Sausio dvidešimtoji – reikšminga diena Jungtinėms Valstijoms. Su valdžia atsisveikina Donaldas Trampas, šalis sutinka naująjį prezidentą – Džo Baideną. Kas atlydėjo Ameriką į šią dieną? Esu pasirengęs tvirtinti, kad šiandien Amerika yra visai ne ta šalis, kokią ją pažinojome dar prieš dešimt, o tuo labiau prieš dvidešimtį metų. Tai, kas dešimtmečiais brendo universitetų miesteliuose, praėjusią vasarą sužydėjo visais žiedais miestų gatvėse, o dabar Jungtinės Valstijos pjauna savo derlių.
Šiandien liberaliosios publikos aplinkoje – o tai didelė Amerikos išsilavinusios klasės dalis – laikoma, kad būti baltuoju lyg ir truputį nepadoru. Na, bet jei jau likimas lėmė prikluasyti šiai rasei, rekomenduojama viešai pripažinti savo prigimtinį nuodėmingumą. Pripažinti, kad baltieji ne tik per amžius engė afroamerikiečius, bet kad ir šiandien tas engimas nėra pasibaigęs.
Pripažinti, kad visas gyvenimas Amerikoje yra persunktas sisteminio rasizmo – nuo mokslo iki meno, nuo išsilavinimo iki verslo, nuo policijos iki Holivudo ir taip toliau per visą sąrašą.
Pripažinti, kad visa visuomenė remiasi nepelnytomis baltosios rasės privilegijomis spalvotųjų gyventojų sąskaita. Šie prisipažinimai – tai lyg lojalumo sertifikatas vyraujančioms nuotaikoms, lyg leidimas vystyti karjerą ir prieiti prie gyvenimo gėrybių. Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius to mokė studentus daugelyje universitetų. O dabar net ir mokyklose. Ir štai liberalioji publika jau skęsta isteriškoje atgailavimų už nepelnytas „baltųjų privilegijas“, už besitęsiančią juodaodžių amerikiečių priespaudą stichijoje.
Tiesą sakant, statistika jų nepalaiko. Išsilavinimo srityje sėkmingesni už kitus visai ne baltieji, o azijiečiai – iš jų 56% turi aukštųjų mokyklų diplomus. Ypač išsiskiria kinų ir indų kilmės amerikiečiai – šioje grupėje aukštąjį išsilavinimą įgijo 62%. O kaip gi su „baltųjų privilegijomis“?
Baltosios rasės pasiekimai gerokai kuklesni
Baltosios rasės pasiekimai gerokai kuklesni nei azijiečių – tik 37%. Afroamerikiečių, tiesą sakant, reikalai dar prastesni – 23%, nors nuo 1991 metų šis rodiklis išaugo dvigubai.
Panašus vaizdas ir su gyventojų pajamomis. Štai 2016 m. duomenys. Vidutinės metinės baltųjų namų ūkio pajamos buvo 67 865 doleriai. Indonezijos kilmės amerikiečių – 71 616 dolerių, filipiniečių kilmės – 84 620 dolerių, taivaniečių kilmės – 90 122 dolerių, indų kilmės – 110 026 dolerių.
Afroamerikiečiams ir čia prasčiau – 40 500 dolerių per metus. Bet tai vidutiniškai. O jei konkrečiau, tai 36 % afroamerikiečių metinės pajamos yra tarp 50 ir 150 tūkstančių dolerių. Dar 25% – šeimos, kurių pajamos nuo 25 iki 50 tūkstančių dolerių. 13% – tai mažas pajamas turinčios šeimos, kurių pajamos sudaro nuo 15 iki 25 tūkstančių, ir 19% gyvena skurde, gaudami metinių pajamų mažiau nei 15 tūkstančių. Tačiau 7% juodaodžių šeimų, gaudamos pajamų 150 tūkstančių per metus ir daugiau. priklauso aukštesniajam vidurinės klasės sluoksniui. Tarp afroamerikiečių yra ir milijonierių.
Ką sako pateikti skaičiai? Pirmiausia tai, kad problemos, apie kurias Amerikoje girdime iš už kiekvieno kampo, egzistuoja, bet gerokai perdėtos. O ir skaičiai kalba apie ką tik nori, tik ne apie baltųjų privilegijas. Bet dogma stipresnė už statistiką. „Mes, baltieji amerikiečiai, – mušasi sau į krūtinę karingieji liberalai, – naudojamės nepelnytomis privilegijomis. Ir su tuo reikia baigti“.
Rasiniai komisarai
Gerai, darykime prielaidą, kad baigti reikia. Bet kaip? Na, pirmiausia, teigia liberalai, reikia išplėsti besąlygiškas pirmenybes spalvotiesiems gyventojams studijuojant, kylant karjeros laiptais, gaunant valstybinius kontraktus. Lyg būtų mažai tų privilegijų, kurios egzistuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, kai universitetuose ir darbo vietose atmetami tie, kurie gali ir moka, o suteikiama pirmenybę spalvotiesiems, neatsižvelgiant į jų kompetencijas. Bet tai tik formaliai spalvotiesiems – praktiškai visos šios privilegijos dažniausiai tenka afroamerikiečiams.
Bet jei anksčiau tarp liberaliosios publikos tai buvo laikoma tik progresyvia praktika ir geru tonu, tai dabar preferencijos juodaodžiams pačiose įvairiausiose srityse iš esmės tapo nauju visuomeniniu institutu. Praktiškai visur universitetuose, korporacijose ir daugelyje valstybinių įstaigų įvesta atsakingų už rasinę įvairovę pareigybė – kažkas per vidurį tarp kadrų inspektoriaus ir partorgo.
Į šių rasinių komisarų, gaunančių, beje, labai padorią algą, pareigas įeina visų pirma skatinti juodaodžių amerikiečių priėmimą į darbą ar studijas. Praktika rodo, kad iš tikrųjų tai vykdoma ne tik baltųjų, bet ir kitų rasių nenaudai. Teisingumo ministerija, pavyzdžiui, tiesiogiai apkaltino Jeilio universitetą, vieną iš labiausiai prestižinių JAV universitetų, tuo, kad pažeisdamas federalinį žmogaus teisių įstatymą universitetas diskriminuoja baltosios ir azijiečių rasės abiturientus.
Tuo tarpu laisvų vietų užpildymas afroamerikiečiais – tai tik viena iš rasinių komisarų pareigų. Ne mažiau, o gal net labiau svarbi jų darbo pusė – sekti jų rūpesčiui patikėto padalinio ideologinę būklę. T.y. ruošti naujos rasių teorijos mokymo programas. Tai mokymas apie tai, kad sisteminis rasizmas įsismelkė į visas amerikiečių gyvenimo poras, kad pati šalis buvo sukurta rasizmo idėjos pagrindu.
Tai mokymas apie tai, kaip baltieji išnaudojo ir toliau išnaudoja spalvotuosius gyventojus ir kaip su tuo turi būti kovojama. Tai kvietimas baltiesiems pripažinti, kad jie yra rasistai nuo gimimo, ir, atstatant rasinį teisingumą, atsisakyti savo, baltųjų, privilegijų juodaodžių naudai.
Be to, į rasinių komisarų pareigas įeina užkirsti kelią bet kokiai erezijai, bet kokiam nukrypimui nuo šios ortodoksijos, gimusios ir prastūminėjamos kairiųjų, visiškai palaikomų Demokratų partijos vadovybės. Komisarų valioje ne tik paprasčiausiai padaryti darbuotojui pastabą, pvz., už jo įrašą Facebook‘e – girdi, jis žeidžia kažkieno jausmus, ar pabarti mokytoją dėl gauto studento skundo po blogo pažymio – girdi, jis įvertintas nepatenkinamai dėl rasinio priešiškumo, bet ir paveikti žmogaus karjerą. Komisaras gali ne tik sustabdyti kopimą karjeros laiptais, bet ir pasiekti prasižengusiojo atleidimo.
Rasinė isterija
„Baltųjų privilegijų“ ir „sisteminio rasizmo“ idėjos tapo tokios visuotinai priimtos, kad tie, kurie jas neigia, automatiškai įgyja rasisto etiketę. Su šiomis sąvokomis išaugo visa industrija, kurios biudžetas vertinamas 8 milijardais dolerių.
Daugelyje korporacijų, universitetuose ir valstybinėse įstaigose studentai ir tarnautojai verčiami išklausyti „pasąmoningo šališkumo“, baltųjų turimo prieš spalvotuosius, kursą, kas dažnai pavirsta astronominėmis sumomis mokesčių mokėtojams. Pavyzdžiui, švietimo departamento Niujorke vadovas įvedė 75 tūkstančiams miesto mokyklų mokytojų privalomus „kovos su šališkumu“ mokymus, išlaidos kuriems sudaro 23 milijonus dolerių per metus.
O štai jau ir Niujorko filharmonijai rekomenduota atsisakyti aklų perklausų, kad parenkant muzikantus būtų būtinai atsižvelgiama į rasę. Dejuoja Holivudas, baltieji aktoriai ir režisieriai vis labiau praranda galimybes gauti vaidmenis ir užsakymus. Dabar į Snieguolės, Anglijos karalienės ir net mūsų Gorbačiovo vaidmenis visai tinka (ir net labiau pageidaujami) juodaodžiai aktoriai.
Vašingtono universiteto studentai reikalauja, kad juodaodžiams studentams būtų atšaukti sunkūs egzaminai, nes šie labai užsiėmę kova dėl savo teisių ir neturi laiko jiems ruoštis. Ir rektoratas su tuo sutinka. Universitetai neriasi iš kailio viliodami studijuoti afroamerikiečius, kad tik padidintų spalvotųjų procentinę dalį. Kažkas panašaus vyksta ir valstybinėse įstaigose, ir privačiuose versluose. Kokių tik paskatinimų nesugalvojama siekiant atsidurti pirmose kovotojų už rasinį teisingumą gretose.
Ypač išsiskyrė, pavyzdžiui, Kornelio universitetas. Pagal naujas taisykles, studentai, nepasiskiepiję nuo Covid-19, nebus įleidžiami į universiteto biblioteką ir į kai kurias kitas studentų miestelio teritorijos vietas. Bet! …Šis draudimas nepalies spalvotųjų studentų, kurie dėl kokių nors asmeninių motyvų nusprendė susilaikyti nuo vakcinacijos.
Rasinė isterija pasiekė ir kovotojus su Covid‘u. Geriausias būdas sumažinti mirtingumą nuo šio užkrato, manoma JAV Ligų kontrolės centre, tai pradėti masinę piliečių, kuriems per 65 metais, vakcinaciją, po to skiepyti pagrindinės infrastruktūros darbuotojus, o tada – ir visus likusius. Taip Amerikoje ir būtų padaryta, bet rasinio teisingumo ekspertai išsakė prieštaravimą laikydami tai eiliniu smūgiu juodaodžiams amerikiečiams. Jų argumentas – etninės mažumos yra nepakankamai atstovaujamos „tiems, kam per 65-eri“ amžiaus grupėje, nes baltieji gyvena ilgiau už juodaodžius. Todėl vakcinaciją reikia pradėti nuo infrastruktūros darbuotojų, kurių etninė įvairovė žymiai platesnė. Ir tik įtakingų žmonių įsikišimas leido pasiekti kompromiso: skiepyti pradės nuo tų, kuriems per 75, o po to – ir visus kitus. Jeigu taip tęsis ir toliau, tai ne ligonio būklė, o odos spalva taps lemiamu veiksniu, kam pirmam suteikti medicininę pagalbą, ką gelbėti, kam paskirti deficitinius preparatus ir t.t. Dabar jau daugelis baltųjų amerikiečių, pirmiausia iš Trampo šalininkų stovyklos, kalba apie rasizmą jų atžvilgiu.
Liberalūs aktyvistai kovoja už rasinį teisingumą ir kitame fronte, reikalaudami reparacijų už išnaudojimo šimtmečius išmokėjimo. Išmokėti grynais ir kitokiomis išmokomis, o taip pat nemokamu būstu, nemokamu mokslu, nemokama medicina, nemokamais abortais ir lyties keitimo operacijomis. Tame pačiame pakete reikalavimai nutraukti persekiojimą dėl narkotikų ir prostitucijos, sumažinti policijos finansavimą, o dar geriau – ją paleisti, pakeičiant liaudies draugove. Visos šios įspūdingos idėjos pagimdė naują sąvoką – woke, t.y. „rasiškai nubudęs“.
Kaip „nubudęs“ progresyvus pilietis ir padorus išsilavinusios klasės atstovas, jūs privalote įgyti supratimą, kad Amerikos istorija prasideda ne nuo puritonų atvykimo į Ameriką XVII amžiuje ir jų svajonių sukurti žemėje Dievo karalystę – „švytintį miestą kalno viršūnėje“, ne nuo puritoniškų darbo ir moralės principų. Ir net ne nuo Konstitucijos priėmimo 1776 metais, ne nuo 13 suverenių valstijų, išsilaisvinusių nuo britų karūnos, susikūrimo. Visai ne. Kaip „nubudęs“ pilietis, jūs tiksliai žinote, kad iš tikrųjų Amerika prasideda nuo 1619 metų, kuomet atplaukė pirmasi laivas su belaisviais. Ir nė minutės nebejojate tuo, kad nebuvo nieko svarbesnio už tą įvykį per visą Amerikos istoriją, nes Amerikos istorija – tai išnaudojimo istorija.
Naujoji kairuoliškai liberalioji ortodoksija
Jei jūs visą tai suvokiate, tai, žinoma, suprantate visą judėjimo „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (santrumpa anglų kalba – BLM) teisingumą. Jūs suprantate, kad jų organizuojami protestai – tai protestai dėl teisingo tikslo, už rasinį ir socialinį teisingumą, prieš išnaudojimą ir policijos žiaurumą, prieš kapitalizmą, kuris gimdo nelygybę ir skurdą. Jei savo progresyviose pažiūrose jūs esate pajėgus žengti dar vieną žingsnį, tai taip pat suprantate, kad padegimai, prievarta, parduotuvių plėšimai – visa tai ne nusikaltimai, o tik dar viena protesto forma. Kad nėra nieko blogo, kad išgrobstytos lentynos, nes jie nusipelnę reparacijų, teisingo gėrybių perskirstymo. Maždaug į šitą bendrais bruožais susiveda naujoji kairuoliškai liberalioji ortodoksija, įsigalėjusi didelėje išsilavinusios klasės dalyje, tos klasės, kuri balsuoja už demokratus. Bet jei anksčiau panašios ar bet kokios kitos idėjos laisvai sklandė visuomenėje ir ši nepripažino nė vienos iš jų diktato, tai šiandien naujoji ortodoksija įtvirtinama kaip vienintelė teisinga, o nukrypimas nuo jos gali sukelti nemalonumų.
Saugant vyraujančią dogmą, šalyje atsirado socialinė cenzūra. Skirtingai nuo mums pažįstamos praktikos, kai cenzūra būdavo nuleidžiama iš viršaus, įvedama valdžios, Amerikoje cenzūra ateina iš apačios. Kažkaip staiga, lyg iš niekur atsirado superjautri publika, kurios jausmai užgaunami… Jų jausmus gali užgauti bet kas, net ir tai, kokią knygą jūs pagyrėte savo Facebook‘e. Todėl, kad net „Haryje Poteryje“ jie įsigudrina įžvelgti „baltųjų privilegijas“.
Ši itin įžeidi „nubudusi“ publika su didžiuliu entuziazmu ėmėsi savanorių cenzorių, pasiruošusių pirštu parodyti į jus ar į bet ką kita dėl mažiausio įtarimo, kad nukrypta nuo jų priimtos ortodoksijos, vaidmens. Taip iš mokyklinių programų imta šalinti knygas, tokias kaip „Dėdės Tomo trobelė“ ar „Tomo Sojerio nuotykiai“. Už kokias nuodėmes? Pasirodo, ten neteisingai nušviesta rasinė problema. Dėl tos pačios priežasties nebenuomojama eilė filmų, iš meno galerijų ekspozicijų šalinami paveikslai, įsigudrinama įžvelgti rasizmą „Gulbių ežere“, skelbia Bethoveno muziką ar matematiką tarnaujant baltajai rasei.
Tie „nubudusieji“ toli gražu nėra geručiai. Jų pastangomis šalyje atsirado vadinamoji „draudimų kultūra“, kai draustinais ėmė tapti ne tik knygos, televizijos programos, filmai ir animaciniai filmai, bet ir, svarbiausia, – žmonės. Jų skundai – dažniausiai publikacijos socialiniuose tinkluose – tuoj pat pavirsta kolektyvinėmis patyčiomis ir gali nelaimėliams kainuoti ne tik nervų, bet ir karjeras, sulaužytus likimus. Nieko keisto, kad 62% amerikiečių nedrįsta išsakyti savo pažiūrų atvirai, o tik namiškių ir labai artimų draugų rate.
BLM nariai didžiąja dalimi chuliganai ir plėšikai
Ir štai net ta baltoji publika, kuriai visa tai visai ne prie širdies – atskiri žmonės ir verslai – pradeda prisitaikyti prie naujų tendencijų, tikėdamiesi išvengti baudžiančio kairiosios ortodoksijos sargų kardo. Vieni sklaidosi įvairiose tribūnose ar masinėse informacijos priemonėse, dažnai visai nuoširdžiai, apie būtinybę kovoti su sisteminiu rasizmu. Kiti socialiniuose tinkluose rašo skundus apie bendradarbius ar kaimynus. Treti išstato kieme priešais savo namą plakatus, palaikančius BLM, ir yra pagal pirmąjį pareikalavimą pasiryžę patvirtinti, kad būtent juodaodžių gyvybės svarbios. Ne, iš tikrųjų jie įsitikinę, kad svarbios visos gyvybės, kad šalyje nėra jokio sisteminio rasizmo, o BLM nariai didžiąja dalimi chuliganai ir plėšikai, bet aplinkybės reikalauja – žmonės turi šeimas, vaikus, o ir pensija dar toli…
Verslai irgi turi rūpesį – išvengti boikoto iš „nubudusiųjų pusės“ arba, priešingai, jų sąskaita pasididinti savo klientų skaičių. Ir štai jau ištisos korporacijos ir universitetai išleidinėja memorandumus apie savo paramą BLM, mušasi į krūtinę, įsipareigoja išgyvendinti bet kokius rasizmo pasireiškimo atvejus ir „baltųjų privilegijų“ praktikas.
Liberali publika tarytum užmiršo makartizmo – siaubingo meto, kai sudalyvavimas kairiųjų mitinge, parašas po peticija ar paprasčiausiai neatsargus žodis galėjo kainuoti žmonėms karjeras, pamokas.
Pamiršo apie atsiradimą ištisos „tylios baimės kartos“, gerai įsisavinusios, kad politinis aktyvumas veda prie nemalonumų, ir tik konformizmas gali tapti saugiu uostu. Kartos, kuri vengė svarstyti su studentais prieštaringas temas, statyti prieštaringus filmus, vesti prieštaringas diskusijas televizijoje ar radijuje. Liberalai, atrodo, užmiršo tą laiką, kai šalis ilgiems metams į priekį tapo intelektualiai apiplėšta.
Tarp kitko, daugiau nei 100 intelektualų – įžymių rašytojų, publicistų, režisierių, susirūpinę dėl kairiosios ortodoksijos diktato, šią vasarą publikavo atvirą laišką, išsakantį nerimą dėl spaudimo, verčiančio žmones mąstyti vienodai.
Bet jų susirūpinimas paskendo „nubudusiųjų“, skelbusių, kad vienintelis tikras visų, kas rašo, tikslas gali būti tik palaikyti afroamerikiečių reikalus, kairiosios minties triumfe. Jei ne tai, tai ir prasmės rašyti nėra. Visi tie „nubudusieji“, vedami moralinio pranašumo jausmo, neišvengiamai tampa karingai nepakantūs bet kokiems oponentams.
Karas su paminklais – būtinas žingsnis siekiant transformuoti visuomenės sąmonę
Nėra ko stebėtis. Moralinis pranašumas panašus į narkotiką – jis sukelia pripratimą ir tampa būtinu dopingu palaikant savivertę. Tie, kurie įpuola į moralinį pranašumą, negali apsieiti be savo antipodų – moralinių pabaisų, kuriuos mato kiekviename, su jais nesutinkančiame. Jie teikia išskirtinę moralinę svarbą bet kokiam klausimui, todėl nesutinkantys jiems nėra tiesiog neteisūs – jie jų laikomi paties blogio įsikūnijimu. O taip pat – ir visiškais idiotais, tai leidžia aukštai vertinti savo pačių protą.
Bet bėda yra ta, kad visi tie „nubudę“ – ne egzotiška fanatikų sekta, stebinanti praeivius savo ritualais miesto aikštėse. „Nubudusieji“ – tai didelė liberalios publikos dalis, įsitaisiusi pačiose įvairiausiose pareigose, tarp jų ir vadovaujančiuose, praktiškai visose srityse. Masinės informacijos priemonėse, korporacijose, universitetuose, valstybinėse įstaigose, Holiivude, šou versle – visur. Toji armija jau pajėgi primesti šaliai ne tik savo įsitikinimus, bet ir diktuoti visiems gyvenimo taisykles.
Neatsitiktinai visa ši banga, užplūdusi Ameriką, sutapo su masine kova prieš paminklus. Griovėjai pradėjo su kovos prieš pietinių valstijų vergvaldžių, konfederatų, atminimą vėliava, bet jau labai greitai persimetė į kovą prieš paminklus tėvams-įkūrėjams, kitų ypač gerbiamiems asmenims, kol galų gale pasiekė tradicinį baltaveidžio Kristaus atvaizdą.
Ir čia jau verta susimąstyti. Smūgis suduotas ne tik ryškių istorinių asmenybių atminimui. Vandalai pakėlė ranką prieš sakralias šios šalies figūras, daugeliu atžvilgiu apibrėžiančias šalies identitetą. Nepagailėjo net Linkolno – paties ryškiausio kovotojo už vergijos panaikinimą: girdi, negrus jis traktavęs ne kaip žmones, o kaip nuosavybę.
Bet iš kur tas poreikis naikinti praeitį? Seniai pastebėta, kad karas su paminklais – būtinas žingsnis siekiant transformuoti visuomenės sąmonę. Visas žinomas revoliucijas lydi praeities paveldo naikinimas, o paminklai gauna pirmąjį smūgį. Tai būtinas naujos valdžios, naujų idėjų ir idealų įtvirtinimo simbolizmas pertvarkant masių sąmonę. Revoliucinis momentas taip pat reikalauja ir viešos atgailos už nedorybes iš tų, kurie kaltinami priespauda. Tuo ypač buvo pagarsėjusi kinų Kultūrinė revoliucija. Bet dabar panašiai vyksta ir Amerikoje kiekvieną dieną.
Protestai, apiplėšimai, pogromai, išpūstos atgailos dėl baltosios rasės nuodėmių, socialinė cenzūra, draudimų kultūra, vertimas mąstyti vienodai, paminklų griūtis ir naujos istorijos konstravimas – visa tai susideda į vientisą vaizdą, kurio vardas – Kultūrinė revoliucija. Bet tai ypatinga revoliucija – į jos sūkurį pasinėrė daugiausia dideli miestai pakrantėse, kur vyrauja liberali publika, balsavusi už demokratus. O štai kitą Ameriką – nedidelių miestų ir kaimo vietovių Ameriką, tą, kuri palaikė Trampą, pernai revoliucija aplenkė ar tik užkabino pačiu krašteliu.
Bet situacija ėmė keistis po to, kai į Kapitolijų tuo metu, kai įstatymų kūrėjai tvirtino rinkimų rezultatus, įsibrovė grupė provokatorių (ar jie buvo dešinieji ar kairieji radikalai, jau nebeturi reikšmės). O paskui jų nutiestu keliu jau be jokio policijos pasipriešinimo į Kongreso pastatą suplūdo ir protestuotojų minia. Daugelis iš jų net neįtarė, kad daro nusikaltimą. Žmonės vaikščiojo po pastatą lyg ekskursijoje, darė asmenukes istorinio interjero fone, vykdė tiesioginę transliaciją savo bloguose.
Įvykis, be abejo, netinkamas, bet geresnę dovaną Trampo priešininkams sunku būtų buvę sugalvoti. Demokratai pasinaudojo juo, kad užbaigtų tai, ko jiems niekaip nepavykdavo padaryti per pastaruosius ketverius metus – sunaikinti Trampą kaip politinį priešininką. O kartu su juo – ir jo palaikymo judėjimą – vadinamąjį trampizmą.
Įsiveržimas į Kongreso pastatą buvo paskelbtas maištu. Visi protestuotojai – maištininkais. O patį Trampą paskubomis suorganizuotos apkaltos metu apkaltino maišto kurstymu. Kurstymą, jų nuomone, sudarė tai, kad Trampas savo kalboje mitingo metu jau kelintą kartą sakė, kad rinkimai buvo pavogti, kad demokratai klastojo balsavimo rezultatus. Ir kažkuriuo momentu pasakė susirinkusiems eiti Kapitolijaus link, kad parodytų Kongreso nariams, kokia didžiulė armija žmonių nepasitiki įvykusiais rinkimais.
Posėdį dėl apkaltos demokratai atlaikė pagreitintu tempu per porą valandų – praktiškai be svarstymų, prastūmę sprendimą dėl turimos daugumos Kongreso žemesniuosiuose rūmuose. Trampo priešininkai skubėjo, net nemėgindami sudaryti regimybės, kad vyksta objektyvus nagrinėjimas – Trampo įgaliojimų laikas turėjo baigtis už savaitės. Na, ir kam tas objektyvumas, jei gavus savo žinion Baltuosius rūmus ir abejus Kongreso rūmus atsivėrė tokia erdvė, tokia laisvė priimti bet kokius sprendimus, kad net nėra reikalo rūpintis tuo, kad iškelti Trampui kaltinimai kertasi su Konstitucija.
Dar 1969 m. Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad net jėgos panaudojimo propagandą gina Konstitucijos nuostata apie žodžio laisvę, išskyrus tuos atvejus, kai neteisėti veiksmia kurstomi tikslingai. Tai yra, jei Trampas būtų kvietęs eiti prie Kapitolijaus ir šturmuoti pastatą, tada tai, žinoma, būtų buvusi nusikalstama veika. Bet jis, priešingai, kalbėjo apie taikų protestą. O Trampo pareiškimus apie rinkimų klastojimą vadinti kurstymu – ir visai juokinga. Tie jo tvirtinimai – tai tik jo nuomonė (teisinga ji ar ne), kurią taip pat gina Pirmoji Konstitucijos pataisa.
Kur jie buvo, kai chuliganai ir plėšikai iš BLM būrių griovė policijos būstines?
Demokratai aiškiai pajuto kraujo skonį ir yra rimtai pasiruošę dideliam politinio lauko valymui – iki kolektyvinių bausmių tiems, kurie palaikė Trampą. Būtent tam kviečia daugelis politikų, žurnalistų, aktorių, o ir eilinė liberali publika. Tam tikru mastu tai jau ir daroma.
Tai daroma sudarinėjant sąrašus galimai liustracijai visų, kurie dirbo Trampo komandoje, o taip pat ir daugybinių skundų apie jo šalininkus pavidalu socialiniuose tinkluose. Šių skundų pagrindu darbdaviai – kas dėl nuoširdaus trampizmo atmetimo antplūdžio, o kas apsidrausdamas nuo galimų kaltinimų simpatizavimu opozicijai – jau ėmė atleidinėti Trampo šalininkus.
Kitos kompanijos pasiryžusios nesuteikti jiems kreditų, kitų banko paslaugų, nenuomoti būsto, nesodinti į lėktuvą, suorganizuoti jiems „skaitmeninį mirties nuosprendį“. Pirmasis ant „skaitmeninio ešafoto“ užlipo Donaldas Trampas – pradžioje vykdyta dalinė cenzūra, o dabar – ir visiškas jo paskyrų pašalinimas iš visų pagrindinių socialinių tinklų.
Po jo sekė ir jo šalininkai. Jų pašalintų paskyrų skaičiai jau skaičiuojami tūkstančiais. Po to sunaikino mini socialinį tinklą „Parler“, populiarų tarp konservatyvių pažiūrų amerikiečių. Savo veiksmus technologijų gigantai aiškina tuo, kad jų buvimas internete kelia įtampą visuomenėje ir gali vesti prie smurto. Bet kur jie buvo, kai visą praėjusią vasarą 40-yje didžiausių miestų chuliganai ir plėšikai iš BLM būrių griovė policijos būstines, plėšė mašinas, padeginėjo pastatus? Kodėl nebuvo uždarinėjamos paskyros tų, kurie organizavo šias riaušes, jau nekalbant apie jų dalyvius?
Viskas paprasta: technogigantų supratimu, riaušės gali būti teisingos ir neteisingos. Apple, Google, Facebook, Youtube, Amazon – visi jie įgijo milžinišką, beveik monopolinę įtaką visuomenės sąmonei. Ir jau ėmėsi pagrindinių politinių cenzorių vaidmens, stumdami kairiąją ideologiją ir imdamiesi žingsnių atimti iš konservatyviai mąstančių amerikiečių (o tai beveik pusė šalies!) galimybes išsakyti savo požiūrius. Jei tai vyksta prie Trampo, tai kas bus prie Baideno?
Tam tikri kontūrai ima matytis jau dabar. Panašu į tai, kad dabar, kai visi valdžios svertai atsidūrė demokratų rankose, prasideda kova ne su tiesiog konservatyviomis idėjomis, bet ir su tų idėjų skleidėjais. Kultūrinė revoliucija peraugs į kai ką didesnio. Tačiau augant politinėms represijoms radikalizuosis ir Trampo šalininkai – didelė tikimybė, kad gali išsilieti į gana griežtą opoziciją demokratams. Bet kaip galėjo nutikti, kad „rasinis prabudimas“ (woke culture) iš subkultūros, būdingos, kaip buvo manoma, daugiausia universitetų miesteliams, pavirto dominuojančia didžiųjų miestų liberaliosios aplinkos kultūra?
Kaip galėjo nutikti, kad laisvę mylinčią Ameriką ėmė temdyti naujojo makartizmo, naujos kovos su kitaminčiais, ir naujų pastangų užslopinti opoziciją šešėlis? Ir koks galutinis tikslas tų, kurie stumia šalį į šią krizę?
Bet tai jau kita istorija kitai analizei.
Iš rusų kalbos vertė Daiva Jakubonienė