Žmonės, besidomintys Garliavos mergaitės likimu, su nerimu laukė Rugsėjo pirmosios, nuogąstaudami, ar mergaitė bus atvesta į mokyklą. Prieš mėnesį iš Laimutės Stankūnaitės tinklalapio žiniasklaidoje buvo išplatintas video klipas apie laimingą mamos ir dukrelės vasarą kaime. Kūrinėlis sukėlė daug abejonių, ar jame nufilmuota būtent Garliavos mergaitė, o ne kokia nors dublerė, pasiskolinta iš globos namų. Apie tai prieš mėnesį parašiau rašinėlį „Falsifikatas“ į Alfa.lt, keldamas retorinius klausimus. Permanentinės „Tiesos“ akcijos, vykstančios Daukanto aikštėje, piliečiai ir laisvieji menininkai įkyriai kasdien „bombordavo“ Prezidentūrą, Vidaus reikalų ministeriją ir kitas aukštas institucijas laiškais, prašydami atsakymų, kad būtų paviešinti gegužės 17-osios ofenzyvos Klonio gatvėje organizatoriai bei paneigtos visuomenėje sklandančios kalbos apie prastą mergaitės sveikatos būklę. Prezidentūros kanceliarija atsakė lakonišku mįslingu sakiniu: „Mergaitės sveikatos būklė nėra prasta“. L. Stankūnaitės tinklalapyje po minėto sacharininio video klipo – kapų tyla. O žmogaus tokia jau prigimtis, kai jis negauna tikros informacijos, įsijungia fantazija, ir žinių spraga užpildoma ne pačiais šviesiausiais vaizdiniais ir siužetais, kartais ir sąmokslo teorijomis. Tokia tad trumpa Rugsėjo pirmosios priešistorė, paaitrinusi įsitikinimą, kad tikroji Tiesa nuo visuomenės yra slepiama. Ir kažkodėl labai uoliai.
Ir štai „scenaristai“ rugsėjo 3 dieną ryžosi išsklaidyti tą tvyrančią slogią tylą. Kaip įprasta, žinia pasirodo jų siužetų sklaidai skirtame leidinyje „Lietuvos ryte“. Publikuojamas Astos Kuznecovaitės tekstelis (nepavadintum jo straipsniu): „L. Stankūnaitės dukra pirmą kartą apsilankė naujoje mokykloje“.
Šaunu, bet pasiaiškinkime, ką mes iš to teksto sužinome? Rašinėlio intencija niekam neturėtų kelti nereikalingų minčių – visuomenei siunčiama šviesi žinia: „Mergaitė labai patenkinta, labai linksma. Pasakojo, kad klasėje mokosi daug vaikų, kad mokytoja labai gera“, – apie anūkės įspūdžius portalui lrytas.lt pasakojo L. Stankūnaitės mama Tatjana Stankūnienė. „Gaila, kad mes seneliai negalėjome palydėti jos šią svarbią dieną, tačiau tikiuosi, kad taip visada nebus“, – kalbėjo moteris.“
Žurnalistiniu požiūriu šis sakinys yra tikras nesusipratimas visų pirma dėl pasirinkto tretinio šaltinio. Ankstesniuose paskviliuose laikraščio žurnalistės bendraudavo su pačia L. Stankūnaite, su kuriomis ji noriai dalindavosi savo patirtimis. Žurnalistas, be abejonės, turėtų stengtis išgirsti naujienas iš pirmų lūpų – iš pačios mergaitės, padaryti įrašą ir paplatinti fonogramą. Mama yra jau antrinis papildomas šaltinis, kuriuo gali tikėti, gali ir netikėti. Keistokai nuskamba ir dar kelios kitos šio pasažo detalės. Pirma, kad seneliai negalėjo palydėti mergaitės. Vadinasi, vaikas yra izoliuotas ne tik nuo senelių Kedžių, bet ir nuo senelių Stankūnų, tą išduoda ir paskutinė senelės frazė: „tikiuosi, kad taip visada nebus“. Galima būtų suprasti motyvą, kodėl mergaitei jokiomis, net ir virtualiomis priemonėmis neleidžiama bendrauti su seneliais Kedžiais. Gal nenorima aitrinti vaiko prisiminimų, gal bijoma, kad mergaitė gali patirti stresą, bet kuo dėti šie kiti seneliai? Tai jau kažkas už sveiko proto ribų.
Beje, iš pirmosios pastraipos sužinome, ir tai svarbu rašinėlio intencijai, kad mergaitė paskambino senelei ir pasigyrė, kaip jai gera mokykloje. Logikos čia nedaug: kodėl skambina ne tai senelei, su kuria gyveno visą sąmoningą vaikystę, o tai, kurios tikriausiai nepažįsta ir vargu bau, ar prisimena. Tatjana Stankūnienė kažin ar galėtų atpažinti iš balso mergaitę, su kuria nėra pastaraisiais metais bendravusi. Mano amžiną atilsį tėvelis neatpažino iš balso sukčiaus, kuris prisistatė manim, neva patekusiu į bėdą. Sukrapštė reketuojamus tris tūkstančius litų ir jau vežė taksi sukčiams atiduoti. Gerai, kad Dievas pakuždėjo į ausį dar paskambinti man ir pasitikslinti, į kokią avariją ten esu patekęs. Su telefoniniais skambučiais tie triukai visiems gerai žinomi.
Kita pastraipa, kuria norima sustiprinti teiginio įtaigą, kad mergaitė laiminga ir jai sekasi puikiai, yra jau ne iš akustinės, o iš vizualinės zonos: „L. Stankūnaitė šiandien mamai atsiuntė nuotrauką, kaip pirmąją mokslo metų dieną naujoje mokykloje atrodė mergaitė. „Net džiugu matyti, graži, laiminga, tvarkingai aprengta, plaukučiai gražiai sušukuoti. Džiaugiuosi, kad ir vienai anūkei viskas gerai, ir antrai puikiai sekasi, tik aišku, Violetos mergaitei iki šiol labai trūksta mamos“, – sakė T. Stankūnienė.
Režisūra čia jau gana žemo lygio. Fotošopu net mėgėjas gali pridaryti tokių įtaigių, nekeliančių jokių abejonių močiutėms nuotraukų, kad tos susiklijuotų į laimingų anūkių albumus. Taigi klausimas, kodėl kaip patvirtinimo, kad viskas mergaitei gerai, tos nuotraukos L. Stankūnaitė nepasiuntė ir į Klonį. Tai būtų tikrai humaniškas poelgis. Nepasiuntė ir Lietuvos rytui, netgi su sąlyga, kad nuotrauka nebus skelbiama. O dalykas tas, kad specialistas tokią nuotrauką-falsifikatą kaip mat dešifruotų. Gal Tatjana Stankūnienė tą laimingos mergaitės nuotrauką vardan visų šventos ramybės galėtų duoti patyrinėti ekspertams. Visiems juk būtų ramiau, jei sąmokslo teorijos migla išsisklaidytų paranojikų, tokių kaip aš, galvose.
O daugiausiai negerų minčių ir klausimų sukelia dvi paskutinės rašinėlio pastraipos: „Bijant tolimesnio L. Stankūnaitės dukters persekiojimo, dėtos visos pastangos, kad naujoje mokykloje mergaitės nebūtų galima identifikuoti ir jai būtų užtikrintos visos sąlygos mokytis, bendrauti, gyventi visavertį gyvenimą, kaip ir kitiems jos amžiaus vaikams.
Dėl globėjos namuose patirtos traumos, psichologai iki šiol nepataria leisti mergaitei matytis su savo seneliais. Šie dėl susitikimų su anūke kreipėsi į teismą. Buvusi globėja pagal įstatymus nėra vaikui artima giminaitė, todėl ji susitikimų su brolio dukra negalėtų išsireikalauti net teisme, pasimatymai galėtų įvykti tik L. Stankūnaitei leidus.“
Žurnalistė čia daro nedovanotiną naratoriaus klaidą. Aukščiau žurnalistė stengėsi tarytum objektyviai perpasakoti, ką jai apie mergaitę sakiusi senelė T. Stankūnienė. Tai visai suprantama žurnalistinėje praktikoje, tarkim, jei L. Stankūnaitė nekelia ragelio, kreipiesi į tą, kuris atsiliepia ir gali suteikti informacijos. O kas gi tas šaltinis, kuris suteikė informaciją apie vaiko tapatybės pakeitimą, „kad mergaitės nebūtų galima identifikuoti“? Jei mergaitė yra valstybės paslaptis numeris vienas, tai vaiko tapatybės klausimas yra valstybės paslaptis numeris vienas kvadratu. Komercinio dienraščio žurnalistei tokia informacija niekaip negalėtų būti prieinama, jei slapta informacija nebūtų nutekinta iš institucijų, kurios šį sacharininį serialą kuria. Žurnalistė iš nežinia kur žino ir tai, kad psichologai mergaitei nepataria matytis su seneliais. Labai įdomu, kas tie užsislaptinę psichologai ir kokiu būdu žurnalistė juos surado bei gavo žinių, ką jie pataria. Jokie psichologai niekados nesidalins tokia jautria informacija su kažkokia Asta Kuznecovaite. Taigi, pasiaiškinus teksto riktus matyti, kad šis Rugsėjo pirmosios scenarijaus segmentas yra pametėtas iš tų pačių „scenaristinių dirbtuvių“, kuriose buvo kuriamos ir kitos serialo serijos „Lietuvos rytui“.
Negerų dvejonių po šio Lietuvos ryto straipsnelio ne tik kad nesumažėja, o tik padaugėja. Pirmoji jų – ar išvis Garliavos mergaitė dar yra gyva? Antroji, ką reiškia tos „visos pastangos pakeičiant mergaitės identifikaciją“? Ar tuo nenorima pasakyti, kad mergaitės psichinė tapatybė yra neatpažįstamai pakeista? Kol nėra atsakymų, bus dar daug papildomų sunkių klausimų, į kuriuos anksčiau ar vėliau kažkas turės atsakyti.
Paskelbta autoriaus leidimu iš alfa.lt publikacijos.