Rašydamas apie medaliais apdovanojamus lojalius ir smaugiamus „įkyrius“ žurnalistus žadėjau papasakoti ir apie teisės į informaciją iliuziją, kurią sukuria Visuomenės informavimo įstatymas. Nedidelis eksperimentas parodė, kaip gražios deklaracijos skiriasi nuo praktikos. Ypač, kai kalbame apie laisvus žurnalistus, neįsipareigojusius konkrečiai žiniasklaidos priemonei, mėginančius išpešti nuo visuomenės slepiamą informaciją.
Taigi, apie viską iš pradžių.
Valdininkas pasiuntė…
Tikrindamas informaciją, kad Šiaulių miesto savivaldybės bendrovė „Busturas“ galėjo būti dirbtinai žlugdoma siekiant vėliau ją privatizuoti, šios savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Vitaliaus Lebedžio paprašiau informuoti, kaip 2013 metais buvo atsiskaitoma už lengvatas turinčių keleivių vežimą visuomeniniu miesto transportu.
Skyriaus vedėjas – buvęs eksparlamentaro Andriaus Šedžiaus televizijos, kuriai vadovavo dabartinis Šiaulių meras, socdemas Justinas Sartauskas, žurnalistas. Vesdavo Šiaulių savivaldybės apmokėtas (žinoma, nenurodant, kad eteris – nupirktas) laidas. Gerai vesdavo, todėl buvęs viršininkas jį pasikvietė „vesti“ ir specialiai sukurtą Viešųjų ryšių skyrių.
Naujai iškeptas valdininkas pareikalavo „prisiduoti“, kokiame leidinyje informacija bus skelbiama. Jeigu ne – „kulniuok“ į savivaldybės priimamąjį ir atsakymo lauk mėnesį. Kitaip tariant, gali ir nesulaukti, kas valdiškose kontorose yra labai „natūrali“ ir nebaudžiama mada.
Tačiau prieš aprašant eksperimentą – trumpas ekskursas į Visuomenės informavimo įstatymą, kuris pravartus žinoti kiekvienam piliečiui.
Šis bei tas apie teises ir laisves
Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1. d. kiekvienam asmeniui garantuojama „laisvė nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę.“
Savivaldybės skolos – labai jautri tema jos vadovams, tačiau informaciją apie jas vargu būtų galima pavadinti intymiu valdininkų ir politikų gyvenimu, pornografija, grėsme konstitucinei santvarkai ir kitomis blogybėmis.
Įstatymo 6 str. 4 d. įpareigoja informaciją, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams, žurnalistams suteikti per vieną darbo dieną.
Žodis „informacijos rengėjai“ pabrėžtas specialiai, kadangi Visuomenės informacijos įstatymas tokias pat teises, kaip ir redakcijų darbuotojams, garantuoja ir nepriklausomiems, laisviesiems žurnalistams. Nes viešosios informacijos rengėjas (žr. 2 str. 62 d.) yra ir bet kuris „kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją“.
Taigi, nepriklausomo laisvo žurnalisto teises (beje, tokias teises turi bet kuris „blogeris“ ar rašyti mėginantis mokinukas) jau žinome. O kaip jos veikia?
Eksperimentas
Penkių didžiųjų šalies miestų savivaldybėms buvo išsiuntinėtas prašymas informuoti apie skolas keleivius vežančioms įmonėms. Įvardyta, kad informacija reikalinga publikacijai rengti.
Prašymai Šiaulių savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui V. Lebedžiui bei šios savivaldybės administracijos direktoriui, socdemui Gedeminui Vyšniauskiui – kaip sliekas į šulinį. Jokios reakcijos. Ir po vienos darbo dienos, ir po poros savaičių.
Panevėžio miesto savivaldybės atstovė spaudai atsakymą atsiuntė po poros valandų, tiesa, atsargiai pasiteiravusi, kur bus skelbiama.
Operatyviai atsakymai atkeliavo iš Klaipėdos ir Alytaus miestų savivaldybių. Išskyrus Kauną. Prašymas suteikti informaciją – kaip į vandenį (apie tai, kaip Kauno valdininkai apskritai bendrauja su piliečiais – jau kita, feljetono verta tema).
Taigi, trys atsakymai iš penkių. Beveik pusė velnio. O ką daryti su tais, kurie ne tik nesuteikė informacijos, bet ir pažeidė prievolę paaiškinti atsisakymo suteikti informaciją prievolę (žr. 6 str. 5 d.).
Skųsti teismui?
Kam galima trukdyti
Už atsisakymą „teikti informaciją masinės informacijos priemonės atstovui ar trukdymą žurnalistui vykdyti savo profesinę pareigą“ – baudžiama. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (214(3) straipsnis) numato baudą nuo 50 iki 500 litų.
Įstatymo leidėjas „trukdyti“ uždraudė tik redakcijos darbuotojui, bet ne „viešosios informacijos rengėjui“. Kitaip tariant, laisvas žurnalistas „privilegijos“ netrukdomas rinkti ir skleisti informaciją neturi.
Tačiau džiūgauti neverta ir oficialiems redakcijų atstovams, nes atsakomybė įstatyme numatyta tik valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams, bet ne kitiems tarnautojams, atstovams spaudai su kuriais, tiesiogine to žodžio prasme, dėl informacijos žurnalistai ir kaunasi.
Tiesa, dar visai neseniai apskųsti nebuvo galima net savivaldybių institucijų vadovų, neteikiančių informacijos. Tai paaiškėjo, kai su kolega į teismą nutempėme buvusį Šiaulių merą. Tik po to atsirado pataisa.
Vietoj pabaigos
Po BNS žurnalisčių persekiojimo iš krūmų triukšmingai išlindę informacijos laisvės gynėjai vėl užsikasė po lapais. Natūrali būsena. Iki kito „rezonansinio“ įvykio.
Ne žurnalistiniai tyrimai, ne sugadinti nervai prokuratūrose bei teismuose, o oficialiosios informacijos atpasakojimas suteikia kąsnį nuo valdžios stalo ir dovanoja medalių skambesį.
Ir – ačiū Dievui.
Pirmoji straipsnio dalis – „Žodžio laisvė paklydo tarp ordinų ir teismų“.