Krikščionių bendrijoje liturgija yra Švč. Trejybės veikimo atspindys ir kartu žmonijos laiminimas, kuris suteikia dvasinę gyvybę. Nuo pat žmonių sukūrimo pradžios Dievas juos laimino. „Pradžios“ knygoje sakoma: Dievas juos palaimino tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1,28). Dievo laiminimas nėra vienkartinis, todėl Jis palaimino ir laiką, padarydamas jį šventą – švenčiančių žmonių gerovei: Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą (Pr 2,3).
Dievas žmones sukūrė kaip savo vaikus, todėl net su nupuolusiais žmonėmis Jis nori būti, o kartu juos laiminti – sugrąžinti į tobulos meilės būseną. Bažnyčios liturgija yra Dievo buvimo, o kartu ir Jo laiminimo sudabartinimas. Nors Dievas, kaip Sutvėrėjas, visada yra visur, tačiau savąjį gailestingumą nupuolusiems žmonėms Jis išreiškia per savo Sūnų Jėzų, kuris liturgijoje mums kalba Savo žodžiais ir teikia palaimą Šventąja Dvasia. Kristus, kaip Dievo Žodis, per Šventąjį Raštą ypatingai atsiskleidžia Didįjį ketvirtadienį.
Velykos, lietuviškai – DIDŽIOSIOS DIENOS – yra pagrindinė liturginių metų šventė, apie kurią, lyg apie saulę, sukasi kitos krikščioniškos šventės. Didžiojo ketvirtadienio vakarą pradedame švęsti didžiausią Dievo meilės atspindį žmogui – Velykų Tridienio liturgiją, kurioje atsiskleidžia apgailėtina nupuolusių žmonių menkystė ir nesuvokiama Dieviškos meilės didybė.
Po trejus metus užtrukusio vaikščiojimo su mokiniais, po daugelio kalbų, pamokymų ir stebuklų pagaliau Jėzus savo mokinius surinko į Paskutinės vakarienės pobūvį, sakydamas: Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas (Lk 22, 15). Kodėl būtent ši vakarienė buvo tokia svarbi Mokytojui, kuris daugelį kartų su savo mokiniais valgė ir gėrė už bendro stalo?
Prieš palikdamas savo žemiškąjį būvį, prieš savo baisią kančią ir mirtį Dieviškasis Mokytojas subūrė mokinius norėdamas jiems duoti pačius svarbiausius pamokymus, akivaizdžiai paliudyti savąją meilę ir jiems palikti savo brangiausias dovanas. Todėl, kaip liudija evangelistas Jonas, Paskutinės vakarienės metu, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs (Jn 13, 4–5).
Tai buvo negirdėtas dalykas: joks šeimininkas savo tarnams niekada neplovė kojų, o čia plauna pats Viešpats! Todėl Simonas Petras apstulbęs sušuko: Tu nemazgosi man kojų per amžius! (Jn 13, 8).
Tačiau tolesni Kristaus žodžiai atskleidė visai naują, dar visai nesuprantamą tiesą: Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi (Jn 13, 8). O po to pridėjo netikėtą pamokymą: Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau (Jn 13, 15).
Savo veiksmais Kristus parodė, kad išoriškai nuplaudamas nuodėmingą žmogų, Dievas jį nuplauna ir dvasiškai – kad įgytų dalį amžinajam, tai yra meilės gyvenimui. Tuo pačiu Jis pamokė ir paskatino kitus panašiai elgtis. Tačiau Kristaus veiksmų išorinis, formalus pamėgdžiojimas neturi dvasiškai skaidrinančios ir gyvenimą tobulinančios jėgos. Todėl Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti (Mt 26, 26–28).
Kokią reikšmę tokie paslaptingi veiksmai turi žmogaus tobulėjimui? Pasirodo – labai didelę. Dar antraisiais Dievo Karalystės skelbimo metais, prieš Velykas, Jėzus paskelbė Galilėjos gyventojams: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 53–54).
Daugeliui klausytojų tokie teiginiai pasirodė absurdiški, todėl Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo (Jn 6, 66). Tačiau tie žodžiai buvo gyvybiškai svarbūs, nes: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (Jn 6, 56). Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5).
Tik pavertęs savo Kūną ir Kraują tikinčiųjų maistu, Jėzus galėjo paskelbti savo Didijį Įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! (Jn 13, 34).
Šį Įsakymą labai vertino ir praktiškai įgyvendino pirmieji krikščionys, nes gerai suprato, kad šventoji Eucharistija yra širdžių sudievinimo maistas. Todėl ne atsitiktinai enciklika „Ecclesia de Eucharistija“ skelbia, kad Bažnyčia gimė iš Velykų slėpinio. Kaip tiktai todėl Eucharistija, tobuliausias Velykų slėpinio sakramentas, yra bažnytinio gyvenimo centras.
Pasidalino Petras Plumpa