Šių metų Didžioji Savaitė, be abejo, išsiskirs iš kitų, riedėjusių pagal įprastą kanoninį scenarijų nuo Kristaus įjojimo Jeruzalėn ir pašlovinimo Verbų Sekmadienį iki mirties nugalėjimo Velykų rytą.
Tikrovė yra nenuspėjama, ji netikėtu būdu įsibrauna į sustingusius naratyvus, papildo juos naujais turiniais, supurto, patikrina jų tikrumą, o kartais ir perkeičia. Pasauliui prireikė keleto dienų, kol pavyko išnirti iš sukrėtimo ir šoko būsenos, kurią visi – tikintys ir netikintys – patyrėme stebėdami tiesiogines transliacijas iš Paryžiaus. Panašiai užklupti buvome Rugsėjo vienuoliktąją, po kurios žmonijos istorijon buvo įrašyta sentencija: „Po Rugsėjo 11-osios pasaulis nubudo kitoks“.
Galėtume retoriškai klausti, ar po balandžio 15-osios gaisro Dievo Motinos katedroje nubudome kitokie?
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose kristalizuojasi keli skirtingi pasakojimai apie ištikusią nelaimę, nelygu kokiu rakursu ir iš kokios varpinės žiūrima. Norint suprasti, kodėl interpretacijos skiriasi, turėtume padaryti mažą ekskursą enciklopedijon ir žvilgterėti į Prancūzijos visuomenės sandarą religingumo aspektu.
„Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų save laiko katalikais, 31 % − agnostikais arba ateistais, 10 % −yra kitų religijų atstovai. Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą.“
Tad nereikia stebėtis, kad dominuojantis pasakojimas apie įvykį, transliuojamas iš Paryžiaus, yra sekuliarus, materialistinis ir gana proziškas. Supaprastintai jis skamba maždaug taip: Degė vienas vertingiausių Prancūzijos kultūros, istorijos ir gotikinės architektūros paminklų, turizmo traukos centras, per metus sutraukiantis apie 13 milijonų lankytojų iš viso pasaulio. Palyginimui – Paryžiaus simbolis Eifelio bokštas – dvigubai mažiau – tik apie septynis milijonus. Turizmo industrija, be abejo, patirs didelių nuostolių, nes Katedrai atstatyti, kaip šiandien teigia restauratoriai ir mokslininkai, prireiks dešimtmečių. Beje, prezidentas E. Macronas, kaip tikras šios pasaulėžiūros stachanovietis, mano, kad atkūrimo darbus reikėtų baigti per penkmetį iki Olimpinių Paryžiaus žaidynių 2024. Restauratoriams ir mokslininkams Prezidento optimizmas ir skuba kelia šypseną. Žodžiu, pasakojimas nedaug skirtųsi, jei gaisras būtų nuniokojęs, tarkim, Luvro stogą ar Pompidu centrą. Šiame naratyve nėra reikšmingesnių užuominų į religinę ir metafizinę Notre Dame‘o reikšmę Prancūzijos istorijoje pastarąjį tūkstantmetį.
Jame nėra emocijos, išgyvenimo gylio, kuris veriasi, žvelgiant iš metafizinės ir simbolinės perspektyvos. Minios žmonių, susibūrę atokiau degančios katedros, žmonės – klūpantys, verkiantys ir giedantys – ištikusią negandą išgyveno kitaip. Jų akyse ir širdyse ugnies stichija niokojo patį Prancūzijos religinio ir dvasinio gyvenimo epicentrą – Pasaulio civilizacijos rankraštį, tikėjimo buveinę, telkusią Pasaulio krikščionių dvasią.
Šita didelė bažnyčia degė širdyje ir niekados Paryžiuj nebuvusiai kaimo moterėlei iš Labanoro ar Ceikinių, kuri nelabai ir nutuokia apie tas meno vertybes ir turizmo industriją. Ji, mano įsivaizdavimu, turėjo verkti ir melstis, nes ekrane prieš jos akis liepsnojo dideli Dievo namai. Ir ta moterėlė aukojo iš savo kuklių santaupų, kad jos medinė bažnytėlė Labanore ar Cekiniuose būtų prikelta iš nuodėgulių ir atstatyti jos sielos namai.
Po to, kas įvyko, apsukę ratą grįžtame į Didžiosios savaitės pasakojimą. Vienas iš pagrindinių kaltinimų Kristaus byloje buvo fariziejus ir žydus papiktinusi Kristaus ištarmė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Fariziejai ir rašto aiškintojai nesugebėjo perskaityti simbolinių ir metaforinių Kristaus žodžių prasmių apie prisikėlimo slėpinį ir Šventyklos atstatymą, atkurtą žmonių sandorą su Dievu ir tarpu savęs.
Šiomis dienomis Velykų stebuklas vyksta prieš mūsų akis. Per kelias dienas jau suaukotas milijardas šventyklos atstatymui. Katedros atkūrimo aikštelėje dingsta skirtys tarp turtuolių ir vargšų, tikinčiųjų ir netikinčių. Abu aukščiau narstyti naratyvai susitinka, susineria į vieną be jokios kolizijos. Kaip keistai beskambėtų, į gaisrą ir šventyklos atstatymą galima žvelgti kaip į retą Dievo dovaną, prisikėlimo stebuklą, atkuriantį žmonių pasitikėjimą vienų kitais ir supratimą apie tai, kas mus daro žmonėmis, sugebančiais susigrąžinti savigarbą, prasmės pojūtį ir tikėjimą. Apie tai juk ir yra Velykos.
Aleliuja.