Nors pasaulis jau ima ruoštis Kalėdoms, vis dėlto prasminga dar kartą apmąstyti „Gyvybės duonos“ temą, Tiesos.lt portale nagrinėtą turbūt ne kartą, paskutinįkart neseniai Leto Palmaičio straipsnyje. Norėtųsi kai ką iš šio straipsnio paryškinti ir aiškiau išplėtoti pačią aukos esmę.
Dažniausiai auka pavadinamas tas, kuris nekaltai nukentėjo. Šiais laikais aukos, kaip savanoriško gėrio dalijimo, samprata ir iniciatyva blėsta.
Pats žodis „auka“ kilęs iš gr. euche, reiškiančio maldą, prašymą. Lot. offere < offeritum reiškia dovanojimą. Lenkų ofiara pateko į mūsų kalbą (M. Daukšos vartojama „afiera“). Nuo XVIII a. pab. imta vartoti „auka“. Dabar aferos ir aukos semantiniai laukai tiek išsiskyrę, kad paradoksaliai sakoma „aferos auka“.
Kaip ten bebūtų, bet profaninė aukos reikšmė turi kilti iš sakralinės, o ne atvirkščiai, nes, glaustai kalbant, ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų.
Etnologai skiria aukojimo fazes. Buvo aukojama nuo pat primityviosios civilizacijos laikų. Pagrindinis aukojimo tikslas – palenkti į savo pusę Aukščiausiąją Būtybę, permaldauti ją, pašlovinti ir padėkoti. Paprastai būdavo aukojamos vadinamosios pirmienos, t.y. pirmųjų vaisių atnašos. Gyvulių aukojimas („kruvinoji auka“) būdavo labiau vertinamas. Kai kurios tautelės, ypač tos, kurios turėjo paprotį valgyti priešų mėsą, aukojo net žmonių pirmgimius ar apskritai žmones. Auka buvo prilyginama maistui, ir aukotojai dievams kartais iškeldavo tikrą puotą ant „dievų stalo“ (aukuro). Tokie veiksmai liudija žmogaus nuodėmingumo pajautą ir bandymus tą prigimtinį nuodėmingumą sunaikinti. Ilgainiui aukojimas kito, plėtojosi, gilėjo arba seko, atsirado šventikai ir jų hierarchija.
Apreikštajai religijai (judaizmui) buvo būdinga samprata, kad kraujas ir gyvybė yra lygiaverčiai. Pagal pavadavimo principą vietoj nusidėjėlio buvo aukojama jo nuosavybė – gyvulys, kurį stengtasi parinkti be jokios kliaudos. Aukojimas palaipsniui ėmė išsigimti vien į išorinį, vis labiau išleidžiant iš akių dvasinį bei moralinį aspektą. Senojo Testamento pranašai skelbė, kad aukojimas turi išlaikyti priklausomumą nuo Dievo, antraip auka virsta tuščiu simboliu. Izaijas (53,12) pranašauja Teisiojo Auką:
Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,
su galiūnais grobiu jis dalysis,
nes jis save atidavė mirčiai
ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių.
Jis prisiėmė daugelio nuodėmę
ir užsistojo už nusidėjėlius.
Ima išsiskirti „pabaltintų karstų“ religija ir tikėjimas Teisiojo Auka. Amosas juokėsi iš bedvasių aukų (4, 4–5), Ozėjas pranašavo, kad aukotojai „su savo avimis ir galvijais eis ieškoti Viešpaties, bet jo neras“ (5, 6).
Atėjęs Kristus pabrėžė tą patį: veršių ir ožių auka yra niekis palyginti su veiklia meile (Mt 9,13: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“) ir kad nebeliks ST šventovės nei aukuro, pasibaigs Senojo Įstatymo aukos.
Apskritai dėsnis yra toks, kad išorinis aukojimas turi būti pritaikytas vidiniams Dievo kulto aktams, kurie nekyla vien tik iš moralinių paskatų, bet apima giliausiąją žmogaus būties esmę. Sakramentas kaip išgelbėjimo ženklas ir priemonė yra pirmesnis už auką. Auka kyla iš žmogaus ir skiriama Dievui, o sakramentas – iš Dievo ir nukreiptas į žmogų. Sakramentas labiau būdingas paskiram žmogui, o aukojimas – bendruomenei. Kaip ir sakramentai, taip ir tikroji Auka yra įsteigti Dievo. Esmė čia yra išorinio natūralaus ženklinančio veiksmo sujungimas su vidiniu antgamtiniu. Auka yra sakramentinio vyksmo atbaigimas, ką turbūt ir atpažinote Paskutinėje Vakarienėje – Švč. Sakramento įsteigime ir jo atbaigime ant Golgotos kalno. Čia aukojama Kristaus – Dievažmogio – žmogiškoji prigimtis, o joje – visa žmonija ir podraug visa kūrinija.
524 m. Naujojo Testamento Auka imta vadinti Mišiomis (missa > missio), kurios vyksta, vaizdingai kalbant, pakėlus amžinybės uždangą, įžengia į dabartį ir yra atnaujinamos, kitaip – sudabartinamos. Dviejų gyvybės pradų (kūno ir kraujo) atskyrimas per Paskutinę Vakarienę yra nuoroda į mirtį ir į tai, kad Kristus laiko save Auka. Paskutinė Vakarienė yra tikroji Pascha, tobuliausia kada nors įvykdyta Auka Dievui kaip atsiteisimas už žmonijos nuodėmes. Ji nevyksta bendruomenei stichiškai susiburiant, bet pirmiau pasižymi krikšto ir kunigystės charakteriais.
Tai buvo Senosios Sandoros perkeitimas į Naująją, gyvulių kraujo aukos pakeitimas Dievažmogio Auka, pirmiau įsteigta sakramentaliai, po to atbaigta Golgotoje. Apaštalai priima Kristaus Kūną ir Kraują iš anksto stiprindamiesi Jo Auka ant kryžiaus. Taigi per Kristų pirma vyksta aukojimas Dievui, po to – apaštalams ir daugeliui (Kristaus kraujas išliejamas „už jus [mokinius] ir už daugelį“). Dievo Auka suvienija bendrystei, o ne žmonės vienijasi dėl bendrystės. Apaštalai suprato šito perkeitimo (esmėkaitos, arba transsubstanciacijos) esmę. Eucharistijoje (Švč. Sakramente) tikrai, realiai ir esmiškai yra Kristaus kūnas ir kraujas kartu su Jo siela bei dievybe, taigi kiek ir kaip atsiveriame Kristui, tiek esame pašventinti ir suvienyti, o kiek pasiduodame žmogiškam profaniniam aukojimui, tiek prarandame.
Iš viso to, kas parašyta, pakaktų aiškiai protu ir širdimi suvokti, kad žmogus yra nusidėjęs ir kad be Dievo pagalbos neišsikapstys. Svarbiausia, ką norėjau pasakyti ir dėl ko viską apskritai rašau, yra troškimas sužadinti sąmoningą tikinčiojo dalyvavimą Kristaus Aukoje, pasakyti, ką realiai turėtų daryti ir kaip nusiteikti katalikas, atėjęs į Mišias, kad šis atėjimas netaptų nesuprantamas ir bergždžias.
Manau, ryšys su Dievu, Jo gelbstinčios rankos priėmimas yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime; be šito bus veltui ir beprasmiškai sprendžiamos visos problemos, viskas, kas sūkuriu skrieja aplink žmogų, gali įtraukti jį į pražūtingą gelmę. Ir kam tuomet gyventi iš viso? Kam sielotis dėl kitų kančios ir dėl to, kad negalime jiems padėti?
Tad su kokiomis nuostatomis žmogus turėtų ateiti į Mišias? Ateiti ne į „Puotą“, kuri mažai įpareigoja ir pigiu trenksmu bei dainelėmis sužadina netvarkingas emocijas, ir valgyti ne „palaimintą duoną“. Pirmiausia kiekvienas (matėm iš aukojimo apžvalgos) savo prigimtyje tebeturi sveiką nuovoką, kad Dievui, t.y. Būtybei, nuo kurios jis besąlygiškai priklauso, visada verta dėkoti ir ją garbinti. Ir jeigu jau pripažįstame priklausomybę, tuomet protingiausia, ką galime padaryti, – tai pripažinti savo nuodėmingumą, prašyti atleidimo ir jį priimti. O tai įmanoma, kaip skaitėte, tik per Kristaus Auką. Vienijimasis su Kristumi kaip Tarpininku tarp žmogaus ir Dievo aukojant Jam begalinės vertės Jo Sūnaus Auką laiduoja išgelbėjimą ir vienybę su kitais (taiką, meilę, vaisingumą arba patį grįžimo į nenuodėmingą būvį procesą, svarbiausia – gyvenimo prasmę). Tai jūs jau esate tūkstantį kartų girdėję: „per Jį, su Juo ir Jame“.
Senuosiuose maldynuose dar galima aptikti dalyvavimo Mišiose aprašymų – ką turi daryti ir apie ką mąstyti kiekvienas sekdamas aukojančio kunigo judesius ir visą Aukos vyksmą. Tai labai palengvina dalyvavimą ir galbūt yra vienas iš geresnių siekių būti „vienos minties ir vienos dvasios“. Viskas prasideda nuo Mišių intencijos (kam ir kas aukojama, ko prašoma), vėliau sekame Kristų, einantį į Kalną melstis, prisimename (ir, tikėkite, tai nėra vien subjektyvus prisiminimas) Jo kančią naktį ir einame su Juo iki pat kryžiaus, vienijamės Jo mirtyje ir nuteisinti galop maitinamės dvasiniu (perkeistu mirties ir Prisikėlimo) kūnu, t.y. pačiu Kristumi. Viskas jau tiek girdėta, bet taip ir likę nesuvokiama. Ir liks iki galo nesuvokta ir neišsemta, nes Dievo Meilė begalinė.
Tačiau stengtis verta.