„Stebuklas, stebuklas, stebuklas“, – pastarosiomis dienomis bene dažniausiai skambantis žodis iš aukščiausių valstybės tribūnų, žiniasklaidoje ir kasdienėje žmonių kalboje. Elitui nežinomas mokslininkas, labai simboline pavarde Mažylis, ėmė ir atrado tai, kas, regėjosi, buvo negrįžtamai pamesta, prarasta per gūdžias XX amžiaus okupacijų sąvartas.
Laukiant valstybės šimtmečio paminėjimo to stebuklo Lietuvai reikėjo kaip oro. Okupacijos metais net nebuvo viešai svarstoma, yra ar nėra ir kur yra mūsų Nepriklausomybės aktas. Sovietiniai istorijos mokslo kvislingai ir propagandistai stengėsi sumenkinti Akto reikšmę, ištrinti jį iš tautos atminties. Jei okupacija būtų užsitęsusi dar bent porai kartų, kažin ar Vasario 16-oji išvis nebūtų išbraukta iš istorinių datų kalendoriaus, paminint faktą net su neigiama konotacija. Mūsų vaikai ir anūkai ilgainiui būtų pripratinti švęsti Gruodžio 16-ąją, kai Vincas Mickevičiaus Kapsukas su sava publika paskelbė manifestą, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms bei paskelbė Lietuvos TSR įkūrimą. O gal būtų švenčiamas didingas istorinis Vasario 27-osios įvykis – Litbelo įkūrimas. Stebuklas, kad taip neatsitiko ir Nepriklausomybę atkūrėme būtent Vasario 16-osios akto pagrindu. Valstybės pasakojime ši data tautai turi metafizinę prasmę ir matmenį. Kolektyvinė pasąmonė tarp kitų traumų jautė ir maudulį, kad atsisteigusi valstybė neturi savo pamate kertinio akmens – jos steigties dokumento originalo. Tai mūsų valstybės gimimo liudijimas, pagal kurį išduodami visi kiti dokumentai.
Pats praradimo faktas papildė visą kompleksą mūsų nevisavertiškumo kompleksų ir rengiantis šimtmečio minėjimui ta sena žaizda ėmė mausti. Nedaug kas tikėjo, kad Nepriklausomybės Aktas kur nors atsiras ir bus pasiekiamas. Akto istorija turi šiek tiek panašumo į atsiradusius slaptuosius Molotovo-Ribentropo protokolus, kurių originalai irgi buvo kabutėse „dingę“. Jų atsiradimas ir viešas pripažinimas, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, irgi buvo stebuklas, leidęs mums pakartoti išsivadavimo žygį iš juridiškai dokumentuotos okupacijos.
Vienok „stebuklas“ mokslo, ypač materialistinio mokslo tikrovėje neegzistuoja. Jis netelpa į proto sukonstruotas schemas, kuriomis grindžiama dabarties gyvenimo tikrovė. Materialistai stebuklų nepripažįsta. Tiesa, šventos ramybės vardan, šis mokslas yra palikęs menką nišelę Vatikano mokslininkams verifikuoti į proto sukonstruotas schemas netelpančius metafizikos recidyvus tokius kaip Fatima, Lurdas ar šventųjų darbai ir jų kanonizavimas. „Tikraisiais“ save laikantys mokslininkai su atlaidžia šypsena žvelgė į stebuklais tikinčius kaip į vaikus, tikinčius stebuklinėmis pasakomis. Net toks naujasis mokslas kaip struktūralizmas, iki panagių galintis išnarstyti stebuklines pasakas, pačiais stebuklais netiki.
Tad nekelia jokios nuostabos spontaniška ir arogantiška profesoriaus Alfredo Bumblausko reakcija į akto atradimą. „Būtovės slėpinių“ autoriui stebuklas ir slėpinys, pasirodo buvusios tik gražios literatūrinės metaforos. Šia prasme Nacionalinės premijos laureatas patenka į „Nevierno Tamošiaus“ biblinę mitologemą.
Jono evangelijoje pasakojama: „Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Nepriklausomybės akto atradimo siužetas nuo Biblinio skiriasi gal tik tuo, kad kabutėse „progresyvųjį“ mokslą šiandien kuria būtent Nevierni Tamošiai.
Pats akto atradimo faktas ir tai, kaip jis buvo atrastas, sužadina fantaziją įvairiais rakursais permanyti paties „stebuklo“ prasmę. Tiksliau – daugiaprasmiškumą. Žvelgiant iš materialistinės perspektyvos jokio stebuklo neįvyko. Buvo dingęs daiktas, ir jis pagaliau atsirado, kaip atsiranda daugybė daiktų, kurių ieškoma. Yra proga pažerti kaltinimus „elitiniams mokslininkams“ ir archyvarams, kad jų pasirinktos paieškų schemos pasirodė nieko vertos prieš „neelitinio“, nežinomo mokslo mažylio susigalvotą paieškos predikatą.
Šis fenomenas tikrai turi stebuklinį matmenį, gerai mums žinomą iš stebuklinių pasakų. Du protingi broliai vienas po kito tėvo pasiunčiami į pasaulį ko nors ieškoti. Jų protingumas yra toks, kad remiasi visuotinai priimtų tos karalystės mąstymo stereotipų žinojimu. Tuo protingumu naudodamiesi jie nieko neranda, pasirodo nevykėliais ir mulkiais, o dažnai – ir galą gauna. Tuo tarpu trečiasis brolis kvailelis, išnėręs iš karalystės stereotipų į stebuklinę paradigmą, be didesnio vargo nuveikia neįmanomus dalykus. Stebuklas yra jau tai, kad pasirodo, jog šiame subanalėjusiame pasaulyje vis dar veikia stebuklinės pasakos logika.
O savo trumpą etiudą apie stebuklą norėčiau baigti maldos į šventąjį Antaną žodžiais:
Jei stebuklo trokšti tu,
– klaidos, demonai, mirtis, bėdos, ligos traukiasi,
Ginant mus Antanui.
Grįš tau pamesti daiktai,
jūra slūgs ir pančiai kris,
Jei karštai tik šauksiesi šventojo Antano.
Komentaras perskaitytas per Mažąją studiją