Lygiai prieš 22 metus, 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją, 23 val. 47 min., pro Kenos geležinkelio stotį pravažiavo paskutinis ešelonas su okupacinės Rusijos kariuomenės kareiviais ir karine technika. Baigėsi 53 metus trukusi Lietuvos okupacija – Lietuva ir vėl tapo visateise savo valstybės teritorijos šeimininke su sostine Vilniumi bei Klaipėdos uostu.
Kaip žinome, vienu svarbiausių argumentų parlamentiniu būdu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę tapo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai. Prasidėjus Atgimimui neilgai trukus imta reikalauti, kad Sovietų Sąjungos vadovybė paskelbtų šiuos protokolus, pagal kuriuos Stalinas ir Hitleris pasidalijo Rytų Europą, teisiškai negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo dienos ir panaikintų su jais susijusias pasekmes, t. y. atkurtų Lietuvos nepriklausomybę ir išvestų iš jos teritorijos okupacinę kariuomenę.
Prieš okupacinę kariuomenę buvo protestuojama įvairiai. Visų pirma, iš Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos buvo pareikalauta, kad Lietuvos jaunuoliai karinę tarnybą atliktų Lietuvos teritorijoje. Vėliau šaukimas į sovietinę armiją buvo iš viso boikotuojamas, grąžinami kariniai bilietai – Lietuvos piliečiai šį savo sprendimą rėmė 1945 metais Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl okupuotų šalių, kurios 51-ojo straipsnio trečiojoje dalyje draudžiama okupacinei valstybei imti į savo armiją pavergtos šalies piliečius (šią Konvenciją buvo pasirašiusi ir SSRS). Taip pat organizuota parašų rinkimo akcija po peticija, reikalaujančia, kad SSRS išvestų okupacinę kariuomenę iš Baltijos respublikų ir kad būtų surengti laisvi rinkimai, kuriuos stebėtų JTO generalinio sekretoriaus įgalioti atstovai, – šią peticiją pasirašė 1,5 milijono Lietuvos gyventojų.
Lietuvos komunistų partija (LKP) pasmerkė karinių bilietų grąžinimo akciją ir šaukimo į sovietinę armija boikotą – LKP bijojo neigiamų padarinių. Tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas tvirtino: „Galime labai daug pasiekti Lietuvoje […] atsisakę dviejų lozungų: šūkių išeiti iš Tarybų Sąjungos ir Šalin okupantus!“
Nepavykęs 1991-ųjų rugpjūčio pučas, kai pergalę iškovojo demokratinės Rusijos jėgos, Lietuvos laisvės bylą paspartino: 1991 metų rugsėjo 6 dieną ir SSRS Valstybės Taryba pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Taip pat ji pritarė ir Lietuvos norui įstoti į Jungtinių Tautų Organizaciją bei prisijungti prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO).
Iš pasaulio žemėlapio išnykus Sovietų Sąjungai, o Rusijos Federacijai tapus SSRS teisių ir pareigų perėmėja, Lietuvos politikai pradėjo derybas su Rusija.
1992 metų sausio 17 dieną Maskvoje įvyko Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio inicijuotas susitikimas su Rusijos prezidentu B. Jelcinu. Abiejų vadovų pasirašytame dokumente Lietuvoje dislokuota Rusijos kariuomenė buvo traktuojama kaip iš Lietuvos išvedama kariuomenė, kurios veiksmai negali pažeisti Lietuvos Respublikos suvereniteto ir įstatymų. Tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos (apie 34,6 tūkst. karių)
1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos. Jas paspartino 1992 metų birželio 14 dieną Sąjūdžio iniciatyva surengtas referendumas, kuriame Lietuvos piliečiai pasisakė už greitą sovietinės kariuomenės išvedimą. Referendumo rezultatai turėjo didelį poveikį ir Helsinkio viršūnių susitikimui – visų šalių dalyvių aprobuotas Baigiamojo dokumento 15 paragrafas reikalavo iš Rusijos visiško kariuomenės išvedimo.
Derybose su Rusija Lietuva laikėsi principinės nuostatos – Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas – ir nepripažino jokių okupacinės kariuomenės teisių į jos Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus ir kitokį nekilnojamąjį turtą, taip pat nesutiko, kad kariuomenės išvedimo metu išleisti į pensiją Rusijos kariškiai būtų legalizuoti kaip nuolatiniai šalies gyventojai. Be to, derybose buvo keliamas klausimas ir dėl okupacijos metu padarytos žalos gyventojams atlyginimo. Nors dėl to susitarti nepavyko, Rusijos Federacija nepaneigė Lietuvos teisių į žalos atlyginimą, o Lietuva tokių reikalavimų neatsisakė.
1992 metų rugsėjo 8 dieną Maskvoje Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas abiejų valstybių vadovų – V. Landsbergio ir B. Jelcino – akivaizdoje pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, pagal kurį okupacinė kariuomenė turėjo būti išvesta iki 1993 metų rugpjūčio 31 dienos.
Pats kariuomenės išvedimo procesas nebuvo sklandus. Rusija, bandydama išsiderėti įvairių nuolaidų, ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas yra stabdomas. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi tvirtos pozicijos. Kai buvo uždrausta karinius dalinius papildyti naujokais, o Rusija ėmė tai daryti nelegaliai, Lietuvos kariuomenė bei savanoriai blokavo jos dalinius.
Didžiausia grėsmė kilo 1993 metų rugpjūčio 17 dieną, kai Rusijos Šiaurės vakarų grupės vadas generolas pulkininkas L. Majorovas pareiškė, jog sustabdomas kai kurių kariuomenės dalinių išvedimas. Jo teigimu, tokį sprendimą „lėmė nesėkminga Rusijos ir Lietuvos derybų delegacijų darbo eiga, ypač tai, kad Rusijos pusei visiškai nepriimtinas reikalavimas dėl žalos atlyginimo“. Kitą dieną tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas, kalbėdamasis su B. Jelcinu telefonu, susitarė su juo susitikti Maskvoje rugpjūčio 23 dieną. Vėliau, spaudžiamas aštuonių opozicinių partijų, šį susitikimą jis atšaukė – opozicija primygtinai reikalavo nepasirašyti su Rusija jokių sutarčių, kol Lietuvos nepaliko okupacinė kariuomenė. Pasak V. Landsbergio, šis kariuomenės išvedimo sustabdymas ir derybų nutraukimas buvo „politinė provokacija, pastanga sukurti konfliktą“.
Savaitės pabaigoje, rugpjūčio 30 dieną, A. Brazauskas pranešė rytą kalbėjęsis telefonu su B. Jelcinu ir galutinai susitaręs, jog kariuomenė bus išvesta iki rugpjūčio 31 dienos. Kaip pabrėžė pats A. Brazauskas, „pasiteisino tvirtos ir kartu ramios politikos linija, kurios Lietuvos diplomatija ir aš, kaip Prezidentas, laikėmės pastarąją savaitę.“
Okupacinė kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta vieneriais metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos. Šios kariuomenės buvimas Lietuvoje nebuvo įteisintas net laikinai, taip pat nebuvo pripažintos Rusijos pretenzijos į okupacijos būdu tariamai įgytas teises Lietuvoje.
Jūsų dėmesiui siūlome keletą nuotraukų, kuriose įamžintos okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos akimirkos. Nuotraukų autorius – Romas Jurgaitis.