Kovo 7 d., ketvirtadienį, žiniasklaida pranešė, kad Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, apžiūrėjusi Lietuvos karines jūrų pajėgas, paneigė išvakarėse pasigirdusias kalbas apie neva Lietuvoje prasidėjusią visuotinę mobilizaciją.
Bet koks aiškumas ir viešumas mūsų šalyje išties sveikintinas dalykas. Tačiau šįkart norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kaip prezidentė motyvavo šį savo įsitikinimą.
„Pagal Konstituciją, visuotinę mobilizaciją gali paskelbti tik Lietuvos prezidentė. Tai aš apie tai negirdėjau“, – taip žurnalistams pakomentavo D. Grybauskaitė.
Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia ką kita, t.y. Konstitucijos 67 straipsnis (jo 20 dalis) tokią teisę suteikia tik Seimui, t.y. būtent Seimas „įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.“
Lietuvos Respublikos Prezidentui Konstitucija tokią teisę suteikia tik vienu atveju – kaip teigiama 84 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnyje (16 dalis), Prezidentas sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo ar mobilizacijos gali priimti tik ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju. Tačiau ir tada šiuos sprendimus jis privalo pateikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
Taigi pagal Konstituciją tikrai nėra taip, kaip teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Tai, manyčiau, nėra tik nežinojimas Konstitucijos nuostatų – tai atspindi šalies vadovės požiūrį į Seimą. Žinoma, dabar, Prezidentų rinkiminės kompanijos metu, kai prezidentei svarbu tik reitingai, Seimas, turintis mažiausią pasitikėjimą visuomenėje tarp valstybinių institucijų, yra nusipelnęs, kad būtų ignoruojamas. Gal todėl pastaruoju metu ir siekiama taip kryptingai pašalinti Seimą iš politinio veikimo lauko?
Bet juk pagal tą pačią logiką reikėtų nušalinti ir teismus nuo teisingumo vykdymo –jų reitingai taip pat labai maži, be to, turime visagalį, kaip prezidentė yra pareiškusi, melo detektorių.
Išties gaila, kad net tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis prezidentė pamiršta, jog konstitucinė jos priedermė – užtikrinti valdžių sąveiką, o ne jas priešinti.
Nerimą kelia tai, kad tokios jos pozicijos sudaro dar vieną galimybę Viktorui Uspaskichui tapti parlamentarizmo gynėju.
Atvirai kalbant, jei 1997 metais, kai buvo pradėta byla prieš „Jangilą“ dėl nuslėptų milijoninių mokesčių, kas nors būtų sakęs, kad 2014 metais V. Uspaskichas taps kone demokratijos sargu, būčiau nepatikėjęs.
Pagal dar galiojančią LR Konstituciją, piliečiai dalyvauja valdant valstybę tiesiogiai arba per savo atstovus. Prezidentė, pasinaudodama iškilusia grėsme valstybei, ir toliau siekia naikinti piliečių atstovavimo galimybes per jų išrinktus atstovus Seime. Daugumai politikų, politologų, konstitucinės teisės specialistų, žiniasklaidos atstovų tylint garsiausiai apie šį pavojų demokratijai pradeda kalbėti veikėjai, susiję su Darbo partijos juodąja buhalterija.
Toks „ėriukų tylėjimas“ buvusį suvirintoją, atkeliavusį iš Rusijos paskui dujų vamzdį, dirbtiniu būdu padaro Lietuvos žmonių pilietinių galių gynėju. Taip jo partijai suteikiama galimybė toliau manipuliuoti žmonių nusivylimu valstybe, kurioje jie nieko negali. Didesnės dovanos V.Putinui jo karinės agresijos Ukrainoje akivaizdoje sunkiai besugalvosi.
Daugiau Tiesos.lt publikacijų apie prezidentės žaidimus realios grėsmės akivaizdoje:
Povilas Urbšys: Grybauskaitė ir Uspaskichas – tai vieno kūno dvigalvis erelis
Povilas Urbšys. Didžiausia grėsmė valstybei – kai politinis makiažas tampa svarbiausia