Šiandien Lietuvos aplinkosaugininkų bendruomenei svarbi diena – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija oficialiai pristatė išvadas dėl Lietuvos aplinkosaugos priemonių veiksmingumo.
Kadangi pati ataskaita dar nėra viešai prieinama (šiuo metu jau prieinama – žr. ČIA), buvo įdomu, kokius akcentus savo pristatymo kalboje sudės organizacijos generalinis sekretorius Mathias Cormann’as.
Aišku, didelės įžvalgos nereikia, kad suprastum, jog susisiekimo reikalai yra ta sritis, kurioje aplinkosaugos reikalavimai yra prasčiausiai įsiintegravę. Tad ir M. Cormann’o kalboje susisiekimo sektorius buvo minimas kaip reikalaujantis reikšmingos reformos.
Didėjanti transporto tarša, rodos, turėtų visus neraminti. Bet FB greičiausiai rastum daugiau pasakų apie chemitreilus, nei tekstų apie automobilių taršą ir jos sukeltas problemas. Automobilis dar daug kam yra ne tik susisiekimo priemonė, bet ir statuso visuomenėje ženklas, ketvirtas šeimos draugas. O apie draugus blogai nešnekama.
Dėl to mes turime tokią keistą situaciją. Lyg ir suprantame, kad automobilis ne tik kad teršia orą, bet ir atima erdvę iš žmonių, jam reikalinga infrastruktūra kainuoja didelius pinigus, už ją mes visi sumokame, tačiau asmeninio automobilio turėjimo įpročiai yra tokie stiprūs, kad vargiai norime rinktis alternatyvas, net kai jos yra pakankamai geros.
Tai lemia, kad politikai sunkiai ryžtasi nepopuliariems, kitokį gyvenimo būdą turintiems įtvirtinti veiksmams. Vilnius, kuris, kad ir kaip kritiškai vertintume urbanistinę plėtrą jame, ėmėsi tikrai kardinalių infrastruktūrinių veiksmų, kuriais mažinamas teritorijų patrauklumas automobilininkui ir sudaromos sąlygos alternatyvoms. Šis neišvengiamas žingsnis norint žalesnio, švaresnio ir tvaresnio miesto, kuriame norėtųsi vaikščioti, sulaukia vis daugiau garsių nepasitenkinimo balsų. Spaudoje pamažu ima rastis straipsniai apie tai, kaip tai blogai, nes formuojasi kamščiai ir negali greitai nuvažiuoti automobiliu, kaip nėra kur statyti automobilio ir pan. Prie to dar tradiciškai pasišaipoma, girdi, bandoma persodinti ant dviračių žiemą ar pasišlykštima „purvinais ir smirdinčiais autobusais“. Naujausiose versijose dar ir COVIDu pagąsdinama.
Noras važinėtis asmeniniais automobiliais ir tvaresnio miesto noras yra du priešingi norai. Jei į miestą žiūri kaip į kloaką, kurią palieki po darbo ar bent jau savaitgaliais, per kurį paprastai nevaikštai, o stengiesi kuo greičiau pervažiuoti automobiliu, tai tau nebus suprantami norinčio gyventi mieste siekiai. Kad šaligatviai būtų tvarkingi, kad automobiliai netrukdytų ne tik einant iš taško A į tašką B, bet kad ir netaškytų nuo galvos iki kojų lyjant lietuj, kad nereikėtų laukti ilgai mindžikuojant, kol užsidegs žalia šviesa leidžianti kirsti gatvę, o po to pakniopstom per ją bėgti, nes tik nužengus nuo šaligatvio užsidega raudona.
Ir kodėl dar daug kam atrodo, kad noras miesto, kuriame asmeninis automobilis būtų naudojamas tik tokiais atvejais, kai iš tiesų nėra alternatyvų, yra kažkoks marginalus pavienių asmenų ar hipsterių noras. Kuris gadina kitiems (suprask, daugumai automobilizuotųjų) gyvenimą.
Aptariant ataskaitą nuskambėjo žinia, kad 40 proc. šeimų turi daugiau nei vieną automobilį. Miesto erdvė nėra guminė. Kažkur visa tai turi stovėti. O jei jau stovi, tai natūralu, kad išvažiuoja į kelius. O jei vienu metu, tai ir kyla spūstys. Pralaidumo didinimas infrastruktūros plėtros pagalba sukuria paskatas ir toliau remtis asmeniniais automobiliais ir tuo pačiu mažina teritorijos patrauklumą žmogui. Problema tik gilinama, darosi sunkiau įdiegti alternatyvas, daryti miestą tinkamesnį vaikščiojimui. Taip formuojasi uždaras ratas. Problemos gilėja, infrastruktūros daugėja, vis daugiau reikalauja išlaidų, gyvenimo sąlygos prastėja.
Neužtenka, kad politikai suvoktų šią problemą. Svarbu, kad visuomenė suprastų, jog bandymas susisiekimo reikalus spręsti individualiais automobiliais ilgalaikėje perspektyvoje niekur neveda. Tą labai aiškiai artikuliavo ir dauguma diskusijos dalyvių. Aiškinimas, kad alternatyvos nepatogios, turėtų vesti prie jų gerinimo, o ne prie jų atsisakymo. Bet ką reikės daryti, jei vis dėlto visuomenės dauguma rinksis verčiau kentėti nuo smogo, toliau žaliąsias erdves versti automobilių stovėjimo aikštelėmis, bet jokiu būdu nelips iš automobilio?
Matyt, nėra kito būdo, kaip dirbti su norinčiomis pokyčių bendruomenėmis, joms sudaryti sąlygas išeiti iš to uždaro rato, kas galėtų būti realiais įkvėpimo pavyzdžiais kitiems. Neužtenka tik susiaurinti gatves pasirinktame kvartale įsivaizduojant, kad iš karto ims visi ir pakoreguos savo įpročius. Reikia aiškios komunikacijos dėl tolimesnių žingsnių, Tarp jų – žemos taršos zonų išskyrimas, kuriose ribojamas taršių automobilių eismas. Svarbiausia, kad visuomenė matytų aiškų planą, kas po ko eina ir kada ateis. Kad spėtų laiku pasiruošti, galėtų išbandyti siūlomas alternatyvas. Siūlyti savus sprendimus. Tam reikalingas aktyvus, nuolatinis, o ne proginis dialogas tarp vietos valdžios ir vietos bendruomenių.
Ir reikia aiškiai pasakyti, kad tikrai niekas neturi tikslo mamas su vaikais žūtbūt priversti važinėti perpildytu viešuoju transportu. Tikslas yra pasiekti, kad automobilių transporto infrastruktūra nebūtų vystoma alternatyvų sąskaita. Taip pat pasiūlant prioritetus, kurie holistiškai žiūrint yra parankiausi. Centrinėse miesto dalyse – vaikščiojimas ir dviračiai, aplink centrą – viešasis transportas. Priemiesčiai – automobiliai. Tokia yra bendra darnaus judumo logika. Aš noriu, kad politika būtų remianti šią logiką. Bet jūs turite teisę gyventi nedarniai. Tik tokiu atveju būtų gerai, kad esminis aplinkosaugos principas – teršėjas moka – būtų taikomos pilna apimtimi ir šiuo atveju, o ne kaštai paskirstomi padengti visiems solidariai.
_______________________
Nuotrauka, kurią begalę kartų yra visi matę ir kuri greičiausiai jau nebesukirbina. Bet vis dėlto ją būtina rodyti, nes ji iliustruoja pasirinkimus ir mūsų pasirinkimų pasekmes.