Klaipėdiečiai ir rugsėjo 17 d. su plakatais ir vėliavomis stovėjo Atgimimo aikštėje. Būtinai privalėjome ateiti, bendrauti, kalbėtis su praeiviais. Vienas iš praeivių papasakojo savo išgyvenimus, kai tą nelemtą gegužės 17-ąją 240 policininkų šturmavo Garliavoje Kedžių namus ir išnešė mergaitę. „Baisu, – prisipažino praeivis, – kai Nepriklausomoje Lietuvoje turėjau iš naujo išgyventi sovietmečiu patirtą neteisybę – mano namus taip pat ankstų rytą apsupo stribai, išvežė į nežinią tėvus ir jį, trylikos metų vaiką.
Kodėl Nepriklausomos Lietuvos valdžia demonstruoja ir primena savo sprendimais mums, piliečiams, okupantų viešpatavimą?
Mes, piliečiai, stebėdami įvykius Ukrainoje, suvokiame, kad okupantams labai svarbu ištrinti atmintį. Ukraina buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, o vėliau Lietuvos–Lenkijos (Žečpospolitos) sudėtyje. Rusijos valstybei perėmus Ukrainos žemes, gyventojai buvo rusinami, t.y. – trinama tautinė atmintis. Šiandien Rusija pjauna tautinės atminties ištrynimo vaisius – organizuoja ginkluotą Ukrainos žemių atskyrimą teigdama, kad siekia apginti rusiškai kalbančius gyventojus.
Šiandien Lietuvos valdžia elgiasi lyg koks okupantas siekdama ištrinti mergaitės atmintį ir atmintį apie mergaitę. Jei valdžiai nepasisekė palaužti mergaitės valios, tai tikėtina, kad Deimantės nebėra. Todėl ir senelių Kedžių reikalavimas leisti pasimatyti su anūke yra neįvykdomas. Jų prašymai leisti bendrauti su anūke ignoruojami, o jie patys stumiami išvykti: neliks Lietuvoje senelių – greičiau užsimirš Garliavos įvykiai.
Mums, piliečiams, skaudu: kai stebime, gretiname įvykius Ukrainoje ir Pakaunėje, suvokiame, kad sava valdžia tapo pamote. Tokios valdžios darbai jau davė realius vaisius – emigraciją, nusivylimą, baimę.
Suklupti, nusisukti, išsigąsti negalime – neturime teisės. Todėl ateisime ir spalio 17-ąją.
Nuotraukos – autorės.