Paryžius labai empiriškas, infantilus, sakyčiau, net šiek tiek naivus ir kvailokas.
Kai po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje į miesto aikštes išėjo milijonas paryžiečių su šūkiu „Je suis Charlie“, minia slapčia labiau džiaugėsi, nei gedėjo. „Štai mūsų atsakas gyvuliams, kurie kėsinasi į žodžio laisvę ir mūsų elegantiškas vertybes. Žiūrėkite, kokie mes vieningi, bebaimiai ir kiek mūsų daug“, – tokia buvo mintis, užvaldžiusi miestą.
Žiūrėjau labai atsargiai į tokį prancūzų atsaką. Kaip ir į solidarumo akcijų bangą „Je suis Charle“, nusiritusią per Europą.
Kitas kraštutinumas – Razmanas Kadyrovas, kaip atsaką Paryžiaus laisvamaniams demonstrantams suvežęs autobusais į Grozną ne ką mažesnę minią su šūkiu: „Allahu Akbar“. Tąkart Kadyrovas džichado Paryžiui garsiai nepaskelbė – tikriausiai Putinas, viršininkas, atkalbėjo, bet juk visi suprantame, kad iš tikro tai paskelbė, ir tas viršininkui patiko. Kaip ir tai, kad pasiuntė savo galvažudžius į Ukrainą kariauti su Amerikos „pindosais“ ir atstatyti „nuverstą demokratiją“.
Tarp šių kraštutinumų kolizija tokia galinga, kad konfliktas tikrai neturėtų būti susiaurintas į koranišką priešpriešą tarp teisiųjų ir kitatikių ar, kaip dabar mėgstama sakyti, į „kovą tarp civilizacijų“. Kraštutinis liberalizmas gudragalviauja nuduodamas, kad tai jis ir yra europinė civilizacija, nors pats padarė viską, kad Europoje subrandintos ir tūkstantmečius puoselėtos vertybės būtų išstumtos į gyvenimo paraštę.
Visi tai matome, bet kažkodėl rankos vis dar kyla balsuoti už jų diegiamą ES Konstituciją, kurioje nebeliko vietos net sąvokai krikščioniška kultūra.
Žiūriu dabar į verkiančius paryžiečius ir, matant jų suglumimą, užgniaužia gomurį. Jie tikrai verti nuoširdžiausios užuojautos, nes nebeturi į ką atsiremti. Hollando padrąsinimai – mes stiprūs, atsakysime nedelsiant ir visa galia – nenuramina ir neguodžia. Ta jo drąsa daugiau tragikomiška, visiškai neatliepia sutrikusių žmonių skausmo ir dvasinių lūkesčių.
Mūsų propagandistai įsijautė. Ką beįsijungiu – radiją, televizorių, skalbimo mašiną ar dulkių siurblį – iš visų triukšmo skleidėjų antrus metus girdžiu vieną ir tą pačią žinią – karas, karas, karas.
Atrodo, vienas karas baigėsi – tas, kur vadinosi „rusai puola“ ir kuriam vadovavo Jos Ekscelencija su Ž. Pavilioniu ir Co. Ir prasidėjo kitas – teroristai užpuolė pasaulį, taigi, ir mus.
Nė dienos be karo. Tokioje propagandos lavinoje tuoj pradėsim piktintis, kodėl Lietuvoje tie mūsų valdžios lėtapėdžiai dar nepaskelbia nepaprastosios padėties ir nepradeda daryti kratų kitamanių palovėse.
Beje, būtų jau laikas, kol koalicija delsia, parodyti pasauliui pavyzdį ir pirmiems pasiųsti į Siriją sausumos dalinius.
Tikriausiai suprantate, kad ironizuoju. Koktu dėl vieno dalyko, kai matai, kokia vis dėlto prostitutė ta mūsų žiniasklaida ir užsakovai. Sukūrė gerai finansuojamus propagandos fabrikus, kur susodino ne analitikus, o savo klapčiukus uodžiančius, iš kur vėjas pučia.
Visas svietas, regis, užmiršo Ukrainą – paniro į terorizmo klausimus. O ten, kaip sykis, plieskiasi karas per visą fronto liniją. Bet apie tai kalbėti ir rašyti mūsų propagandistams nebeįdomu – nebeaktualu, nebeherojiška, nes mes juk turime įsijungti į labiau matomą karą – globalinį, pasaulinį, o ne kokį ten nusibodusį „pilietinį konfliktą netoli Donbaso ir Lugansko“. Per menkas mastelis. Propagandistų toks jau darbas – reikia suspėti ir žengti koja kojon su „main streemu“, nes jei pramiegosi, prarasi profesinius propagandisto įgūdžius – neteksi darbo.
O jei akyliau pažiūrėtume, suvoktume, kad tas nuolatinis mūsų isteriškas kariavimas kai kam net labai naudingas, nes visos mūsų valstybės vidinės bėdos, betvarkė, korupcija, skurdas, šlykščios politinės manipuliacijos, vagystės vidury baltos dienos ir skandalai nustumiami į devintą planą arba išvis – į užkulisius. Juk krapštytis čia, savo purvynėliuose, kai vyksta toks didingas globalinis karas, išdavystė – ne kitaip.
O TU? Ar jau užsirašei savanoriu į Siriją?