Linas Karpavičius. Žaizdos žemės mūsų

Istorinės paralelės. Nemėgstu jų, nes istorija nesikartoja. Paralelės tik padeda pasikartoti iš istorijos išmoktas pamokas. Tikiuosi, tikrai išmoktas.

1940 metų birželio 15 diena. Sakoma, kad ji buvo graži, saulėta. Visa Lietuva buvo pilna žygiuojančios rusų kariuomenės kolonų. Ko laukti, ko tikėtis iš rytdienos?

Prasideda pirmieji raminimai, gandų paneigimai – kolchozų Lietuvoje nebus. Kas kalba kitaip, tas yra tautos ir liaudies priešas.

Žmonės apsiramina. Juk radijas sakė, juk laikraštis rašė. O jei taip, tai tada šventa „prauda“. Ruošiami rinkimai į „Liaudies Seimą“. Pasirodo, buvo nemažai naivuolių, kurie bandė kelti kandidatus, bandė registruotis, bet keistomis aplinkybėmis pačioje proceso pabaigoje kandidatai nebuvo užregistruoti: tai parašo pritrūko, tai neteisingai kažkokie formalumai atlikti. Ajajai. Nepasisekė. Nieko tokio, per kitus rinkimus pasiseks.

Ir staiga – 1941 metų birželio 14 diena. Kaukės krenta. Pasirodo kas yra kas. Ir puola aimanuoti tauta. Kaip mus apgavo, kokie mes nelaimingi, kaip jie taip galėjo? Aimanų aidas eina iki dabar. Atleiskite už ironiją. Ji čia būtina. Būtina, kad suprastumėte, ką aš noriu pasakyti. O pasakyti noriu, kad mus visada apgaudinėjo ir apgaudinėja šiuo metu. Kaip ir kur? Teks susigaudyti patiems.

Grįžkime prie 1940 metų. Šioje vietoje reikėtų mesti akmenuką ir į prieškario valdžios daržą. Tautoje buvo suformuotas mums draugiškos Sovietų Sąjungos įvaizdis, nepaliekant alternatyvų kitai nuomonei. Kažkuo panašūs esame ir dabar. Žinome, kas mums grasina, žinome, kuo turime pasikliauti, bet… Kad tik nenutiktų taip, kad ginklą lemiamu momentu į tave atsuks draugas, kuris tave turi ginti ir iš kurio to visai nesitiki.

1944 metais raudonasis maras grįžta. Grįžta sustiprėjęs ir su naujais planais. Vyrai imasi ginklo. Dabar jau visi supranta su kuo turi reikalų. Jei nekovosi – pavergs. Deja, herojiška tautos kova su okupantais eina koja kojon drauge su išdavystėmis ir bendradarbiavimu (vienas sovietų KGB karininkas prisimena, kad Lietuva buvo sovietinė respublika, turėjusi vieną iš didžiausių ir efektyviausių agentų tinklų).

Kol viena tautos dalis plūsta kraujais, kita pusė mėgaujasi naujos valdžios suteiktomis privilegijomis, seka ir skundžia kaimynus – gal nubyrės kas nuo jų turto? Džiaugiasi Judo grašiais. O jie visai nedideli.

Skaitydamas amžininkų prisiminimus stveriesi už galvos. Išduotas bunkeris – išdavikui atsilyginat nauju švarku ir armonika. Penki lavonai už 30 sidabrinių. Ką ten sidabrinių – patrintų variokų.

Taip, tai taip pat dalis mūsų istorijos, baisios istorijos, apie kurią nemalonu kalbėti respektabilioje kompanijoje.

Arba kita istorija, kai viena dalis jaunimo gulė po kulkomis, kita stojo į komjaunimą, steigė skaityklas, džiaugėsi tarybinio kaimo pertvarka, užsiėmė komunistine agitacija. Lygiai taip pat kaip dabar – viena pusė stoja į kovą už nacionalinės valstybės išsaugojimą, o kita džiugiai raportuoja aktyvui apie europinių lėšų įsisavinimą ir tvarios Lietuvos kūrimą bei nacionalinės valstybės naikinimą.

Vieniems – drėgnas bunkeris, alkis, bastūno dalia ir kasdienis mirties šešėlis, kitiems – šilti patalai, sotus stalas, valdžios malonės, ryškios podiumų šviesos ir kostiumuotos publikos aplodismentai.

Klasika. Niekas nesikeičia po saule.

O dabar apie tuos, kurie saugiai pasislėpę po lapais. Apie tuos, kurie tyliai tupi ir galvoja, kad liks niekieno nepastebėti ir sugebės laiku atspėti, kas laimės kovą. Kuo baigsis ši dvikova ir kas nugalės, jiems ne taip svarbu. Nesvarbu, ar laimės gėris, ar laimės blogis.

Jų mąstymo matricoje viskas reliatyvu. Gėris ir blogis persipynęs ir ribos tarp jų išnykę. Gėris bus tas, kuris nugalės. Gėris visada nugali – jų mėgstamas šūkis. Ir jiems atrodo, kad gėris yra tokia galia, kuri nugali savaime visiems sėdint ant sofų.

Tai nukrikščionintos visuomenės šūkis. Tos visuomenės, iš kurios sąmonės penkiasdešimt metų tendencingai buvo trinamas tikėjimas. Nes tik tikintis žmogus turi Dievo dovaną atskirti gėrį nuo blogio, o atskyręs – nebendradarbiauti jokia forma su blogiu ir net pasišvęsti kovai su juo.

Mūsų tauta yra viena iš tų, kurios piliečiai karo metu aktyviai slėpė ir gelbėjo nuo mirties žydus. Ir dabar mes teisėtai žavimės tais pasaulio teisuoliais, kurie pelnė mums viso pasaulio pagarbą. O tais laikais slėpti žydus visai šeimai grėsė mirtimi.

Kas yra tie žmonės, kurie taip rizikavo? Gal kokie gudrūs piliečiai, kurie žinojo, kad gėris nugalės ir jie galės puikuotis teisuolio vardu? O gal tai apsukrūs piliečiai, kurie tikėjosi iš to naudos? O gal kokie pasaulio piliečiai kosmopolitai, kuriems taip diktavo jų vidinis balsas ir jų narciziškasis ego?

Ne, tai paprasti Lietuvos kaimo žmonės, giliai tikintys katalikai, mylintys žemę, kurią dirbą, darbštuoliai. Tik jie galėjo suteikti pagalbą nepabūgdami pažiūrėti mirties grėsmei į akis į sodžių užklydus nepažįstamiems žmonėms. Paprasčiausiai tikintis žmogus kitaip pasielgti negali. Ištroškusį pagirdyk, alkaną pavalgydink. Taip, kaip ir parašyta Šventajame Rašte.

Įsivaizduokime šiuolaikinį savimi patenkintą ir nuo gyvenimo malonumų pavargusį miesto gyventoją, kuris mano esąs pasaulio centras ir ašis, alfa ir omega. Įsivaizduokime, kad į jo būstą pasibeldė persekiojamas žmogus. Ir nesvarbu, kas jis. Gal būt jis dešinysis nacionalistas, o gal kairysis liberalas. Ar jis suteiks pagalbą šiems žmonėms? Atsakymo net neverta ieškoti. Visi jūs jį žinote.

Ir pasibeldusiojo pažiūros čia nėra svarbiausias faktorius. Svarbiausia, kad šis žmogus jau nieko nedaro be pragmatinio išskaičiavimo. Šiuolaikinio žmogaus sausas pragmatizmas – tai pati nepragmatiškiausia žmogaus savybė, kuri jį nuves link visiško žlugimo. Tik laiko klausimas.

Pažinojau tokį žmogų, kuris visada stengėsi savo gyvenime elgtis tik pabrėžtinai racionaliai. Kiekviename savo gyvenimo žingsnyje jis preciziškai vaikėsi naudos. Kovojo jis tuomet dėl cento, nors ateityje jam tai grėsė euro nuostoliu. Tai buvo matoma plika akimi ir nereikėjo kažkokios ypatingos logikos, kad suprastum, jog noras visur laimėti ir kiekviename žingsnyje išspausti sau naudos vedė žmogų į aklavietę. Taip ir baigė.

Girdžiu balsus, kad taip jau nebus, taip galėjo nutikti tik prieš šimtą metų, bet ne dabar. Bet Ukrainos pavyzdys rodo ką kitą. Atėjo okupantas ir pradėjo Ukrainos patriotų medžioklę. Skausmas ir ašaros nusirito per okupuotą žemę. Iš pakampių išlindę lengvo grobio mėgėjai, padedantys okupantams.

Suprantama, kad šie žmonės jau daugiau kaip pusę amžiaus net nežino ką reiškia Dievas. Ir blogio jėgų rankose jie tampa puikiu įrankiu. Pradėję atsikovoti teritorijas grįžę ukrainiečiai neliks skolingi priešingai pusei. Būkite ramūs. Ieškos išdavikų, skundikų ir kitų okupanto palaikytojų. Ir vėl liesis kraujas. O jei dar teritorijos eis ir eis iš rankų į rankas… Ten liks tik pilka prisitaikėlių masė, kuri puikiai tiks būti vergais, bet ne piliečiais. Toks yra karo tikrasis veidas ir jo kaina. Ir tai vyksta 2022 metais. Taip sakant pasauliui esant „civilizacijos“ ir „progreso“ aukščiausiame taške.

Man neramu dėl Lietuvos. Ir ne todėl, kad gali kilti karo veiksmai. Gali prasidėti tokios reformos, kurios nieko nepaliks abejingais. Tokiais atvejais tautos susiskaldymas padeda įgyvendinti tikslus, pasinaudojant viena iš supriešintų pusių. Ir nesvarbu kuria.

Visai neseniai susipriešinimas Lietuvoje buvo pasiekęs tokias aukštumas, kad tam tikroje situacijoje tai būtų galima labai greitai užaktyvinti ir vėl. Pjūvius, kuriais mus suskaldytų, galima rinktis iš visos pasiūlos paletės – vakseriai ir antivakseriai, prorusiški ir proukrainietiški, nacionalistai ir globalistai, ir t. t.

Siūlau sekančiu pjudymu vegetarus supjudyti su mėsėdžiais. Vegetarams išduoti galimybių pasus, o mėsėdžiams tik pasirašius mėsos atsisakymo deklaraciją. O likusių mėsėdžių gyvenimą paversti pragaru. Pajungti medikus, dietologus, duomenų mokslininkus ir šiaip tikinčius mokslu.

Ar suprantate, kur mes buvome neseniai atsidūrę? Reikėjo tik palankios situacijos, kad tai būtų paversta pilietiniu susipriešinimu, kuris šalį galėtų paskandinti kruviname chaose.

Būtent krikščionys pasižymi meile ne tik savo artimui, bet ir savo priešui. Šiame laikmečio kontekste šie žmonės yra mažiausiai pasiduodantys manipuliacijoms. Taip, jie užsidės kaukes, paklus karantinams, neis prie Seimo su šakėmis, bet jų niekas negali priversti pulti savųjų priešų.

Jei viskas valstybėje nurimtų, pirmiausia ką padarytų tikras krikščionis, tai atleistų savo priešui. Atleistų, net jei ir žinotų, kad tasai analogiškoje padėtyje elgtųsi priešingai. Jei nejauti meilės savo „priešui“, sau nebepriklausai. Esi apsėstas blogio jėgų. Tokioje būsenoje tavimi galima manipuliuoti ir tam tikroje situacijoje garantuotai tavimi kažkas pasinaudos.

Neleiskime pykčiui užvaldyti sielos. Blogis įsiskverbia į sielą per pyktį. Netikėtai viskas gali apsiversti aukštyn kojomis ir tam, kuris šiandien keikia gėjus, leftistus, kairiuosius, liberalus ir visą kitą margumyną, vieną dieną gali tekti atsistoti prieš didžiausią savo gyvenimo iššūkį.

Kardinaliai pasikeitus situacijai, kaip fantastiniame greito siužeto filme, ši žmonių grupė gali patapti persekiojama. Kaip tada pasielgsi tu? Ar įduosi savo „priešą“, ar slėpsi savo namo rūsyje? Dievas gali atsiųsti tau šį išbandymą ir Jis tikėsis iš tavęs teisingo sprendimo. Šis sprendimas jau bus tik tavo ir nusimesti atsakomybės prieš Aukščiausiąjį jau nepavyks…

Šiandien negalime likti abejingais stebėtojais. Taip saugiai pralaukti tikėjosi, lyg epušės lapas drebantis, 1949 metų Lietuvos valstietis. Jei naktį durų neatversiu miško broliui, tai manęs valdžia pasigailės, į kolchozą nevarys, į Sibirą neveš ir paliks ramybėje. Taip mąstė naivusis žmogus. Prarado valstietis viską. Ir garbę, ir turtą. Taip ir norisi sušukti tam valstiečiui ir šių dienų saugią poziciją užėmusiam snobui – tavo namai ne nuošaly, tavo namai eilėje. Tik laiko klausimas, kada bus pasibelsta. Naktį, be orderio, pagal susirūpinusio pilietiško piliečio pranešimą.

Tai nėra kažkas naujo valstybių istorijoje. Šios sistemos puikiai išbandytos gestapo, ČK (sutr. iš rus. Črezvyčainaja komisija), Sovietų Rusijos slaptoji policija, – red. past.) ir NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas, rus. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел, – red. past.). Jos veikia idealiai. Kažkas paleido gandą, kad gestapas – tai kažkoks aštuonkojis su begalybe čiuptuvų. Kvailystė. Ši nedidelė organizacija vos spėjo suktis reaguodama į padorių piliečių pranešimus apie įtartinus kaimynus. Jiems nereikėjo net agentūros.

O vienas rusų istorikas nustatė, kad Rusijos archyvuose guli berods 80 milijonų bendrapiliečių pranešimų (danosų) apie nelojalius valdžiai kaimynus ir bendradarbius. Sukurk visuomenę, kurioje kiekvienas sektų šalia esantį ir valdžia gali būti rami, kad kol jie rašo skundus vienas ant kito, tikrai neturės laiko kelti kažkokius kvailus klausimus dėl savo laisvių ar teisių. Jie visi kovoja už pirmo skundo teisę. Kas pirmas paskundė, tas gavo trumpalaikį leidimą į ramybę ir valdžios bonusą, kol kankinimų kameroje tardytojai aiškinasi skundo patikimumą. Visuomenė tokiems dalykams yra paruošta ir tai neramina.

Įtempto siužeto filme siužeto linija greitai keičiasi ir veiksmas kartais pasisuka netikėta linkme. Kas buvo viršuje greitai gali atsidurti persekiojamojo vaidmenyje. Gaivus vėjelis, dvelkiantis nuo jūros, būna apgaulingas, nes audra – jau čia pat.

Girdėjau šnekant, kad profesorius Volundas vėl apsilankė šiose žemėse. Galbūt Anuška jau nusipirko aliejaus ir ne tik nusipirko, bet galbūt ir paliejo…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top