Nepakanka Civilinės sąjungos įstatymą vertinti gydytojo ginekologo žiniomis

Skelbiame diskusijos tęsinį dėl “Pozicijos” portale paskelbto Aurimo Venckūno (VDU absolvento, verslo administravimo magistro) viešo kreipimosi į Seimo narius, Lietuvos politikus ir šviesuolius. Absolventas  atkreipia dėmesį, kad visi Lietuvos žmonės labai pyksta – kodėl Seime “stumiama” įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę Lietuvoje (t. y. Civilinės sąjungos įstatymo projektą).

Ginčas tęsiasi tarp teisės filosofijos profesoriaus Sauliaus Arlausko ir   politiko (gydytojo, istoriko) Vytenio Povilo Adriukaičio.

Diskusijos pradžią rasite ČIA.

Prof. S.Arlauskas. Manau, kad mes judame, yra toks Žodis „diskursyviai“ nuosekliai, link galutinės išvados. Jūs pastebėjote, ko aš savo argumentacijoje nepasakiau ir todėl pasakėte, kad „Konstitucija neskirsto tų vertybių į aukštesnes ar aukščiausias“. Čia aš su Jums drįstu paprieštarauti.

Mano žiniomis interpretuojant konstitucijos tekstą svarbus „hierarchinis“ principas. Šis principas reiškia, kad ta vertybė, kuri įvardinta konstitucijos tekste pirmoji tampa sisteminiu pagrindu. Jūs teigiate, kad „nėra žmogaus teisių srityje hierarchijos, kas yra aukščiausia vertybė“.

Prieštarauju. Hierarchijos principą panaudojo EŽTT byloje „Pretty prieš Jungtinę karalystę“. Metafizinis argumentas buvo toks: „nėra gyvybės, nelieka jokios prasmės kalbėti apie žmogaus teises“. Teismas nusprendė, kad eutanazija prieštarauja konvencijos tekstui, kuri gyvybę įvardija pirmąja ir todėl laiko svarbiausia vertybe. Beje, tai teisinės technikos dalykas, kurį teoriškai pagrindė Hans Kelzen, aiškindamas, kad teisė, tai HIERARCHINĖ normų sistema.

Mūsų Konstitucijoje žmogaus gyvybė parašyta pirmąja vertybe. Iš čia seka išvada, kad mūsų Konstitucijoje ir orumas ir privatumas subordinuoti tarnauti gyvybės apsaugai ir istoriniam lietuvių tautos išlikimui.

Jūs teigiate, kad Lietuvoje „atvira visuomenė ( open society) yra save įvardijusi kaip nepriklausomą demokratinę respubliką, kurioje: nėra valstybinės religijos ( 43 str.), valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės…“ Tačiau aš jau galima sakyti išsakiau mintį, kad pokario laikotarpyje pasaulietinės valstybės ir atviros visuomenės savo konstitucijose paskelbė praktiškai krikščioniškų vertybių skalę. Lietuva taip pat atskyrė valstybę nuo bažnyčios, tačiau aš gerai pamenu milžiniškos minios žmonių euforiją Gedimino prospekte, kai Katedra buvo grąžinta žmonėms. Lietuvos žmonėms sekuliarumas organiškas krikščionybės mokymui.

Gerbiu Jūsų , kaip sakote, pozityvistinę poziciją, bet tokia pozicija taip pat negali išvengti vertybinių preferencijų. H. Kelzen teisiniam neutralumui, beje, rado vienintelį diskursyvų paaiškinimą: konstitucija tarnauja daugumos įsitikinimams. Kažkokia metapozityvistinė teisinė ar politinė pozicija racionaliai nepaaiškinama. Tai puikiai parodo byla EŽTT „Lautsi prieš Italiją“.

Taigi nesutinku, su Jūsų teiginiu, kad 1992 metų Konstitucija neįtvirtina vertybių skalės. Vertybių skalės pasirinkimo problemą sprendžia vakarų pasaulis. Tas procesas atėjo ir iki mūsų. Ir čia kaip sakiau svarbus konstitucinio susitarimo dalykas.

P. V. Andriukaitis. Keli metafiziniai akcentai. Pirmasis – jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas, ir tuščias Jūsų tikėjimas. Antrasis – nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Esu tikras, kad Jūs žinote, iš kokių Naujojo Testamento tekstų aš tai cituoju. Taigi, žmogui duotas Amžinojo gyvenimo pažadas, argi ne taip?

Bet yra ir dar viena aplinkybė – Kūrėjas sukūrė pasaulį, tuo pačiu leido jame būti ir augalams, kurie gali mėnesines sustabdyti, nuo nėštumo apsaugoti, arba ir iššaukti persileidimą. Kalbu apie Kūrėjo sode augančius natūralius augalus.

Dar įdomiau, kad tikrovėje ir natūralūs persileidimai egzistuoja, o moterys dažnai net nežino, jog lyg ir panašiai kaip mėnesinės, bet pasišalino jau užsimezgęs vaisius. Yra dar sudėtingesni Kürejo sukurtoje tikrovėje atvejai – tai moters ar vyro nevaisingumas, arba ir abiejų sutuoktinių. Ir štai tiek Senajame Testamente, tiek ir Naujajame Testamente yra aprašyti faktai, kaip staiga, beveik nevaisingo amžiaus moteris susilaukia kūdikio. ( Ypač akivaizdus Šv. Elžbietos atvejis laukiant Šv. Jono Krikštytojo ).

Tad Kūrėjo sukurtame pasaulyje štai paties Kūrėjo valia egzistuoja ir augalai, reguliuojantys nėštumą, ir natūralūs persileidimai, ir nevaisingumas ir t.t.

Tad gyvybės nuo jos užsimezgimo pradžios apsauga nėra garantuota, o ir galimybės naudoti moterims augalus, išvengiant nėštumo irgi yra paliktos mūsų Sode.

Todėl gyvybės užsimezgimo klausimas nėra toks metafiziniu požiūriu svarbus, kaip žmogaus gyvenimo, mirties ir pomirtinio jo gyvenimo klausimas. Dėl natūralaus persileidimo pašalintas apvaisintas kiaušinėlis taip ir ištirpsta gamtoje.

O štai žmogaus asmuo – jis suprantama, be jo gyvybės ir gyvenimo neįmanomas- bet šis asmuo susiduria ir su Dekalogu, ir su žmogaus prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis. Juk po mirties pagal judėjiškąjį ir krikščioniškąjį mokslą žmogaus laukia Teismas, tuomet ar pragaras, ar skaistykla ar Rojus. Štai šioje vietoje ir ateina į pagalbą žmogui pirmasis žmogaus teisių kodekas – DEKALOGAS.

Tiesa ir ta, kad Kristus gyvybę paaukojo ir už draugus, ir už nusidėjėlius. Išganytojo ir Atpirkėjo metafizika tiesiogiai susijusi tiek su Dekalogu, tiek ir su Jėzaus atlikta Antros Plokštės perinterpretacija: protėviams pasakyta, o Aš jums sakau….Kristaus pateiktos Kalno pamokslo visos tezės Jums irgi žinomos. Taigi, net gyvybė gali būti aukojama.

Taigi, Dekalogo perinterpretavimas buvo Jėzaus Kristaus atliktas absoliutaus humanizmo linkme. Ir vėl – gyvybę Jėzus paaukojo Laisvai. Nes trečiąją Dieną buvo prikeltas iš numirusiųjų. Štai kodėl ir Jėzaus paskelbti žmogaus teisių principai yra skirti tie gyviesiems, tiek ir mirusiesiems. Čia yra ne tiek Gyvybės, kiek Žmogaus Išganymo ir Amžinojo gyvenimo metafizinė problema.

Tad Jūsų akcentas į žmogaus gyvybę kaip aukščiausią teisę metafizikos kontekste yra problematiškas, nes prisikėlimas po mirties egzistuoja. Kitaip – tuščias mūsų tikėjimas. Tačiau žmogaus santykis su Kūrėju judaizme, krikščionybėje ar Islame – tose trijose Abraomo religijose – tiek jam gyvam esant, tiek ir po mirties įmanomas tik dėl arba Sinajaus Sandoros arba Jėzaus Kristaus Naujosios Sandoros arba pranašo Mahometo.

Nekalbu apie kitus tikėjimus ir tų tikėjimų Šventąsias Knygas, tiek Korano, tiek Vedų, tiek budizmo, konfucianizmo, taoizmo, zoroastrizmo ir tt. Bet tai jau ne Jūsų krikščioniškosios pasaulėžiūros dalykai, nors man ir jie labai brangūs.

Štai tokioje metafizinėje žmogaus asmens ir jo santykio su artimu bei su Kūrėju plotmėje Jūs galite įvertinti ir visą Dekalogą, ir Kristaus Mokslą, ir suprasti, jog Didysis įsakymas yra mylėti Kūrėją visa širdimi, protu ir siela, o savo artimą kaip save patį. Bet Kristus pasakė dar daugiau. Kristus pasakė, kad artimą mylėti reikia net daugiau, o ir būtina melstis už priešą. Štai toks absoliutaus humanizmo vektorius ir nelengvas žmogaus teisių metafizinis kontekstas. Todėl krikščioniui verta pagalvoti apie ergzistenciją ir šiapus ir anapus. Kitaip – priminsiu – tuščias mūsų tikėjimas.

Taigi, ir mirusiųjų, ir gyvųjų teisės turi metafizinį kontekstą. Ir pagarba – jei prisikėlimas yra tikras įvykis, ir Kristaus pažadas tikras – reikalinga ir šiapus, ir anapus.

O dabar ir dar vienas akcentas – Kristaus padaryta perskyra: “ Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui”, labai aiškiai atskirianti konfesijų ir valstybės santykius. Ilgus šimtemčių šimtmečius papizmo istorija suklupdavo ant šio akmens. Dabar jau yra kitaip.

Pagaliau ir Katalikų Bažnyčia, ir demokratinė Lietuvos Respublika sutarė 1992 metais, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Lietuvos Respublika pripažįsta tradicines bažnyčias, ir šios laisvai skelbia savo mokslą, laisvai tvarkosi pagal savo kanonus. Ir santykiai tarp tradicinių bažnyčių ir valstybės grindžiami susitarimais. Taigi, valstybė nesuteikia nei vienai konfesijai prioriteto, nes pripažįsta visas – ir krikščioniškas, ir judėjų, ir Lietuvos musulmonų bažnyčias bei kitas religines organizacijas.

 Taigi, “Dievo ir ciesoriaus” perskyra yra konstituciškai sureguliuota 1992 metais, gerbiamas profesoriau. Ir kiekviena konfesija gali laisvai praktikuoti savo tikėjimo tiesas pagal savo kanonus. Ir Katalikų bažnyčia turi savo Katekizmą, vykdo II Vatikano nutarimus ir tt. Ir laisvai skleidžia savo mokslą, savo šeimos sampratą, savo nuodėmių sampratą. O kitos Bažnyčios taip pat turi tokias pačias teises gyventi pagal savo kanonus. Be to, bažnyčių bei religinių organizacijų veikla negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams. Tai taip pat sutarta 1992 metais.

Dabar, gerbiamas profesoriau, labai jau problematiška Jūsų mintis apie Kanto kategorinį imperatyvą ir iš jo štai išvedamą išvadą, kad valstybė ir visuomenė turi visišką kompetenciją riboti tokius pasirinkimus, kurie yra priešingi kolektyviniams tikslams. Profesoriau, ką tuo norite ar norėjote pasakyti, aptariant šeimos ir homoseksualių žmonių partnerystės problemas ? Ir Lietuvoje galioja BK nusikaltimams, bet jis ne kolektyviams tikslams skirtas. O homoseksualumas – ne liga, ir ne nusikaltimas. Katalikų bažnyčios katekizme kalbama apie nuodėmę. Bet civilinėje teisėje to nėra. O gal jau pasiilgote darbo žmonių kolektyvų keliamų tikslų.

Apie kokius kolektyvinius tikslus prakalbote. Valstybės saugumas, bendra tautos gerovė, bendri viešieji gėriai – tai ne kolektyviniai tikslai, tai konstituciniai tautos gėriai. Ir teisinė valstybė – taip pat tiek viešasis, tiek ir konstitucinis gėris. Ir demokratinė sąranga – taip pat.  O gal Jūs kalbate apie kolektyvinius daugumos sprendimus žmogaus teisių klausimais? Čia būtų Jūsų tikra “inovacija”. Kalbėdamas apie prigimtinę žmogaus  ir Tautos teisę laisvai gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, Jūs nejučiom, gerbiamas profesoriau imate naudoti žodžius  “kolektyviniai tikslai”. Kaip svarbu čia paminėti, kad Lietuvos Konstitucija nenaudoja tokio žodžių derinio “kolektyviniai tikslai”. Čia Jums pačiam tiesiog verta apmąstyti, ką tuo norite pasakyti, o ypač svarstomų žmogaus teisių ir laisvių kontekste.

Tiesa, noriu priminti, jog kolektyvinius tautų taikaus sambūvio tikslus ginti ėmėsi 1945 m. priimta Jungtinių Tautų Chartija, skirta karų ir konfliktų prevencijai ir tt., būtent dėl to, kad, kaip Jūs rašote, žmonija baigtų ją pačią naikinančius karus. O štai Universal Declaration of Human Rights – arba Visuotinė ( universali ) Žmogaus teisių Deklaracija priimta 1948 m. buvo skirta išimtinai žmogaus teisėms ir laisvėms, kad pasaulyje imtų vyrauti pagarba kiekvienam žmogui, būtų gerbiamas asmens orumas ir būtų pabaigta su bet kokia rasine, religine, antisemitine ar bet kokia kitokia bet kurio žmogaus, įskaitant ir seksualinių mažumų atstovus, DISKRIMINACIJA. Taigi, kaip matote, yra du dokumentai, skirti ir skirtingoms sritimis, nors abu vienas kitą papildo.

Jūs tai žinote, bet kažkodėl bandote minėti tik vieną dokumentą – JT žmogaus teisių deklaraciją.

Klausimui dėl žmogaus gyvybės vėl pasitelkime Šventąjį Raštą. Pradžios knygoje yra aiškiai papasakota, jog Edeno sode be kitų, augo du ypatingi medžiai sodo viduryje – gyvybės medis ir gero ir pikto pažinimo medis. Ir kai Adomas su Ieva sulaužė pirmąją Sandorą su Kūrėju, jie buvo išvaryti iš Edeno sodo, o Kūrėjas kerubams ir liepsna švytruojančiam kalavijui įsakė saugoti gyvybės medį. Mat bijota, kad žmogus kartais nepasiimtų vaisiaus ir nuo gyvybės medžio. Taigi, ši alegorija leidžia teigti, gerbiamas profesoriau, kad Gyvybės paslaptis yra saugoma Kūrėjo Patento, tad nei Jūs, nei aš negalime Gyvybės paslapties atspėti. Ir joks kolektyvinis tikslas čia nepadės.

Todėl tiksliau tenka kalbėti apie žmogaus teisę į gyvybę ir jos apsaugą, suprantant, jog visos penkios Sandoros – su Adomu, su Nojum, su Abraomu, su Moze ir pagaliau Naujasis Testamentas  – Kristaus Sandora – visos sudarytos su atskiru individu, ir skiriamos kiekvieno žmogaus Išganymui ir Atsivertimui, bet ne kolektyviniam išganymui ir kolektyviniam tikslui. Ir Universali Žmogaus teisių deklaracija skirta Kiekvienam individui. Nors tai yra ir didysis Žmonijos tikslas.

Tad, gerbiamas prof. Sauliau Arlauskai, aš kviečiu skaityti Šventąjį Raštą, kad mes geriau suprastume ir Dekalogą, ir Kristaus Mokslą, ir Universalias zmogaus teises ir laisves. O Jūsų mintis apie Konstitucijos Preambulėje minimą prigimtinę žmogaus teisę pritaikyti išimtinai tik 19 straipsniui tikrai “originali”. Juk Konstitucija – vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Ir heterosekslualus ir homoseksualus žmogus gali ginti savo teisę į šeimą, remdamasis šiuo vientisumo principu. Nas tai apima VISUS Konstitucijos straispnius. O gal Jūs kitaip traktuojate 6 Konstitucijos straispnį ?

Toliau, vėl sugrįšiu į Naująjį Testamentą. Kaip žinote Šv. Marija išnešiojo kūdikį, kuris gimė iš Šventosios Dvasios Aukščiausiojo Galybei pridengus. Marija nebuvo Kūrėjo žmona, bet – sutiko laisva valia išnešioti Dievo Sūnų. O Juozapui jis buvo tik įvaikis. Taigi, šiandien diskutuojame apie pakaitinę motinystę ir įvaikinimą. Bet Šventoji Šeima tam suteikia gražų pavyzdį, argi ne taip. O gal Jūs bandysite tai paneigti?

Tad kodėl norima kovoti prieš dirbtinį apvaisinimą, kai šeimos yra bevaikės, kodėl kovojama prieš pakaitinę motinystę, nors Naujojo Testamento puslapiuose tai rasime.

Tiek to, nesileiskim į gilesnę metafiziką. Nebent Jūs turite tiesioginį laišką nuo Kūrėjo apie gyvybės paslaptį, ir apie tai, jog tik štai tokia, Jūsų katalikiškąja Žako Mariteno doktrina galima tiksliai nustatyti šeimos sampratą, gyvybės pratęsimą ir tautos kolektyvinį tikslą riboti kitokius pasirinkimus.

Tad Jums pakartosiu konstitucinės teisės principą – galioja tik paskelbti nutarimai ir įstatymai. Galioja ir KT nutarimas apie šeimos sampratą, ir jis Jums ir man,ir kiekvienam – privalomas.

Partnerystės įstatymas dar kartą patvirtina tai, ką Konstitucinis Teismas ir EŽTT jau konstatavo savo nutarimuose ir nutartyse – ir tai neprieštarauja nei Lietuvos Konstitucijai, nei Lisabonos sutarčiai nei Universaliai Žmogaus teisių Deklaracijai.

Jūs galite laisvai gyventi, vadovaudamasis savo šeimos koncepcija, nes TOKIĄ teisę Jūs turite. Ir kiti, išpažįstantis panašią šeimos samprata, gali laisvai ja vadovautis ir gyventi. Ir partnerystės įstatymas Jums niekuo negrąsina. Net Popiežius Pranciškus ragina sureguliuoti homoseksualių žmonių civilines teises, pabrėždamas, jog bažnyčia neduos jiems bažnytinio sakramento. Bet tai – Bažnyčios kanono reikalas.

Tad atsakau – jokių pataisų Konstitucijoje daryti nereikia. 1992 m. referendumu patvirtinta Tautos sutartis galioja.

Daugiau nematau tikslo tęsti diskusijas, nes naujų argumentų neatsiras.

Linkiu Jums kūrybinės sėkmės laisvai skelbti savo mokslą, bet valstybė yra neutrali žmonių religiniams įsitikinimams, ir Jūs, ir aš esame laisvi ginti savo argumentus tol, kol tai neprieštarauja Konstitucijai.

Prof. S. Arlauskas. Mano galva kritikuojant svarbu sakyti tiesą. Tiesa tai aiški metafizika, su kuria SĄŽININGAI kariaujant, būtina išsakyti absoliučiai racionaliai aiškius argumentus. Jūs sakote “jei vieniems teisės suteikiamos, tai kitiems užkraunamos pareigos tas teises užtikrinti ( jeigu tos pareigos nėra pagrįstos visuotiniu gėriu)!!! Ir tai rašoma po skambiu Lietuvos Žmogaus Teisių Asociacijos pavadinimu. Tuomet Be Sofistikos – tiesiai šviesiai – ar yra tikrai tik TOKS supratimas, esant šios Asociacijos nariu!”

Taip absoliuti metafiziškai korektiška tiesa yra tai, kad LIETUVOS valstybė priklauso lietuvių istorinei tautai. Ir Budnikas ir Vytenis Andriukaitis ir aš šią tautą atstovaujame, Tapome jos nariais-piliečiais (turime PRIGIMTINĘ teisę turėti pilietybę. o tiksliau visas prigimtines teises bei su jomis susijusias pareigas), nes dėka Lietuvos valstybės didvyrių, gavome šansą naudotis savo valstybės gėrybėmis, OJums gerb Vyteni Lietuvos valstybė suteikė šansus padaryti įspūdingą gyvenimo karjerą. Tik nesakykite, kad tai absoliučiai priklausė nuo jūsų talento. Žaviuosi, kad turite daug nuostabių anūkų ir jie gali didžiuotis savo seneliu. Todėl sutikite, kad tokia valstybė, kaip LIETUVA ir šiandien yra mūsų “Visuotinas gėris”, o jos išsaugojimas KOLEKTYVINIS tikslas.Todėl visiškai nesuprantu ir negaliu suprasti Jūsų mesto kaltinimo žmogaus teisių asociacijos atstovui, kad šiam svarbus ir visuotinas gėris.

Tuo pačiu atsakysiu, kad Jūs ir manęs tinkamai neišgirdote, kai aš kalbėjau apie ORUMO turinį. Orumo turinį sudaro visos PRIGIMTINĖS teisės ir pareigos, kurias turi kiekvienas Lietuvos pilietis Lietuvos valstybėje. Orumo turiniui nebepriklauso tai, ką žmogus daro tik dėl savęs (kas yra visiškai subjektyvu) ir kas daugiau ar mažiau kenkia ar netarnauja suverenui. Jūs ir pats sakėte, kad Konstitucija leidžia teises ir laisves riboti. Mūsų konstitucija (dabartinė) deja griežtai pagal raidę ir dvasią leidžia tos pačios lyties asmenims padaryti PRIVATŲ susitarimą dėl bendro gyvenimo ir aš neišgirdau iš Jūsų korektiškų bei tikslių argumentų, (žinoma Konstitucijos tekstą komentuojant sistemiškai), kad leistų vienos lyties asmenims kurti šeimas. Ir tokį apribojimą lemia (lėmė) mintis, kad Lietuvos piliečiai tarnautų lietuvių tautos tęstinumui (reprodukcijai). Mes su Jumis iki galo matyt ir neužbaigėme diskusijos, ką reiškia sąvoka PRIGIMTINIS. Jūs likote su savo nuomone, kad prigimtis priklauso ir nuo žmonaus subjektyvių norų. Deja tokia mintis nėra įtvirtinta žmogaus teisių tarptautiniuose dokumentuose.

Išskyrus vieną Stambulo konvenciją iš kurios Turkija pasitraukė. Jūs gerb. Vyteni, džiūgaujate, kad ES ratifikavo konvenciją. Tai gal ES parlamento nariai išsiaiškino, koks turinys yra konvencijos 3 straipsnio c punkte, kuris skelbia, kad lytis (gender) yra „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Aš suprantu taip, kad “džender” sąvoka kalba ne apie prigimtinį dalyką, o apie DIRBTINIUS socialinius vaidmenis, kurie sukuriami istoriškai ir kinta. Šiuo metu tai reišia, kad pagal konvenciją reikia sukurti VIENODUS vyrų ir moterų socialinius vaidmenis, o tiksliau apskritai biologiniu (PRIGIMTINIU) pagrindu nebeskirti vyro nuo moters.

Turiu absoliutų racionalų pagrindą taip galvoti, nes EŽTT byloje Macate prieš Lietuvą konstatavo: 217. The Court has found that the measures taken against the applicant’s book sought to limit children’s access to information depicting same-sex relationships as essentially equivalent to different-sex relationships, labelling such information as harmful, and concludes that those measures did not pursue a legitimate aim under Article 10 § 2 of the Convention.

Gerb. Vyteni, Jūs man kaip gydytojas, gal galite paaiškinti, kaip įmanoma pagal žmogaus biologinę prigimtį įsivaizduoti, kad seksualiniai vyro ir moters santykiai yra lygiai tokie patys, kaip vyro santykiai su vyru? Aš manau, kad taip sulyginti leidžia ne biologinė prigimtis, o KONVENCIJA, t. y. susitarimas žmogaus vaizduotės konstruktą laikyti visuotine norma. Argumento MEILĖ čia nepakanka, nes meilė nors ir žmogui įgimtas dalykas, tačiau tik sąsajoje su žmonių lyties reprodukcija (egzistenciniu ilgesiu atrasi save Kitame – vaikuose, palikuonyse, tautos ar žmonijos istorijoje, pagaliau Dieve) įmanoma tai absoliučiai objektyviai pagrįsti.

Ir dar Stambulo konvencijos autoriai panaudojo sąvokas, bet neapibrėžė prasminio ryšio apie biologinės lyties (sex) ir socialinės lyties (gender) santykį. Ir visai nesuprantama, kai naudojama asmens identiteto sąvoka, nepaaiškinant koks jos ryšys su seksualinės ir socialinės lyties identitetu. Arba kritikuojami stereotipiniai socialiniai vaidmenys ir nėra jų apibrėžimo. Arba dar blogiau,- nėra nestereotipinių socialinių vaidmenų apibrėžimo. Kaip mokytojas paaiškins pirmaklasiui apie nestereotipinius socialinius vaidmenis, jeigu jis ir pats nežino tokio vaidmens apibrėžimo?

Gerb. Vyteni, Jūs jau kartojate šv. Marijos nekalto pradėjimo argumentą. Visiškai nepakanka į tai žiūrėti gydytojo ginekologo žiniomis. Reikia pakilti iki žmogaus būties amžinybėje supratimo. Kristus buvo ne šiaip kūdikėlis, bet Aukščiausiojo pasiuntinys, kuris pademonstravo, kad žmogaus biologinis gimimas dar ne visa tiesa apie žmogų. Žmogaus pašaukimas gimti dvasiškai. Ta Nekalto pradėjimo alegorija, tai nuoroda į tai, kad gimęs kūdikėlis pradeda internalizuoti kultūrinį (dvasinį) paveldą, kuris ir sudaro kitą žmogiškos būtybės pusę. Deja idealiai tai padaryti ne visiems pavyksta. O kai kam (o dabar jau ir masei netikinčiųjų) amžinybė taip ir lieka tuščia sąvoka.

5 3 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
blue yellow zov marinie

aikit visi sikt.

1
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top