Kas bėga iš skęstančio laivo, žino net penktokas. Tačiau kai suaugę dėdės bėglius iš grimztančios politinės geldos ima laikyti visuomenininkais, sukirba klausimas: kažkas negero vyksta valstybėje arba galvose. Arba – ir ten, ir ten.
Valdančios partijos pašmaikštavo įteisindamos tiesioginius vestuvių generolų, atsiprašau, merų, rinkimus. Ir įdavė visuomenininkams geležines klumpes sunešioti – suformuoti rinkėjų komitetus – beveik nepalikdamos laiko toms klumpėms pasimatuoti. Vyriausioji rinkimų komisija delsia paskelbti tvarką ir paaiškinti, kaip būsimuosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose galės dalyvauti nepriklausomi kandidatai, kaip bus sudaromi rinkėjų komitetai ir t. t., ir t. t.
Jau dabar aišku, kad įstatymo pataisos skirtos apsaugoti politines partijas nuo nepriklausomų kandidatų ir visuomeninių judėjimų, į valdžios monopolį pasikėsinusių per praėjusius savivaldybių rinkimus. Vien tik draudimas visuomeniniams sąrašams rinkimų metu skelbti pavadinimus paneigia bet kokias lygių galimybių iliuzijas kovoje (diskriminuojami visuomenininkai – ne gėjai, jų balsas į dangų neina).
Norint taip supančiotomis kojomis ir surištomis rankomis susigrumti su gerai organizuotomis partinėmis struktūromis, visuomenininkams per katastrofiškai trumpą laikotarpį teks organizuoti darinius, kurių iki šiol nė nesapnavo. Todėl nemažai praėjusiuose rinkimuose gyventojų pasitikėjimo sulaukusių tarybų narių liks už borto.
Užtat įstatymo pataisos suteikia progą vietiniams oligarchėliams suvaryti į salę savo pardavėjas, pavadinti jas rinkėjų komitetu ir pasiųsti į vietinę tarybą „liaudies kandidatą“ be didesnės konkurencijos.
Esama ir dar didesnį nerimą keliančių ženklų. Jie rodo, kad įstatymo pataisos atvėrė kelią partijoms kurti satelitinius „visuomeninius“ judėjimus. Pirmieji tokie ženklai pasirodė Šiauliuose.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu: vietinis milijonierius, partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Vidmantas Japertas pasitraukė iš Šiaulių miesto tarybos ir pareiškė kursiąs visuomeninį judėjimą. Ironiška – „pilietininku“ tapęs V. Japertas čia laikomas pilkuoju miesto meru ir net nebūdamas miesto Taryboje visas valdžios virvutes pasiliko savo rankose. Graudu tai, kad politikas net neįtempė fantazijos ir nepaaiškino, kuo prasikalto savivaldybė, protegavusi jo verslo interesus (nebent politikas įvertino tai, kad pats prisižaidė viešais ir privačiais interesais susipainiojęs su aukšta savivaldybės valdininke).
Antrasis „visuomenininkas“ – socdemas, šiaulietis Seimo narys Valerijus Simulik, pareiškė pasitraukiąs socialdemokratų partijos ir kartu išsivedąs iš partijos Šiaulių skyriaus septyniasdešimt žmonių. Tiek, kiek reikia rinkėjų komitetui įkurti. Klausantis komentarų susidarė įspūdis, kad Socialdemokratų partijos Šiaulių skyriaus pirmininkas, Seimo narys Edvardas Žakaris nelabai nustebo dėl tokio savo pavaduotojo ir artimo bendražygio žingsnio.
Rizikuoju būti nuplaktas rožančiais, tačiau nustebau, kai tokiu V. Simulik viražu pradžiugo Seimo narys Naglis Puteikis, – kalbėdamas spaudos konferencijoje Seime šį savo kolegą, prieš tai pakeitusį N partijų, jis pateikė kaip visuomeniškumo pavyzdį. Tai tik rodo, kad akis apdumti lengva ir patyrusiems vilkams.
Akivaizdu, kad mąžtant pasitikėjimui partijomis ir artėjant rinkimams panašių bėglių iš skęstančio laivo ir satelitinių „visuomenininkų“ tik daugės. Todėl trys uždaviniai piliečiams:
– jau šiandien, nelaukiant Vyriausiosios rinkimų komisijos išaiškinimo, burti išankstinius rinkėjų komitetus, kuriuos bus galima įregistruoti iškart paskelbus rinkimų pradžią,
– demaskuoti „falšyvus“ visuomenininkus,
– vienytis ir organizuoti savo struktūras.
Muštis reikės supančiotomis kojomis ir surištomis rankomis. Todėl svajoti, niurgzti, burnoti ar aiškintis santykius tarpusavyje nėra laiko.