Komentaras, perskaitytas per „Mažąją studiją“.
Pastaraisiais metais ne kartą esu viešai pareiškęs savo nuomonę apie visuomeninio gyvenimo tikrovę, kurioje gyvenu. Lietuvos, ir ne tik Lietuvos. Apie žemiškus ir dangiškus reikalus, kurie tarp savęs nūnai nesusišneka. Demokratiškai tvarkomame pasaulyje žmogui nėra uždrausta turėti pažiūras ir jas viešai išsakyti. Būtų keista, jei būtų kitaip. Suprantama, kiekvienas kalbantis žmogus stengiasi kalbėti kokiam nors menamam adresatui – ne į tuštumą. Jis mėgina įsižiūrėti į klausančio ar jo neklausančio žmogaus akis ir suprasti, ką tasai galvoja, ar nori su tavim kalbėtis, ginčytis, įrodyti savo tiesą, savo matymo perspektyvą. Deja, mūsų viešųjų kalbėjimų kultūra kuo toliau tuo labiau lėkštėja ir banalėja. Bet kokia laisva žmogaus raiška kaip mat politizuojama, o šis, jei jo pažiūros ir įsitikinimai neatitinka dominuojančios pasaulėžiūros, kaip mat išsviedžiamas į viešojo diskurso užribį, prikabinėjus jam komplektą etikečių, dar iš jo viešai išsišaipius. Apie kai kurias etiketes jau esu kalbėjęs, kai kurias net su malonumu prisiimu. Pavyzdžiui, kad esu populistas, ir man patinka juo būti. Viešieji kalbėtojai, kurie šios etiketės kratosi, matyt, prisiskiria save kažkokiam elitariniam diskursui, kurio pamatas ir konstruktai man nėra iki galo aiškūs, bet etiketes tiražuoja būtent jie.
Pamėginkime pasiaiškinti ir dekonstruoti bent vieną iš jų. Pavyzdžiui, jei pradedi kalbėti apie pasaulio dualizmą, fiziką ir metafiziką, apie dvasinį mūsų politinio isteblišmento skurdą ir apskritai, apie Europą ištikusią vertybių krizę, tuoj pat, gauni charakteristiką: putinistas, runkelis, atgyvena ar dar ką nors bjauresnio. Ir tokie vertinimai ateina ne iš vidutinio gatvės intelekto turėtojų, o iš naujojo mąstymo apologetų, kurių nuomones tiražuoja pagrindiniai žiniasklaidos fabrikai.
Aha, tuomet pagalvoju. Apie dvasinius dalykus ir žmogaus išgelbėjimą žmonija kalbėjo nuo pat tų laikų, kai žmogus pradėjo susivokti pasaulyje. Religija, filosofija, literatūra, visų šalių liaudies kūryba būtent ir sukosi dvasinės žmogaus būties problemų rate. Ar visi, kurie iki mūsų tais klausimais buvo susirūpinę: Periklis, Sokratas, Platonas ir Aristotelis, evangelistai, Šventieji Tėvai ir visų laikų išminčiai, apskritai – visa ši keista draugija ir jų „plepalai“ staiga pasauliui tapo nebeaktualūs, atgyvena, kaip koks Jonas Basanavičius mūsų laikmečio konstruojamam naujajam mentalitetui? Taip išeitų, ir jie – visi be išimties – „putinistai“, nes kažkoks ten Duginas irgi kažką apie dvasią yra veblenęs Putinui į ausį.
Dugino, atvirai prisipažinsiu, nesu skaitęs, kaip ir Putino raštų. Nežinau, ar yra ką nors įdomaus šia tema parašęs, nesidomėjau. Labiau esu domėjęsis kita literatūra. Skaičiau Daukantą, Maironį, Kudirką, Vaižgantą, Mačernį, o ir visai neseniai Anapilin išėjusius – Aputį, Granauską, Martinaitį, Gedą ir daugelį kitų, kurie visi kalbėjo apie tą patį – apie žmogaus sielą ir padorumą, apie išlikimą, galų gale. Ar jie šiandien irgi būtų pavadinti runkeliais ir putinistais, jei Dievulis jiems dar būtų atseikėjęs bent dešimtmetį žemiškojo gyvenimo?
Ar dabar, išpažinus kažkokias naujas XXI vertybes, visą šį kultūros masyvą turėsime išmėžti iš savo galvų ir namų į makulatūrą perdirbimui, kad ant to popieriaus būtų spausdinami naujųjų autoritetų raštai? Chunveibinai taip naikino senuosius savo kultūros tekstus. Galim ir mes, bet kažkodėl ta naujoji „post post post“ – (nežinau, kaip ją pavadinti) modernioji ir progresyvioji civilizacija naujų pranašų niekaip nesugeba išgimdyti. Sekluma.
Religija ir kultūra vienoje vietoje susitinka nuo abiejų pradžios. Viena siūlo, kita ieško vilties žmogaus egzistencijai. Net ir sekuliari literatūra, atmetanti Dievą, kuisiasi toje pačioje prasmės – beprasmybės problematikoje.
Išmeskime visa tai ir atsidursime siaubingoje dvasinėje tuštumoje, kurioje ir esame atsidūrę. Pasaulis ir Europa eižėja nelyg dykuma, nesulaukianti gaivinančio lietaus. Tokioje dirvoje sėklos nedygsta – vis labiau žmogų apninka neviltis, savinaika ir eskeipizmas.
Prieš keletą metų kažkas iš mūsų pavargusio žemyno staiga padarė atradimą – reikia atsigręžti į Butano, laimingiausios pasaulio valstybės, patirtį ir pamėginti ją pritaikyti saulėlydį išgyvenančiai Europos civilizacijai. Deja, nuodugniau pasiaiškinę butaniečių laimės paslaptį, vienbalsiai tą patirtį atmetė kaip netinkančią mūsų naujosios laimingos visuomenės pamatui. Mat susidūrė su neperžengiama tą stebuklą kuriančia doktrina – religija. Butaniečiai yra religingi. „Netinka. Atgyvena. Iš religijos, kaip ir iš tautinės savivokos gali susilaukti tik uždarumo, ksenofobijos, homofobijos, žiū – ir fašizmo. Kvit.“
Ir visai nesvarbu, kad Butane nieko panašaus nepasirodo, kad Butanas niekam negrasina. Gyvena, nors ir skurdžiai, bet žmonės laimingi. Kiek esame tikintys žmonės, kažko panašaus ir mes galėtume siekti. Gal kitaip, skausmingai, kaip andai „populistas“ Mačernis rašė:
Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.
Netikėkite mano skausmu,
Aš laimingas esu
Tarp nakties valandų
Svaigulingos kančios ugnyje…
Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.