Liudvikas Jakimavičius. „Skiepų“ metastazės (I)

Labai nelengva užduotis teko Vilniaus miesto apylinkės teismui. Galime tik nujausti, kokią įtampą ir spaudimą turėtų jausti bylą vedantis teisėjas, jei kiek rimčiau pamėgintų pasiknaisioti po vadinamąją „skiepų“ ir Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės „žygdarbio“, atskleidžiant valstybės paslaptį, siužetą. Turint galvoje dabartinę mūsų teismų praktiką, tiesiog neįtikėtinai herojiškai atrodo miesto apylinkės teismo donkichotiškas žygis, siekiant išsiaiškinti skandalingą politinę bylą. Užduotis aiškiai ne pagal šio teismo jėgas. Nesunku nuspėti ir kodėl toks tragikomiškas procesas dar vyksta. Kai valstybės paslapties nutekinimo pėdsakai atvedė į Daukanto aikštę, ko intrigos sumanytojai nesitikėjo, ir nebuvo pasirengę, ėmė aiškėti, kad Prezidentūra neturi jokios strategijos skandalui gesinti. Iš pradžių griebėsi šiaudo, kad anokia ten tokia visai nereikšminga ta pažyma, dar ėmė svaidytis kaltinimais – kokie ten mulkiai dirba VSD, kad ant visokių niekinių popierių uždeda žymą „slaptai“. Pasipylė ir žiežirbų VSD vadovo G. Grinos adresu. Atrodė, kad jo vadovavimo tarnybai dienelės jau suskaičiuotos, bet tasai kažkodėl jautėsi labai ramus. Gerai paskaičiavo, mat rankose turėjo labai stiprią kortą, ir tebeturi. Prezidentūra karštligiškai išmetinėjo viešumon prieštaringus signalus, įtampa augo, nes nesisekė sukurti bent kiek įtaigesnės versijos, kodėl visa ta istorija buvo sumanyta ir kam ji naudinga.

Norėdami suprasti, kas iš tikro už šios „skiepų“ istorijos slypi, iš mums prieinamų skurdžių detalių pamėginkime rekonstruoti keletą hipotetinių versijų – siužetų. Šiuo požiūriu labai verta įsiskaityti į šiandien (lapkričio 5 d.) Alfa.lt paskelbtą informaciją apie bylos eigą. Net ne į visą straipsnį, o į vieną tarytum mažareikšmę detalę. Straipsnyje rašoma:

Dar prieš pradedant rezonansinės bylos nagrinėjimą kalbėta, kad nutekintoje VSD pažymoje nebuvo nieko itin slapto ir nieko itin naujo – esą apie tai, kad Rusija bando kompromituoti jai nepalankią D. Grybauskaitę, žinota jau kurį laiką. Tokią versiją tik sustiprino prezidentūros Spaudos tarnybos darbuotoja S. Plaušinytė, kurios užduotis – stebėti žiniasklaidą ir sekti galimus išpuolius.

Anot S. Plaušinytės, nors tokios provokacijos nėra naujiena, prieš 2013 metų Vėlines D. Ulbinaitė iš tiesų savo koleges perspėjo – gali būti provokacijų, todėl reikia ruoštis.

Tiesa, ką būtų reikėję daryti, jei tokios provokacijos būtų aptiktos, S. Plaušinytė negalėjo pasakyti – jokių planų, kaip elgtis tokiu atveju, nebuvo.

Iš kur D. Ulbinaitė galėjo žinoti apie galimas provokacijas, liudininkė teigė nežinojusi – jokių kalbų apie slaptą pažymą nebuvo. „Nežinojau, nemačiau ir negirdėjau“, – paklausta, ar susipažino su minėta VSD pažyma, teigė S. Plaušinytė. Be to, pasak prezidentės patarėjos, toks D. Ulbinaitės perspėjimas nebuvo naujiena – Rusijoje rengiamų provokacijų ir taip pasitaikydavo.

„Dar sakė per Vėlines nemiegoti, nes gali tekti grįžti dirbti. Šito prašymo D. Ulbinaitė nemotyvavo, nes tų provokacijų mes turėjome kiekvieną dieną ir dar turėsime“, – atskleidė S. Plaušinytė. (paryškinta autoriaus)

Vėliau minėtame straipsnyje patarėja kitu teiginiu: „… kad tokia Rusijos veikla nėra vien tik fantazijos vaisius, patvirtina dabartiniai įvykiai Lietuvoje. „Matome, kas vyksta kasdien, užgrobiami Lietuvos laivai, vaikai vyksta į sukarintas stovyklas. Turint tokią neprognozuojamą kaimynę, tų provokacijų buvo ir bus“, – mėgina indoktrinuoti mintį, kad provokacija, kurios tikėtasi, neiššoka iš kasdienybės įvykių srauto. Paryškinta detalė rodo visai ką kita. Buvo tikimasi labai konkrečios „provokacijos“ konkrečią datą. Nei prieš laivo pagrobimą, nei prieš mokinių keliones į sukarintas stovyklas tokios parengties kaip per Vėlines Prezidentūra nerengė. Kad laukta kažko labai rimto, matėme ir iš netikėto bei grėsmingo Prezidentės filmuoto ekstra TV pranešimo iš Rygos. Pirmoji ponia atrodė emociškai labai įsitempusi ir skelbė žinią vos ne apie prasidėjusį karą su Rusija. Filmuoto siužeto pagrindinė mintis buvo ta, kad galimas išpuolis prieš ją yra išpuolis prieš Lietuvos valstybę.

Suriškime šiuos du siužeto siūlus, ir štai ką pamatome. VSD per savo žvalgybinius kanalus sužino kad Rusija išmes rimtą, Prezidentę kompromituojantį dokumentą. Vyksta kažkoks prastai suderintas institucijų komunikavimas (dviejų ar vieno saugumiečio kelionė į Prezidentūrą), greitomis rezgama taktika, kaip galimą smūgį amortizuoti, žinant, kaip gerai provokatorius numatęs laiką: Vėlinės – trys ar keturios nedarbo dienos. Jei greitomis sukurptą pažymą ir pasiųsi visiems asmenims, kurie turi ją gauti pagal protokolą, vis vien bus šaukštai po pietų, nes provokacija jau bus įvykdyta, o „skiepų“ pažymą tie skaitys tik po Vėlinių. Šaukštai po pietų. Todėl Prezidentūra pati imasi tą pažymą nutekinti, nes nėra galimybių sustyguoti kokį nors kitą „skiepų“ scenarijų, kuris tikrai būtų pareikalavęs daugiau laiko, nuodugnaus paskaičiavimo ir profesionalių atlikėjų.

Prezidentūra tokios prabangos neturi, tad užduotis pavedama „savai“ ištikimai ginklanešei D. Ulbinaitei, o kad nekiltų skandalas, lygia greta vykdoma dūmų uždangų operacija (parodomosios žurnalistų ir BNS kratos, paorganizuotas žurnalistų piketas prieš STT), nukreipiant visuomenės dėmesį nuo tikrosios siužeto ašies ir organizatorių. Į tą schemą telpa ir kaltinimai „sužvėrėjusiems“ STT darbuotojams, ir parengtos TV studijos profesoriui Landsbergiui, kuris neišeina iš ekranų dėstydamas „skiepų“ tikslą ir esmę. Visa tai buvo, ir tame šurmulyje sunku buvo surankioti siužeto galus, nes į ugnį kasdien buvo pilama po naują kanistrą žibalo. Galų gale, aistroms kiek aprimus, buvo apsispręsta galutinai numarinti skandalą gerai žinomu būdu – atiduoti jį į lietuviškos Temidės rankas. Štai kaip tik šiomis dienomis jau ir metai sukako benarpliojant tai, ko nereikia išnarplioti, nes netyčia gali paaiškėti netikėtai įdomūs dalykai.

Todėl pasvarstykime šį hipotetinį siužetą kitu rakursu. Koks galėjo būti provokacijos prieš Prezidentę turinys? Labiausiai tikėtina, kad koks nors dokumentas – tikras arba falsifikatas, liudijantis kokį nors skandalingą ir nutylėtą Prezidentės biografijos faktą. Jei falsifikatas, Prezidentūros reakcija būtų buvusi visai rami ir kitokia. „Skiepai“ prieš falsifikatą visiškai nereikalingi. Siužetas tuomet labai panašus į paranoją. Įsivaizduokim: gauta signalų, kad kažkokie valstybės nedraugai kurpia apie pirmąjį asmenį kokį nors šmeižikišką falsifikatą. Tarkim, paskelbia. Na ir kas? Ar tai jau išpuolis prieš valstybę? Jokiu būdu, ir joks falsifikatas tokių politinių bangų ir neadekvačių reakcijų (net su valstybės paslapties nutekinimu) neturi šansų sukelti. Priešingai, falsifikatas sužlugdytų patį provokatorių ir net būtų puiki prielaida teigti, kad apšmeižti norėtas žmogus yra visiškai švarus. Prezidentei, prie kurios biografijos „dėmelių“ kabinėjasi visokie „Vaišvilos“ net labai į naudą būtų buvę, jei toks falsifikatas būtų pasirodęs viešumoje. Tai tik paliudytų, kad kita pusė nieko savo rankose neturi. Ir tikrai, jokia provokacija prieš Prezidentę ir Lietuvą, apie kurią Prezidentė perspėjo, pernai per Vėlines nebuvo surengta, joks kompromatas viešumon nenutekintas.

Tada kas ten vis dėlto galėjo būti?..

Hipotetinio scenarijaus tyrimą skaitykite kitą savaitę. Laukite tęsinio.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
15 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
15
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top