Nuo Sąjūdžio laikų, rimtas masinis politinis protestas gatvėje Lietuvoje praktiškai nebeįsivaizduojamas. Kad ir kas vyktų, kad ir kiek daug būtų nepritariančių – marširuoti gatvėmis gali, esą, tik marginalai: gėdinga kažkaip, nesolidu…
Vienintelis pabandymas 2009-aisiais patikimai užjuoktas ir kriminalizuotas, akimoju iš kažkur išsitraukiant ir prisiuvant „bolševizmą“ ir „Kremlių“, nors tikrasis spiritus movens buvo smulkių verslininkų nepasitenkinimas tuo, kuo nepatenkintas turėtų būti kiekvienas klasikinis liberalas ir konservatorius: kasos aparatais turguje, taip žlugdant tą smulkųjį verslą ir ištisą senovinę turgaus kultūrą/tradiciją (turgus tuo ir skiriasi nuo neturgaus, kad kainos čia – ad hoc, pinigai – tik grynieji, o smulkios tranzakcijos nefiksuotos).
Patikimai užjuoktas ir kriminalizuotas (iš baimės, taip!) – kad niekada ateityje nebepasikartotų, kad ginantis savo teises pilietis išsilavinusio sluoksnio būtų automatiškai laikomas prorusišku ar šiaip „patvoriniu“, o išsilavinęs sluoksnis patikėtų, jog jei tik teisingai balsuos ir garsiai žvengs „Patvoriniai!“, pats patvory niekada neatsidurs, ir jam nutiks tik gera.
Dabartinių konkrečių įvykių, žinoma, niekas nenumatė, bet o kaip pravartu dabar! Kaip puikiai veikia „dviejų Lietuvų“ projektas – divide et impera! Klasika juk.
Ir ką daryti? Visų pirma, pasiryžti mesti lauk „gerą skonį“.