arba tokio pat pravoslavų „patriarcho“. Apostazija plinta iš viršaus į apačias, kol pagaliau aprėpia visą bažnytinę bendruomenę, kaip tai tikriausiai jau ir yra atsitikę Maskvos patriarchate.
Užsimerkę į šimtmečiais susikaupusį dogminį nesuderinamumą, pravoslavai galėtų jungtis su Romos katalikais tik pripažinę Popiežių „pirmaujančiu vyskupu tarp lygiųjų“, tik ne klasikiniu juridiniu visų vietos bažnyčių vadovu (pridėčiau dar ir klaustuką dėl Eucharistijos Sakramento, nes Konstantinopolio patriarcho Kerularijaus sekretorius 1053 m. išniekino katalikų tabernakulius ir Švenčiausiąjį, bet patriarchatas dėl to lyg ir neatgailavo, kaip neatgailavo ir nė viena pravoslavų bažnyčia, turinti eucharistinį bendrumą su Konstantinopoliu, ir šio bendrumo nenutraukė).
Protestantai gali „grįžti“ į bendrumą tik abipuse modernistine forma, t.y. atsisakydami ne vien nuo tradicinių katalikiškų, bet ir apskritai nuo krikščioniškų pamatų („visos religijos yra geros“).
Daugybė naujų neoprotestantiškų konfesijų dažniausiai reiškia panieką tiek Romos katalikams, tiek pravoslavams, todėl jų „grįžimas“ į bendrumą nerealus, bet šių konfesijų daugėjimas nesustoja pavirsdamas sektų atomizacija.
Visa tai, kaip sakyta, vyksta būtent 325 m. atsiradusios naujos genčių Bažnyčios istorijoje bei jos paveldo raidoje, o tai greičiausiai rodo šios istorijos pabaigą.
Kita vertus, net ir modernus išpranašautas (apokaliptinis?) mesijinis judaizmas tėra tik pačių žydų sąjūdis, kuris neprivalo rūpintis Kristų atmetančiomis gentimis, nes, kaip minėta, pagonių laikai yra pasibaigę (Lk 21:24). Šiuo metu pasaulyje apie ketvirtį milijono žydų skelbia Evangeliją. Yra šalių, kuriose mesijinių bendruomenių daug (pavyzdžiui, JAV), yra tokių, kuriose jų beveik ir nėra (pavyzdžiui, Lietuvoje). Didesnioji mesijinių žydų dalis kol kas tėra tik neoprotestantai hebrajų kalba, bet mažesnioji – tūkstantmetės sinagoginės tradicijos, nieko bendra su Nikėja neturinčios, tęsėjai, priėmę Evangeliją greta Toros. Jie dažniausiai net nenori nieko girdėti apie iš pradžių juos, o paskui ir Patį Kristų atstūmusius „krikščionis“ – tegu tos gentys tęsia sau „išganymą“, kokį pačios ir yra susimąsčiusios su visomis filosofijomis ir misterijomis. Yra ir mesijinių žydų, kurie pasipiktina neo-protestantų pastangomis kurti už juos žydų mesijines bendruomenes (plg. ČIA).
Kažką panašaus į nikėjišką teologiją bando kurti tik judeo-protestantai, tačiau nemažai mesijinių žydų išlieka ikinikėjiškame lygmenyje. Rasti tarp jų kunigystės paveldėjimą nuo pirmųjų apaštalų per rankų uždėjimą praktiškai neįmanoma, todėl tradiciniams krikščionims įprastas tikėjimas sakramentais pakimba ore (nors iš tikrųjų Jn 6:56 be vargo galima aiškinti žmogiškos būties palaikymu paaukotos Išganytojo Gyvybės sąskaita, o tai, savo ruožtu, nė kiek neprieštarautų ir tikėjimui sakramentalia transsubstanciacija, tik pagilintų pastarąjį!) Kaip paveldėjimo pakaitalą, sinagoginiai mesianai dar gali susiprotėti išvesti Melchizedeko kunigystę iš mesijinės genetinės Aharono kunigystės su tolesniais jau rankų uždėjimais, bet tai, deja, tik prielaida.
Taigi kaip nori, taip ir verskis, juoba kad įveikti tūkstantmečiais puoselėtus antisemitinius stereotipus gali tik vienetai iš dar tebegyvų tradicinių krikščionių.
Manyčiau, šioje situacijoje kiekvienas tegu asmeniškai pasikliauna D-vo apvaizda savo atžvilgiu ir tegu lieka toje Bažnyčioje, į kurią yra D-vo atvestas. Svarbu tikėti, kad išgano tik Viešpats Kristus, Komunijai ir išpažinčiai ieškoti Jam ištikimų kunigų ir nevykdyti antikrikščioniškų įstatymų – kad ir gyvybės kaina. Taip pat svarbu visomis jėgomis priešintis savęs įtraukimui į nuasmeninantį elektroninio konclagerio tinklą suvokiant, kad savanoriškas krikšto vardo pakeitimas ir savęs paženklinimas universaliu lagerininko kodu jau ribojasi su išdavyste pagal Apr 13:15–17, kurios neišvengiama pabaiga yra Apr 20:13–15. Paskutinė gynybos linija yra kova dėl atsiskaitymų grynais pinigais nepanaikinimo.
Esantieji suskaldytose, pasiduodančiose visuomenėse turi tapti neprognozuojamais individualiais riteriais fundamentalistais.
Siūlome prisiminti ir ankstesnes autoriaus publikacijas šia tema:
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [3]: Kas yra „über alles“
Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija