Nesiskaitymo pradmenys

Nesiskaitymas su piliečiais prasidėjo ne Garliavoje ir ne po to, kai
nebeliko Drąsiaus Kedžio – ten ir tada jis tiesiog įgavo labiausiai matomą
išraišką, kokios lietuviai iš pačių rinktos valdžios iki tol nebuvo patyrę.
Nors požymių būta – juk sušaudė guminėmis kulkomis demonstrantus
prie Seimo. Žinoma, Garliava tapo išskirtine dar ir todėl, kad piliečių
pasipriešinimas užsitęsė ir peraugo į politinę – rinkiminę plotmę. Tačiau
nesiskaitymo pradžia ir šaknys yra giliau. Jos prasideda ten ir tada, kai
suabejojama žmogaus galimybėmis, visų pirma jo gebėjimais pačiam savo
darbu pelnytis duoną. Girdi, valstybė jam turi padėti. Skamba kilniai ir
kartu viliojančiai – toliausiai pažengę klasikiniai žmonių prievartautojai
romėnai tai apibūdino žodžiais „Duonos ir žaidimų“. Nekenks pastebėti,
kad ir romėnų teisė pagrįstai laikoma šiuolaikinės teisės pamatu. Nuo tada
maždaug tokiais bei panašiais argumentais ir grindžiami visi karai bei
prievartos. Juk dėl blogo tikslo žmonių į mirtį nepasiųsi.

Moderniosios Lietuvos atveju viskas vyko palyginti lengvai ir greitai.
Dar sovietmečiu išpurentoje dirvoje, kurioje be valdiškos malonės
savimi pasirūpinantis žmogus buvo prilygintas nusikaltėliui, o bet koks
verslas vadintas neigiamą atspalvį tebeturinčiu spekuliacijos vardu,
ir po Nepriklausomybės atgavimo tęsėsi itin neigiama viešumoje
eskaluojama pažiūra į verslą – tai truko tol, kol absoliuti dauguma
geriausių valstybinių objektų atsidūrė rankose tų, kurių vienintelis verslas
ir buvo to turto „įsisavinimas“. Visi, kurie nepriklausė „saviems“, o jei
dar ir bandė reikšti savarankišką nuomonę, baigė liūdnai – kas pateko į
kalėjimą, kas nusižudė pats, neišlaikęs įtampos ir geometrine progresija
augančių skolų, ką nužudė kiti, kas dingte dingo – pabėgo iš šalies ar kaip
kitaip – ir, žinoma, jie visi buvo banditai bei šiaip visokie nusikaltėliai.
Žiniasklaida čia irgi neliko nuošaly. Tie, kas iš valdiškų kabinetų visą šitą
procesą kontroliavo, ant pastarųjų noriai nurašinėjo savo pačių klastas. Juk
nugalėtojai neteisiami.

Štai čia tiems „neteisiamiems“ ir prireikė „teisinės apsaugos“ – žargonu
tai vadinama „stogu“. Treninguoti banditėliai šitoje svorio kategorijoje
neturėjo jokių šansų ir turto dalybų svorio centras vienareikšmiškai
įsitvirtino valdiškose įstaigose. Nemanau, kad turinčių informacijos bei
realios galios ją panaudoti įstaigų galiūnai būtų nusišalinę ir nesikišę
į procesus – kur jau čia arbitro vaidmuo, kai gali ir pats sušvilpti, ir
raudoną kortelę parodyti, ir į vartus mušti ! Čia ir prasidėjo stambėjančio
verslo, oficialiai ir toliau nemėgstamo gyventojų tarpe, ir valdžios
struktūrų, tebeturinčių valdymo svertus, simbiozė. Vieni, kurie veikė
kartu su valdininkija, pūtėsi ir turtėjo, gi tie, kad nenorėjo mokėti
dabar jau valstybiniam „stogui“, geriausiu atveju liko stambiojo verslo
paraštėse ar net buvo nustumti „į šešėlį“. Kai kurie neapsikentė ir patys
patraukė į politiką – tiesa, nedrįsčiau teigti, kad nuo to jų problemos
pamažėjo. Taip atsirado valstybinis kapitalizmas, prieš kurį savarankiškai
verslauti pamėginęs pilietis neturi jokių šansų. Kas netiki – tegu pabando
išvystyti realų verslą pats, nepatekdamas į itin ydingą ratą, kuriame
visokie „otkatai“ ir vokeliai yra viso labo žaidimo dalis. Tai neišvengiamai
palietė ir renkamą vadžią, nes pagal demokratines žaidimo taisykles
per rinkimus formuojamas Seimas, o jo dauguma „stato“ Vyriausybę.
Dabar tos taisyklės jau pakankamai aiškios, o valstybinis turtas irgi
išsidalintas. Tačiau tebėra biudžetas ir Europos Sąjungos lėšos – visa, kas
vadinama „loviu“. Žmonėms nuo to ne geriau.

Štai čia, jungtinėje valdžiažmogių ir kapitalo rinktinėje, ir išauga tas
visiško nesiskaitymo su „nepriklausančiais klubui“ medis, kuri yra blizgus
savo išore, tačiau tiesiog apkibęs nuodingais vaisiais, kurių nevalia valgyti.
Visa kita yra tik daugiau ar mažiau regimos pasekmės.

Grįžtant prie Garliavos, reikia pasakyti, kad pasekmė pasitaikė ypač
regima ir žmonių kantrybė trūko. Ir ačiū Dievui. Tačiau jei norime spręsti
visos Lietuvos, o ne vien Garliavos problemą, reikia kovoti ne su pasekme,
o ieškoti jos priežasties. Ir čia metas paklausti savęs – o ko mes tikimės iš
valstybės? Kad gintų? Ar kad maitintų? Šiandien akivaizdu, kad ir viena,
ir kita ji daro itin prastai – apie milijonas emigrantų, o vietoje gynybos –
ginkluotų robokopų antpuolis „aušrelei auštant“.

Valstybė privalo užtikrinti savo piliečių teises ir laisves – ir daugiau nieko.
Jie ji neatlieka šių dviejų užduočių – jai nėra jokio pateisinimo ir pati jos
egzistencija yra nepagrįsta, o kalbant teisine kalba – nusikalstama. Kitaip
tariant, valstybės užduotis yra analogiška kaip sportinių varžybų arbitro –
ne pačiai pelnyti kuo daugiau taškų, o tik prižiūrėti, kad būtų rungiamasi
pagal susitartas taisykles – visų pirma, kad jokia komanda ar joks žaidėjas
neturėtų išskirtinių (nekonkurencinių) sąlygų visų likusiųjų atžvilgiu.
Iš čia – geriausia valstybė yra ne ta, kuri „sukuria“ daugiau gerovės,
o ta, kuri mažiausiai trukdo tą gerovę susikurti patiems piliečiams.
Visa kita yra melas. Kaskart, kai išgirstu pezant apie mažas gydytojų ir
mokytojų (skaityk – biudžetininkų) algas, išsyk pagalvoju, jog šitos kalbos
kartojamos nuo kokių 1991 metų imtinai, tuo tarpu minėtieji mokytojai ir
eiliniai gydytojai kaip vargo, taip ir vargsta. Valdžiažmogių „pragyvenimo
minimumui“ tuo tarpu pinigų nepritrūko. Apie pensininkus net kalbėti
nepatogu…

Kai valstybė imasi ne savo reikalų (ne teisių ir laisvių užtikrinimo),
bet pradeda „kurti gerovę“, ji neišvengiamai pasuka vienu iš dviejų į
monopolizmą vedančių kelių: a) tampa komandine ekonomika, kaip
komunistiniuose kraštuose, kur apie jokias laisves ir teises net ir kalba
neina; b) tampa valstybinio kapitalizmo šalimi, kur stambus kapitalas
diktuoja įstatymus ir išgyvenimo sąlygas. Istoriškai taip jau susiklostė, kad
Lietuvai tenka išgyventi abu šiuos pragarus…

O štai kaip tai galima spręsti nebe teoriniu lygmeniu, o visiškai konkrečiai:

Šiandien pirmas privalomas ir realią naudą gyventojams nešantis padoraus
politiko žingsnis turi būti šilumos ūkio demonopolizavimas. Tai reikštų
neginčijamą teisę kiekvienam šilumos vartotojui pačiam pasirinkti jos
tiekėją, vietoje privalomos sutarties su monopolininku, kuris dar yra ir
pelno siekianti bendrovė. Taigi, dabartinė padėtis neišvengiamai veda
prie beribio išnaudojimo, kai vartotojas yra gręžiamas be jokios atodairos.
Praktinis sprendimas labai paprastas – kiekvienas namų ūkis, jei tik nori,
turi turėti teisę ir galimybę atsijungti nuo centralizuotos sistemos kada
panorėjęs. Ir nereikia gąsdintis, kad dėl to sužlugs visa šilumos sistema –
tiesiog šilumininkai beregint sumažins kainas. Štai ir viskas. Beje, nekenks
pastebėti, kad toks didelis miestas, kaip Londonas, sėkmingai išsiverčia
be centrinės šildymo sistemos. Aišku, sekantis žingsnis, tikėtina, bus jau
šilumininkų ginčai su kredituojančiais bankais – va, čia ir atsiskleis visas
grožis, kas nusiurbia mūsų pinigėlius.

Bet tai jau antras padoraus politiko žingsnis. Jei niekas nesukliudys, apie jį
parašysiu vėliau.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top