Nuo bačkos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas: paaiškinimas partiečiams, kodėl susidorota su prof. Adu Jakubausku

Skelbiame propatria.lt paviešintą laišką, kurį per partijos sekretoriatą TS-LKD frakcijos Seime seniūnė ir TS-LKD partijos pirmininko pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė išsiuntė šios partijos nariams. Laiške paaiškinama partijos vadovybės versija, kaip partijos nariai turėtų teisingai suprasti susidorojimą su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovu prof. Adu Jakubausku. Kartu skelbiamas ir kaip laiško priedas siųstas krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko pasisakymas Seime svarstant Ado Jakubausko atstatydinimą (kalba netaisyta – red. past.).

Mieli bendražygiai,
neabejoju, kad pastaruosius porą mėnesių stebėjote diskusijas dėl situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Klausimas sulaukė daug aistrų, deja, ir manipuliacijų.

Kiekvienam mūsų bendruomenės nariui istorinės atminties klausimai yra ypatingai svarbūs. Tai yra ne tik mūsų politikos viena pagrindinių sričių, bet ir širdies klausimas.

Seimo valdyba vasario pradžioje sudarė darbo grupę, skirtą išsiaiškinti situaciją LGGRTC. Mes išklausėme visas konflikto puses ir priėmėme sprendimą (6:1), kad dabartiniam Centro direktoriui prof. Adui Jakubauskui nepavyksta susitvarkyti su šiomis pareigomis.

A. Jakubauskui nepavyko konstruktyviai spręsti iškilusių problemų, o veiksmai, kurių jis ėmėsi pastaruosius kelis mėnesius tik dar labiau padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre.

Direktorius, tebevykstant Seimo valdybos sudarytos darbo grupės posėdžiams, iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri kėlė LGGRTC problemas ir reiškė kritiką darbovietės vadovybei. Pažymėsiu, kad ši istorikė garsi savo tyrimais bei išleista knyga apie J. Lukšą-Daumantą. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad viešojoje erdvėje nuolat pasirodanti informacija apie situaciją centre menkino šios įstaigos dalykinę reputaciją. Manau, LGGRTC vadovaujant A. Jakubauskui, tapo tiesiog paralyžiuotas.

Viešojoje erdvėje netruko pasklisti melo ir manipuliacijų, kad norima uždaryti centrą, perrašyti istoriją ir t.t. A. Jakubauskas, iki tol nedalyvavęs LGGRTC nagrinėjamų temų klausimuose, kai kurių buvo įvardintas, kaip vienintelis istorinės atminties puoselėjimo garantas.

Darbo grupė ir frakcijos kolegos nematuojame A. Jakubausko įsipareigojimų ar meilės tėvynei. Mes įvertinome tai, kad jo ir kelių jo atsivestų į Centrą bendražygių veikla, ne stiprina šią įstaigą, o silpnina ir kelia įtampas. Apie tai kalbame ne tik mes, bet ir buvę LGGRTC vadovai ir ilgamečiai darbuotojai. Esame suinteresuoti, kad LGGRTC būtų stiprus, veiktų sklandžiai ir atstovautų Lietuvos valstybės interesams.

Prisegtuke siunčiamas Arvydo Anušausko pasisakymas Seime, kuriame esmingai sudėliotas visas situacijos paveikslas.

Kviečiu įsiklausyti ir pasitikėti. Mūsų bendruomenės žmonės ilgus metus dirba istorinės atminties puoselėjimo darbus, ne dėl politinių dividendų ar kitų dalykų, o dėl to, kad tai yra mūsų savastis. Būkime ir dirbkime drauge, netikėkime provokatoriais ir skaldytojais.

Viltingo Prisikėlimo! Šviesių ir saugių šventų Velykų.

Su geriausiais linkėjimais,

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

TS-LKD frakcijos seniūnė

***

Arvydas Anušauskas. Putiniškų blizgučių atspindys: informacinis karas prieš Lietuvos istorikus

Informacinis karas, kuris vyksta prieš tikrus Lietuvos istorijos tragiškiausio laikotarpio tyrinėtojus įsibėgėjo ir jau atrodo labai keista, kad keletas eks-disidentų, tremtinių ar signatarų pirmiausia tapo šio informacinio karo aukomis. Kadangi tuos daug mačiusius žmones aš tikrai pažįstu ir gerbiu, būtent ši aplinkybė man neleidžia nutylėti ar tylomis apeiti šio nepelnytą aureolę užsidėjusio valdininko.

Tie mano minėti žmonės tapo nutylėjimų aukomis. Būtent aukomis, nes jų vardais ir nuopelnais manipuliuojama siekiant išsaugoti valdišką kėdę žmogui, kuris per trisdešimt metų niekuo neprisidėjo prie lietuvių tautos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų.

Paklausite, o kodėl būtinai turėtų prisidėti? Ir tikrai, ko gero rūpėjo kiti dalykai. Kaip prieš kelias dienas rašė buvęs VSD darbuotojas, tautinių bendrijų tarybos koordinatorius Imantas Melianas, aptikęs informaciją apie tai, kad Adas Jakubauskas pagerbtas Rusijos imperininkų apdovanojimus ir kaip teigia „bėgo mėnesiai ir metai, Adas intensyviai bendradarbiavo su skirtingomis politinėmis jėgomis, darė mokslinę karjerą, pretendavo į atsakingas pareigas, įėjo į Krymo totorių (kurių tėvynę vėl pavergė Rusija) vadovaujančias struktūras, bet vis nerado laiko atsikratyti gėdingų rusiškų blizgučių“.

Necituosiu visų Imanto Meliano pastebėjimų apie Ado Jakubausko suartėjimą prieš 25 metus su antisemitine bei antieuropine politine jėga ar knygos bendraautorius iš Rusijos monarchistų bei šovinistų. Beje vienas pastarųjų, Stanislavas Duminas (atrodo net Heraldinės komisijos prie Rusijos prezidento V. Putino narys) 2011 m. suveikė Šv. Stanislovo III laipsnio ordiną „už ištikimą tarnystę Rusijos imperijos Rūmams, Tėvynei ir Rusų stačiatikių bažnyčiai“ arba kaip pats Adas Jakubauskas rašo: „už nuopelnus kultūrai“.

Atvirai pasakius, iki vakar galvojau, kad šio monarchistų ir šovinistų „visuomeninio apdovanojimo“ nepriėmė, bet pasirodo klydau. Bet ir neišmetė po 2014 m. Krymo okupacijos, o kaip pats rašo „2015 m. gražino“. Na nieko nereiškiantis, nors ir viešai tuo metu neatsisakytas „apdovanojimas“, gulė šalia 2009 m. garbės rašto iš Rusijos Federacijos vyriausybės Tėvynainių reikalų komisijos, kurio kaip pats sako „negavo“. Bet dabar sakyčiau, kad tikrai nusipelnė.

Dar 2014 m. gegužę buvo kažkoks laiškas Rusijos Tatarstano prezidentui prašant finansinės pagalbos jau po Krymo okupacijos ar sovietinio Krymo veikėjo B. Čobanzadė vardo premija tą patį mėnesį. . . Bet tai praeitis, nors žinoma būtų logiška paklausti kur tada tie nuopelnai tiriant Birželio sukilimą, lietuvių tautos rezistenciją ar jų genocidą, už ką avansu jau dabar Adas Jakubauskas keliamas į padebesius ir kaip pats sakė Krymo totorių televizijai – „tapo garsiausiu žmogumi Lietuvoje“.

Bet grįžtame į dabartį. Dauguma Ado Jakubausko „pertvarkų“ arba paprastais žodžiais sakant – „psichologinis smurtas, bauginimas, mobingas“ (čia cituoju Centro darbuotojų laišką), prasidėjo jam pačiam atsirinkus ir į Centrą atsivedus keistus personažus, kurie sulaukę 74 metų amžiaus per savo garbų gyvenimą, kaip patys galite spėti, nieko nenuveikė istorijos tyrimo baruose.

Vien todėl, kad jie su šiais tyrimais niekaip ir nebuvo susiję. Ką nuveikė kituose baruose, tai jau kita kalba. A. Jakubausko viešaisiais ryšiais rūpinasi Ignas Stankovičius, kuris 1991 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės sprendimu buvo atleistas iš Krašto apsaugos ministerijos. Cituoju nutarimą: „įpareigoti KAM nedelsiant atleisti iš darbo (nesuteikus krašto apsaugos sistemoje kitų pareigų) neteisėtai Krašto apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo neteisėtai ėjusį Igną Stankovičių už aplaidumą darbe, nesirūpinimą krašto apsaugos sistemos materialine baze, būtinais kareivių ir karininkų poreikiais“.

Po metų kaip feniksas, šiek tiek po rinkimų naujam premjerui išbraukus žodelius „nesuteikus krašto apsaugos sistemoje kitų pareigų“, vėl sugrįžo, kol galiausiai ministras Linas Linkevičius galutinai atleido iš KAM Tarptautinių ir vidaus ryšių departamento direktoriaus pareigų. Kaip liudija tuo metu dirbęs generolas – už galimai nuslėptus Lietuvai siųstus kvietimus dalyvauti tarptautinėse misijose. Matyt turėjome pamiršti visa tai, nes Ado Jakubausko vardu dabar skelbiami sklandžiai I. Stankovičiaus skyriaus surašyti tekstai apie nepaprastai „giliai ariamus istorijos dirvonus“, pasipriešinimą netinkamiems istorijos tyrimams. Apie iš Europos Sąjungos einančią blogą įtaką, tai jau čia pats A. Jakubauskas pasakė Krymo totorių televizijai, niekas už liežuvio netempė.

Man iš tikrųjų neaišku kas realiai valdo Centrą, nes man atrodo, kad generalinio direktoriaus kėdėje yra įsikūrę mažiausiai trys sprendimų priėmėjai de fakto. Ir būtent šis triumviratas, be mažiausio nuopelno šio laikotarpio tyrimuose, be jokių išpuoselėtų tarptautinių ryšių, be jokių skrupulų ėmėsi bauginimo ir mobingo veiksmų prieš Genocido ir rezistencijos tyrimo departamente dirbusius istorikus.

Nors aš pats šio departamento direktoriaus vietą palikau prieš dvylika metų, bet man puikiausiai žinomi ten dirbantys žmonės ir jų darbai. Jie ne vieną dešimtmetį sunkiai ir nuoširdžiai, nežiūrėdami atlygio, dirbo tyrimo darbą. Rašė knygas, straipsnius, dalyvavo tarptautinėse konferencijose, t. y. yra savo srities profesionalai. Kaip teigia patys istorikai: „mokė“ GRTD istorikus, kad pastarieji tiria ne tuos istorijos šaltinius, jei tuos, tai blogai tiria“. Pirmiausia buvo nutrauktas Vidos Komičienės atliekamas okupacijų žalos skaičiavimas, iš internetinės prieigos išimti KGB dokumentai, prie kurių buvo komentarai apie tikrus KGB agentus ir prirašytus KGB agentų slapyvardžiais padabintus žmones (o juk tai vienos svarbiausių KGB kompromitavimo technologijų atskleidimas, kuris vienu mostu buvo sunaikintas pasiūlant visiems norintiems susipažinti su tais dokumentais keliauti į archyvą, kuriame istorikų komentarų kaip tik ir nėra).

Prasidėjo atviras ir daugkartinis GRTD direktoriaus dr. Arūno Bubnio spaudimas palikti savo postą. O juk žmogus tiriamąjį darbą dirba daugiau kaip trisdešimt ir yra, ko gero, žinomiausias vokiečių okupacijos laikotarpio ir holokausto, Armijos Krajovos Lietuvoje istorijos tyrinėtojas, turintys geriausius ryšius su kolegomis Baltijos šalyse, Vokietijoje ir Lenkijoje. Nors buvo įrašytas į Nacionalinio susivienijimo rinkimų sąrašą, tačiau kaip matome besistengiantis iš šios situacijos išspausti kuo daugiau politinės naudos susivienijimas šį jų kandidato terorizavimą nutyli.

Kito humanitarinių mokslų daktaro Valdemaro Klumbio darbo svarstymas nukreiptas į jo neva kritišką straipsnį „Ar Lietuvai reikia istorikų?“, publikuotą LRT, nors pats istorikas yra ekspozicijos Homo sovieticus koncepcijos kūrėjas ir įgyvendintojas. Kaip man sakė pats Adas Jakubauskas „istorikai buvo pervertinti“. Matyt turėjo galvoje tą „pervertinimą“, kai labiausia dirbusiems istorikams jie buvo sumažinti. Štai istorikei Mingailei Jurkutei, kuri sėdėjo JAV archyvuose ir išleido knygą apie J. Lukšą-Daumantą, vertinimas nuo „labai gerai“ pakeistas į „patenkinamai“. Nors būtent šie metai yra paskelbti J. Lukšos. O už 2021 m., Daumanto metais, pasirodžiusį kritinį straipsnį apskritai ji buvo atleista.

Matyt galvoja, kad užteks pastatyti paminklą ir sustabdyti tyrimai bus pamiršti. Tai tik dar kartą įrodo, kad Centrą užvaldžiusiai grupei istorija ir jos tyrimai nė kiek nerūpi, nors ir kaip stengtųsi viešieji ryšininkai važinėdami ir melu rankiodami garbių pagyvenusių žmonių palaikymo Adui Jakubauskui parašus. Aš jau nekalbu darbą. apie tą jovalą ir supriešinimą, darbuotojų kiršinimą kurį įnešė ši vadovybė į Centro Naujos pareigybės ir skyriai gimsta kaip grybai po lietaus, be analizės ir aptarimų dėl jų reikalingumo, neaptariant Centro tarybai, neskelbiant posėdžių protokolų. Centro, kuris visada pasižymėjo nuomonių įvairove, nes mokslininkai čia dirbo vieno tikslo vedami tirti ir atskleisti tiesą. Aš pats galėjau ir galiu nesutikti su kokiomis nors jų išvadomis, bet būtent diskusijose ir gimsta tiesa.

Bet tikrai ne dėl administracinio spaudimo ar diktato. Centro istorikai tyrę už laisvę kovojusių žmonių likimus patys atsidūrė persekiojamų žmonių vietoje. Cituoju jų raštą: „dalykinė ir administracinė LGGRTC vadovo nekompetencija, vengimas įsiklausyti į konstruktyvią kritiką, piktybiškas nenoras ieškoti išeities iš susidariusios situacijos Centre, sąmoningas konflikto eskalavimas ieškant ne sprendimų, o faktų, kurie dar labiau sumenkintų kreipimąsi pasirašiusių istorikų profesines kompetencijas bei jų asmenines savybes, skatina kelti prielaidą, kad Centro vadovui yra svarbus pats postas…“. Bet visa nekompetencija užmaskuota melu ir nepagarba ne vieną dešimtmetį sunkų tiriamąjį darbą atlikusiems darbuotojams, mokslininkams. Maskavimui panaudojama ir pseudopatriotinė retorika.

Kodėl „pseudo“? Todėl, kad A. Jakubauskas su savo atsivesta komanda (kurios vieną personažą aš paminėjau) užsiima tik viešaisiais ryšiais, o realius istorinius tyrimus ne tik devalvavo, bet ir realiai nutraukė. Kas jau pamiršo primenu dar kartą: po mobingo, psichologinio spaudimo, nu traukė okupacijos žalos skaičiavimo darbą, de fakto nutraukė KGB dokumentų publikavimą su itin svarbiais istorikų komentarais interneto svetainėje, išmetė iš darbo darbuotojų profsąjungos (tarybos) narę ir J. Lukšos metais atsikratė šio rezistento veiklą užsienyje tyrusios ir apie tai knygą išleidusios istorikės M. Jurkutės. Be šios knygos ko gero ir nebūtume sužinoję slapčiausių pirmojo NATO desantininko biografijos aplinkybių bei dar vieno Juozo Lukšos slapyvardžio Prancūzijoje.

Istorikų bendruomenei pasipriešinus spaudimui, vis dar darbo Centre nepaliko istorikai (kaip A. Bubnys), kurie turi didžiausią įdirbį vokiečių okupacijos ir rezistencijos tyrimuose bei plačiausius tarptautinius kontaktus. Kas lauktų Centro įgyvendinus A. Jakubausko šešėlinius planus iki galo, tai skilimas, stagnacija, rezignacija ir suirimas. Tai tikrai neatitinka Seimo narių lūkesčių. Žinau, kad dauguma iš jūsų susiduria su atviru spaudimu ir net grasinimais, siekiant priversti nedalyvauti balsavime. Siūlau nepasiduoti spaudimui, dalyvauti balsavime ir palaikyti pirmininkės siūlymą atleisti Adą Jakubauską iš užimamų pareigų.

Arvydas Anušauskas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
23 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
23
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top