Bernardinai.lt
Jo baldai yra tapę klasika, jo pastatai – modernybės ikonomis. Neseniai į dienos šviesą iškilo dokumentų, liudijančių, kad didysis šveicarų architektas ir dizaineris Le Corbusier buvo antisemitas ir Adolfo Hitlerio gerbėjas. Tai slepiama iki šių dienų. Antai šveicarų rašytojo Danielio de Rouleto 2005 metų esė, kurioje buvo prabilta apie Le Corbusier politinius ryšius, sulaukė daugiau nei nuosaikios ir keistos reakcijos. Diskusijos Prancūzijoje metu jis buvo apšauktas kaip neigėjas (pranc. négationniste), tai yra žodžiu, vartojamu įvardyti revizionistus, kurie ginčija holokausto realumą. Rimtų diskusijų šia tema nevyksta ir oficialiu lygiu. Štai Le Corbusier fondo Paryžiuje direktorius Michelis Richardas buvo „nustebintas“ paprašytas išsakyti savo poziciją ir atsisakė kaip nors komentuoti „šį klausimą“.
Modernybės šviesulys, kai kurių laikomas iškiliausiu XX amžiaus architektu, Charles-Edouard Jeanneret, pasivadinęs Le Corbusier, gimė 1887 m. spalio 6 d. Šveicarijoje. Jo projektuoti daugiabučiai, vilos ir individualūs gyvenamieji namai yra tapę turistų traukos vietomis. Žymioji Marijos koplyčia Ronchamp Šveicarijos prancūziškoje dalyje pritraukia meno mėgėjus iš viso pasaulio. Le Corbusier baldų – ar tai būtų elegantiškos kušetės, ar masyvūs krėslai, dažniausiai aptraukti juoda oda – galima išvysti tiek įvairių šalių bankuose, tiek geriau uždirbančių socialdemokratų loftuose ar nuomojamuose butuose. Turėti savo namuose ką nors, ką yra sukūręs Le Corbusier, – gero skonio ženklas. Le Corbusier gerbėjai dėkingi šiam fantazijos nestojančiam dizaineriui ne vien už įžiebtą modernybės ugnelę, lengvumą ir stilių – jis pertvarkė ir mūsų sielas, jis išvadavo mus iš naftalino ir pigių blizgučių, jis padovanojo mums aiškumą.
Ronchampo koplyčia (1954)
Susitikimas su „Le M.“
Iki šiol, regis, joks šešėlis netemdė šio architektūros diktatoriaus karjeros, kuris, neturėdamas architekto diplomo, įsitvirtino Paryžiuje ir iš ten užkariavo pasaulį. Išskyrus Australiją, Le Corbusier projektai pasiekė visus žemynus. Antai Indijoje pagal jo specialius projektus buvo pastatytas netgi ištisas miestas: Čandigarchas – Pandžabo provincijos sostinė.
Tačiau neseniai šis, kaip atrodė, nepajudinamas pagrindas ėmė braškėti, nepriekaištingame fasade atsirado įtrūkimų. Le Corbusier biografijoje esama netrumpo skyriaus, kuris temdo jo kaip švytinčio modernybės evangelijos apaštalo vaizdą. Le Corbusier palaikė artimus ryšius su Prancūzijos Vichy režimu, kuris Prancūziją užėmus hitlerinei Vokietijai kooperavo su naciais ir į mirtį pasiuntė dešimtis tūkstančių žydų. Architektas, iki šiol tai buvo žinoma retam jo gerbėjui, buvo oficialus Prancūzijos palydovinės valstybės bendradarbis. Negana to: Le Corbusier žavėjosi Hitleriu ir niekino žydus.
Čandigaro miesto (Indija) sekretoriatas (1953)
Nejaugi Le Corbusier, daugelio pažangiai mąstančių žmonių dievaičio, pažiūros iš tiesų buvo artimos naciams? Tai stebina, tačiau faktai iškalbingi. 2002 metais išleista laiškų rinktinė (Le Corbusier: „Choix de lettres“, Birkhäuser), įrodanti, jog Le Corbusier simpatizavo Hitleriui. O praėjusiais metais JAV pasirodė pirmoji tikra jo biografija, 800 puslapių knyga, kurioje išsamiai ir be pagražinimų aprašomi taip pat ir tamsieji biografijos aspektai (Nicholas Fox Weber: „Le Corbusier“, Knopf).
Le Corbusier, Hitlerio ir Prancūzijos Vichy režimo istorija nėra nereikšmingas epizodas didžiojo architekto gyvenime. Gali būti, jog tik žinant apie tuos metus įmanoma iš tikrųjų suprasti, koks žmogus buvo Le Corbusier ir kas jį įkvėpė gigantiškiems kūriniams.
1942 metų kovo pabaigoje Hitleris savo gniaužtuose laikė beveik visą Europą, laisva Prancūzija buvo sunaikinta, „žydų klausimo galutinis sprendimas“ priimtas. Tuo metu Le Corbusier rašo savo motinai, nelaimingai gyvenančiai viename jo moderniųjų namų, džiaugsmo kupiną laišką iš Vichy, su naciais besibičiuliaujančios kolaborantų vyriausybės būstinės. Į Šveicariją siųstame laiške jis rašo, jog po dvidešimt metų trukusios kovos ir pastangų priartėjęs savo svajonių išsipildymo. „Le M.“, žiūrėdamas jam į akis, užtikrinęs visišką režimo paramą jo grandioziniams projektams. „Le M.“ – tai buvo Henris Pétainas, kurį daugelis pagarbiai vadino tiesiog „le Maréchal“, Pirmojo pasaulinio karo didvyris ir Vichy eros autoritarinis vadas.
„Naujoji Europos tvarka“
Kokia buvo Pétaino politinė laikysena, nebuvo jokių abejonių. 1940 metų spalį, kai vokiečiai vos per penkias savaites užėmė Prancūziją ir užgrobė Paryžių, nusenęs karininkas susitiko draugiškam pokalbiui su Hitleriu. Vėliau „kolaboraciją“ su naciais jis oficialiai paskelbė pirmučiausiu šalies principu. Bendradarbiavimas su Trečiuoju reichu esą pasitarnausiąs „sukurti naują Europos tvarką“. Tai buvo kraugeriška nacionalsocialistų, norėjusių užgrobti visą žemyną ir pavergti jį savo rasistinei diktatūrai, „tvarka“.
Sovietų rūmai Maskvoje (1933)
Sukurti naują Europą – tai buvo tikslas, ties kuriuo – savo architektūrinėmis ir miestų projektavimo priemonėmis – darbavosi ir Le Corbusier. Susitikimas akis į akį su maršalu Pétainu jam reiškė daugelį metų brandintos svajonės išsipildymą. Le Corbusier niekada nepasitenkino statydamas namus, projektuodamas baldus ir tapydamas paveikslus. Jo užmojai buvo kur kas platesni, tikroji jo utopija buvo urbanizmas: jis norėjo radikaliai pakeisti miestų veidą. Pirmiausia Paryžiuje, tada visoje Prancūzijoje, imperijoje ir galiausiai visame pasaulyje.
Jau 1922 metais Le Corbusier sukūrė trijų milijonų žmonių gyvenamojo miesto, metropolio, planą, kuris turėjęs būti tinkamas eksportuoti visur. Šio projekto centre stovėjo septynių aukštų terminalas traukiniams, metro ir automobiliams, ant stogo buvo numatytas oro uostas. Aplinkui buvo 24 kryžiaus formos biurų bokštai iš stiklo, kiekvienas šešiolikos aukštų. Toliau buvo numatyti standartizuoti gyvenamieji namai, pritaikyti eiliniams, o prabangesni namai su sodais ant stogų – privilegijuotiesiems. Likusią dalį sudarė gigantiškas miestas-sodas, numatytas dviem milijonams gyventojų.
Persikėlimas į Vichy
Tačiau šis didžiai beprotiškas projektas buvo dar ne pabaiga. 1925 metais Le Corbusier parengė vadinamąjį planą „Voisin“, kuriuo buvo nusitaikyta į Paryžių. Dideli miesto centro plotai dešiniajame Senos krante turėjo būti nugriauti ir išlyginti, kad atsirastų vietos abstrakčiam, schematizuotam miestui su 245 metrų aukščio, vėlgi kryžiaus formos dangoraižiais. Istoriškai išsiplėtusio Paryžiaus laikas praėjo, paskelbė Le Corbusier. Miestas esą tapo „per senas“: „Centre reikalinga operacija. Turime panaudoti skalpelį.“
Panašių planų Le Corbusier buvo numatęs ir Alžyrui: ten jis palei pakrantę norėjo pastatyti kilometrinį pastatą, kurio stogu turėjęs driektis greitkelis.
Demokratinėje santvarkoje apie tokių planų įgyvendinimą nebūtų buvę nė kalbos, piliečiai niekada jiems nepritartų. Jie galėjo būti įgyvendinti nebent neribotą valdžią turinčioje diktatūroje. Tad natūralu, kad Le Corbusier sveikino ir Hitlerio pradėtą karą. 1940 metų gegužės 10 dieną įvykęs Prancūzijos užpuolimas jam sukėlė ne sąmyšį, o džiaugsmingą jaudulį. Šis posūkis Prancūzijos istorijoje, kuriuo prasidėjo niūrus išdidžios šalies skyrius, pažadino jam „pasaulio patobulinimo“ viltį, kaip jis tą pačią dieną rašė savo motinai.
Savojos vila (1928)
Vermachto ofenzyva pasibaigė jau po penkių savaičių. Buvo nužudyti 92 000 tūkstančiai prancūzų kareivių, apie du milijonai įkalinti. Laisva Prancūzija krito žaibiškai. Generolas de Gaulle‘is Londone įkūrė vyriausybę egzilyje ir iš ten koordinavo pasipriešinimo veiksmus, tuo tarpu maršalas Pétainas liepos 1 dieną su Hitlerio palaiminimu įsikūrė Vichy kurorte Vidurio Prancūzijoje. O ką darė Le Corbusier? Jis persikėlė į naująjį valdžios centrą. Liepos 3 dieną, vos po dviejų dienų, jis atvyko į Vichy.
Prasidėjo veik dvejus metus trukęs keliaklupsčiavimas: architektas be paliovos sukosi aplink fašistuojančius ir antižydiškai nusiteikusius didžiūnus, vedinas pasidygėjimą keliančio garbės troškimo ir vilties sulaukti didelių užsakymų. Šiame scenarijuje buvo kažkas groteskiško. Pétainas, jo palyda ir „Etat français“ (taip kolaborantai vadino savo valstybę) biurokratija apsigyveno prabangiuose viešbučiuose, iš kurių buvo išprašyti turistai ir kurorto svečiai. Le Corbusier visad laikydavosi šalia tų asmenų, kurie, jo manymu, galėję turėti įtakos valdantiesiems. Jis rezidavo (kurį laiką su savo žmona Yvonne) skirtinguose viešbučiuose. Prieš baigiantis jo viešnagei Vichy, jis turėjo netgi laisvą viešbučio numerį ir gavo atlyginimą iš valstybės, kuri plėšė, žymėjo geltonomis žvaigždėmis ir vokiečių budeliams siuntė žydus. Vichy laikotarpio pabaigoje buvo iš viso 80 000 deportuotųjų.
Keisti bandymai suartėti
Jis „nenuilstamai diena iš dienos [beldė] į visas duris“. 1940 m. rugpjūčio 2 d. Le Corbusier rašė savo motinai. Jam buvo parankus bet koks kontaktas su priklausiusiais režimui asmenimis. Vienas keistesnių suartėjimų buvo su admirolu François Darlanu – dideliu antisemitu, įsitikinusiu, jog Prancūzija turinti tapti nacionalsocialistinės Europos dalimi. Le Corbusier šnaucerį Pinceau, kurį jo šeimininkas dažnai vedžiodavo po Vichy parkus, buvo numatyta sukergti su Darlano sūnaus kalaite. Tai turėjo įvykti admirolo garaže, tačiau Pinceau vengė atlikti pareigą ištisas dvi dienas.
Jo šuns impotencija ir rūpestis dėl profesinių aukštumų Le Corbusier jaudino labiau nei karo aukų kančios, ką ir kalbėti apie deportuotus ir nužudytus žydus. Jo biografas Nicholas Foxas Weberis rašo, jog Le Corbusier matė prieš save tik siaurą tunelį. Empatija ir užuojauta jam, regis, buvo svetimi dalykai. Jis manėsi žinąs ir tikrąją savo apleistos žmonos Yvonne, kuri iš apkūnios moteriškės jo akyse pavirto penkiasdešimt kilogramų nesveriančia būtybe suėstomis kepenimis, ligos ir kančios priežastį, jo nuomone, – tai menopauzė.
Projektas Alžyro sostinei Alžyrui (1941–1942)
Keisčiausia ir siaubingiausia tai, kad vienintelis svertas, kuriuo Le Corbusier matavo istoriją – netgi Antrojo pasaulinio karo, – buvo toks, ar ji pasitarnausianti jo architektūriniams ir karjeros planams. 1940 metų spalio 31 dieną, kai maršalas Pétainas pareiškė apie „kolaboravimą“ su nacistine Vokietija, jis rašė savo motinai: „Jeigu jo pareiškimai rimti, Hitleris galės vainikuoti savo gyvenimą įspūdingu kūriniu: Europos pertvarkymu.“
Šis sakinys nebuvo atsitiktinis. Jis žodžiais perteikė tai, kuo Le Corbusier tikėjo ir ko tikėjosi. Tai, kad žlugo vadinamoji Trečioji respublika ir buvo sukurta nacionalsocialistinė Europa, jis vertino kaip pozityvų vystymąsi. Jis pabrėžtinai sveikino „parlamentinių tauškalų“ pabaigą.
Le Corbusier niekino pasipriešinimą vokiečių okupantams. Prancūziška BBC programa, rašė jis tame pačiame laiške, kuriame šlovino Hitlerio „nuostabųjį kūrinį“, esą skleidžianti įtikinėjimus, kuriuos jis laikąs „visiškai tuščiais“, tačiau vis dėlto „pavojingais“, jeigu jie pasiektų ausis tų, kurie leistųsi įtikinami jų retorika. Jis turėjo mintyje generolą de Gaulle‘į, kuris radijo bangomis skatino pasipriešinimą.
Gyvendamas Vichy, Le Corbusier turėjo nemažą būrį fašistuojančių draugų ir patikėtinių. Tarp jų buvo Marcelis Bucardas, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „Francist“ judėjimo įkūrėjas, pasibaigus karui nuteistas mirties bausme už tėvynės išdavimą. Jis šaukdavęs: „Didysis Corbusier. Nepakartojamas Corbusier!“
Panašiai susižavėjusį užtarėją Le Corbusier rado Georges Valois asmenyje, kuris 1925 metais įkūrė pirmąją fašistinę partiją už Italijos ribų.
Le Corbusier patikėtinis Pierreas Winteris – jiedu kreipdavosi vienas į kitą „Mon cher ami“ – taip pat įsitikinęs ir aktyvus fašistas, pūtė į tą patį ragą. Žymųjį projektą „Cité radieuse“ su milžiniškais gyvenamaisiais blokais, po karo iš dalies įgyvendintą Marselyje, Winteris gyrė kaip fašistinės programos išpildymą. Viltys buvo abipusės: fašistai regėjo Le Corbusier kaip pagalbininką įgyvendinant savo revoliucinius tikslus, o architektas tikėjo, jog jų padedamas jis galėsiąs įgyvendinti savo radikalias urbanistines fantazijas.
„Žydelis“
Reikalai iš tikrųjų pajudėjo iš vietos. Už ilgai puoselėtus ryšius su fašistų vadais ir atkaklų beldimą į duris bei rankenų blizginimą Vichy („Kantriai mezgu savo tinklą“) Le Corbusier buvo atsidėkota paaukštinimu vidiniame valdžios rate. Vichy vidaus reikalų ministras Marcelis Peyrouton’as, kuris pasibaigus karui taip pat neišvengė kaltinimų, paskyrė jį atsakingu už miestų statybą sugriautose Prancūzijos srityse. Vėliau jo laukė kitos užduotys ir tarnybos postai. 1941 metų gegužės 27 dieną maršalas Pétainas asmeniškai pasirašė raštą, kuriuo Le Corbusier buvo priimamas į gyvenamųjų namų statybos komitetą. Jam buvo pavesta rūpintis ir senąja sostine Paryžiumi, drauge su kitais fašistais ir naciais kaip buvęs socialistas Gastonas Bergery, rašytojas Jeanas Giraudoux ir gydytojas bei eutanazijos šalininkas Alexis Carrelis, kuris norėjo nuo mažumų „apvalyti“ prancūzų rasę – „su tam tinkamomis dujomis“.
Paryžiaus centro pertvarkymo planas (1925)
Le Corbusier kartkartėmis pastudijuodavo iškrypėliškas Carrelio teorijas, kaip tai liudija pastabos jo knygose. Jis didžiavosi ir džiaugėsi galėdamas drauge su pamišusiu daktaru planuoti Paryžiaus ateitį. Biografas Weberis rašo: „Le Corbusier idėja sugriauti senąsias ir apgriuvusias miesto dalis buvo Carrelio užgesinimo koncepcijos aidas.“
Bendravimas su fanatiškais rasistais, antisemitais ir nacionalistais nė kiek netrikdė Le Corbusier. Jis pats 1940 metų spalį rašė apie žydus, jog, regis, „jų aklas pinigų troškimas morališkai sugadino šalį“. Antisemitiniais pasisakymais jis žarstėsi jau ir anksčiau, antai viename skyriuje apie savo gimtąjį miestą La Chaux-de-Fonds: „Žydelis vieną dieną tikrai bus sutramdytas. Sakau „žydelis“, nes čia jie šeimininkauja, kelia triukšmą ir pučiasi, o jų protėviai prarijo beveik visą vietinę pramonę.“
Idant galėtų daryti karjerą nacionalistiniame Vichy, Le Corbusier nuslėpė savo šveicarišką kilmę. Šveicarija jo pompastiškiems tikslams atrodė esanti per „maža“. Jis baiminosi, kad kilmė iš demokratinės, antinacistinės šalies galinti jam pakenkti.
Užtat jis itin pabrėžė tai, kad 1934 metais buvo Mussolini’o pakviestas į Romą. Le Corbusier iš tikrųjų stengėsi, kad sulauktų dučės pasiūlymų. 1931 metais jis nusiuntė Mussolini’ui manifestą, kuriame ragino paremti jo projektus. O 1934-iaisiais architektas pats nuvyko į Italiją, kad asmeniškai prisistatytų fašistinės valstybės vadovui. Susitikimas turėjęs įvykti tarp birželio 27 ir 29 d. Tačiau Mussolini’s privertė Le Corbusier laukti. Po daugiau kaip dviejų savaičių, kurias jis, perkeltine prasme, praleido dučės priimamajame, Le Corbusier nusivylęs grįžo namo.
Galiausiai gigantiški projektai, kuriuos Le Corbusier tikėjosi įgyvendinti Hitlerio „naujojoje Europoje“, tapo makulatūra. Istorija pakrypo kita vaga, nei būtų norėjęs be galo egoistiškas architektas. Hitlerio reichas sužlugo, jis pats nusižudė. Pétaino Vichy režimui atėjo galas, pasibaigus karui, maršalas buvo nuteistas mirties bausme, nors atsižvelgiant į jo amžių, ir nebuvo nužudytas. Mussolini’s buvo pakartas. Karą laimėjo sąjungininkai. Prancūzija vėl iškėlė generolą de Gaulle‘į, kurį niekino Le Corbusier. Tarp iškilusiųjų buvo ir… Le Corbusier. Antai Marselyje jam buvo leista statyti tai, ką fašistai laikė architektūriniu jų programos išpildymu: „Cité radieuse“.
Tartum nieko nebūtų atsitikę, Le Corbusier tęsė savo karjerą, retrospektyviai pagražindamas savo pažiūras ir veiksmus. Visuomenė nekėlė jam kritiškų klausimų. Jo, kaip modernybės didvyrio, savo projektus suvokusio kaip geradarystę žmonijai, įvaizdis buvo priimtas stebėtinai patikliai.
Le Corbusier intensyvus flirtas su fašizmu ir jo noras matyti Europą, valdomą nacionalsocialistų, nebuvo atsitiktinumas. „Nenuneigsi totalitarinio jo grandiozinių projektų charakterio“, – sako Hansas Kollhoffas, architektūros profesorius iš Ciuricho. Dar griežtesnį vertinimą išsako architektūros istorikas Pierre Frey‘jus iš Lozanos: „Le Corbusier buvo radikalus savotiškos erdvinės eugenikos teoretikas ir įnirtingas antisemitas.“ Ir priduria: „Le Corbusier būtų statęs Hitleriui nė nemirktelėdamas.“
Taigi į dienos šviesą iškilo iki šiol užanty laikyti tam tikri modernybės aspektai. XX amžiaus architektus ir miestų planuotojus modernistus žavėjo tabula rasa, egzistuojančių struktūrų nušlavimo nuo žemės paviršiaus idėja, idant būtų įmanoma pradėti viską nuo pat pradžių. Totalitarinių režimų diktatoriai kaip Hitleris arba Stalinas – jam 4-jame dešimtmetyje Le Corbusier taip pat kūrė planus – sudarė tam politinių prielaidų.
Jeigu Le Corbusier architektūrinės svajos būtų išsipildžiusios, jis būtų tapęs didžiuoju totalitarizmo amžiaus architektu – tokiu, kuriam būtų pavykusi neįtikėtina gudrybė – vienu metu kurti Stalinui, Mussolini’ui ir galbūt netgi Hitleriui. Laimė, jo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.
„Die Weltwoche“ (2009-10-01, Nr. 40), iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė