Kiekviena valstybės šventė, regis, turėtų būti mums nepajudinama – nelyg amžinoji konstanta, atspari laiko ir istorijos skersvėjams. Tačiau taip nėra, nes keičiasi pati istorinė tikrovė, keičiasi žmonės ir papročiai.
Nuo tų laikų, kai lietuviai išėjo į gatves su trispalvėm atlapuose, daug vandens nutekėjo. Ir tekėdamas daug ką nuplovė, išblukino, o po to užpylė ir naujų spalvų ant mūsų tikrovės ekrano. Labai daug žmonių, kurie gyveno „Dievo ir Tėvynės“ pasakojime, nukeliavo pas protėvius. Baigia išmirti tremtinių ir rezistentų karta, buvusi to pasakojimo saugotoja. Tai kartai garbės ir Lietuvos valstybės idėja buvo šventa ne žodžiais.
Kasmet minėdami Vasario 16-ąją, sausio 13-ąją ar kovo 11-ąją iš aukščiausių valstybės tribūnų girdime tą patį fasadinį pasakojimą apie lietuvių drąsą ir pasiaukojimą, apie keistą pamišėlišką lietuvių bruožą stotis skersai kelio galingoms imperijoms, kai nedaug kas tikėjo mūsų galimybėmis įkūnyti amžių svajonę – atstatyti, atkurti ir apginti Nepriklausomą valstybę.
Be abejo, šių pasakojimų žanras atitinka herojinio epo kanoną. Naratyvas peržengia objektyvaus istorinio pasakojimo schemas, ir mūsų kolektyvinėje sąmonėje ima gyventi kaip mitas apie laisvę, į kurį mes sugrįžtame švenčių dienomis, kai segamės į atlapą trispalvę juostelę.
Giedodami himną mes stovime to mito veikimo lauke, ir mūsų netrikdo klausimai, ar himno žodžiai neprasilenkia su tikrove, į kurią būsime sugrąžinti, kai šventės baigsis. Per valstybės šventes, jei esame atviri ir nuoširdūs, mes patenkame į kitą, mitinį išmatavimą, kuriame veikia visai kiti dėsniai.
Istoriniame XX a. naratyve buvome išsišokėliai, vos ne savižudžiai. Naiviai man šiandien skamba įvairios sociologinės ir ekonominės interpretacijos, kuriomis mėginama „objektyviai“ paaiškinti stebuklą, ištikusį mus 1990-ųjų metų kovo 11 dieną.
„Parduotuvėse – tušti apmusiję prekystaliai, šlapiankė, jaučių kaulai – „po blatu“. Žodžiu – ragai ir kanopos“, – supraskim aiškinimą: tokia imperija objektyviai artėjo į savo dienų pabaigą ir turėjo žlugti. Šiomis tikromis detalėmis ir aplinkybėmis vis dėlto neišeitų atsakyti, kodėl sočiausiai gyvenę tarp penkiolikos broliškų respublikų, buvome ta pirmoji ištrūkusi grandis? Tikriausiai vien dėl apetito gyventi sočiai kaip švedai nebūtume taip beatodairiškai rizikavę.
Nepaaiškintume ir laikysenos, kodėl mūsų apsisprendimų nepalaužė blokada, fizinis smurtas ir naujų Gulagų grėsmė? Kremlius mėgino gudrauti, siūlė ir pilnus parduotuvių prekystalius, aukso kalnus, tik šiukštu – neišeikit, neatsiskirkit, bet tautai tokie gundymai atrodė neverti nė sudilusio grašio. Juk dar pamename šaltkalvio disputą su Gorbačiovu jo vizito metu. Jei tas vyras dar gyvas, jam reikėtų Kovo 11-ąją prisegti aukščiausią valstybės apdovanojimą.
Imperija apie lietuvį buvo susidariusi klaidingą įsivaizdavimą. Kalbėdami su imperija mes buvom išmokę tobulai apsimetinėti ir meluoti. Imperija nenumatė ir dar keleto lietuviškų niuansų.
Visų pirma, lietuvis nuo okupanto slėpė, kad sieloje ir sąmonėje, nepaisant uolių pastangų ištrinti, tebesaugo istorinius vaizdinius, tautos garbės jausmą ir Dievą su visomis jo vertybinėmis ir dorovinėmis emanacijomis. Kremliaus homosovietikams tie vaizdiniai neatrodė tokie rimti ir neįveikiami, kokie pasirodė iš tikro besą. Tauta veikė ne pagal marksizmo-leninizmo dialektikos dėsnius, o tų kitų dėsnių veikimo homosovietikus nežinojo, nepripažino ir negalėjo suvokti jų galios.
Kremliaus žudikai teismuose šiandien galėtų gintis šiuo argumentu, kad darė nusikaltimus vadovaudamiesi pasaulėžiūra, kuri imperijos buvo jam implantuota. Kitos logikos jis paprasčiausiai nebuvo pajėgus suprasti. Tikrai lengvinanti, o ne sunkinanti aplinkybė – kitokių įsitikinimų jis paprasčiausiai negalėjo turėti, nes apie Tėvynę ir Dievą mylinčius žmones jis nebuvo girdėjęs.
Materija pasirodė bejėgė prieš laisvės idėjos galią.
Pamenu netramdomą džiaugsmą ir pasididžiavimą, kuris tiesiog netilpo širdyje ir sąmonėje aną lietingą kovo 11-ąją, kai Aukščiausioje Taryboje buvo paskelbta visavertė valstybės atkūrimo deklaracija.
Žiūrėjau į signatarus, susikibusius rankomis, skanduojančius „Lietuva, Lietuva, Lietuva“, o giliai sieloje grūmėsi keli vienas kitam prieštaraujantys jausmai. Netelpantis džiaugsmas ir laimė. Tą akimirką tikrai buvau laimingiausias pasauly žmogus. Buvo ir kitas jausmas, atplūstantis iš patirties ir pasąmonės, – Viešpatie, šiuos žmones tikrai sunaikins. Neleisk šito Viešpatie, nes šie „vaikai“, Lietuvos sūnūs ir dukros, tai padarė tik per Tavo malonę ir Tavimi pasitikėdami.
Tikėjome neįmanomybe, ir baimė atsitraukė nuo mūsų. Stovėjome Tiesos šviesoje.
Dabar baimė ir nerimas patyliukais sugrįžta. Nesunku suprasti, kodėl. Mūsų šiandieninė laisvė yra iliuzija. Jei ji ne iš Dievo, ji yra vergija. Kovo 11-ąją yra gera proga tai suprasti.
Šaltinis: Mažoji studija