Vatikano radijas
Antrąją vizito dieną Kaire popiežius Pranciškus pradėjo šventosiomis Mišiomis, kurias su kitais aukojo Egipto karinėms oro pajėgoms priklausančiame stadione dalyvaujant maždaug 30 000 tikinčiųjų.
Pasak popiežiaus, trečiojo Velykų sekmadienio Evangeliją apie prisikėlusio Jėzaus ir dviejų mokinių susitikimą pakeliui į Emausą galima apibūdinti trim žodžiais: mirtis, prisikėlimas ir gyvenimas.
Mirtis. Mokiniai grįžta į kasdienį gyvenimą, pilni nusivylimo: Mokytojas mirė, nebėra prasmės viltis. Jie keliauja grįždami „atgal“, tarsi siekdami nutolti ir pamiršti skausmingą Nukryžiuotojo patirtį. Kryžiaus krizė, dar vadinama „papiktinimu“ ar „kvailybe“, palaidojo ir jų viltį. Tas, ant kurio jie pastatė savo egzistenciją, mirė, įveiktas, į kapą nusinešdamas kiekvieną lūkestį.
Mokiniai negalėjo patikėti, kad Mokytojas ir Gelbėtojas, prikėlęs mirusius ir gydęs ligonius, atsidūrė ant gėdos kryžiaus. Negalėjo suprasti, kodėl Visagalis Dievas neišgelbėjo jo nuo tokio niekingo galo. Kristaus kryžius buvo ir jų idėjų apie Dievą kryžius. Kristaus mirtis buvo mirtis to, ką jie įsivaizdavo apie Dievą. Jie patys buvo numirėliai savo supratimo ribotumo kape.
„Kiek kartų žmogus pats save paralyžiuoja, atsisakydamas peržengti savo idėją apie Dievą, apie dievą sukurtą pagal žmogaus atvaizdą ir panašumą. Kiek kartų nusiviliama, atsisakant patikėti, kad Dievo visagalybė nėra galios, valdžios, bet meilės, atleidimo ir gyvybės visagalybė“, – sakė popiežius pridurdamas, jog neatpažinsime Dievo veido nesulaužę savųjų nusistatymų…
Prisikėlimas. Tamsiausios nakties sutemose, labiausiai sukrečiančioje neviltyje Jėzus prisiartina prie mokinių ir eina kartu su jais, kad jie galėtų atskleisti, jog jis „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jėzus jų neviltį paverčia gyvenimu, nes kai išnyksta žmogiškoji viltis, pradeda spindėti dieviškoji – „kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“. Kai žmogus paliečia žlugimo ir nieko negalėjimo dugną, kai išsirengia iš iliuzijos, kad yra geriausias, sau pakankamas, pasaulio centras, tada Dievas ištiesia ranką ir paverčia jo naktį aušra, jo kančią – džiaugsmu, jo mirtį – prisikėlimu, jo atsitraukimą atgal – sugrįžimu į Jeruzalę, į gyvenimą ir Kryžiaus pergalę, kaip tai išgyveno ir du mokiniai, pakeliui į Emausą.
„Kas nepereina nuo Kryžiaus patirties iki Prisikėlimo tiesos, tas pats save pasmerkia nevilčiai. Negalime sutikti Dievo nenukryžiavę savo ribotų minčių apie dievą, kuris atspindi mūsų supratimą apie visagalybę ir galią“, – pasakė Šventasis Tėvas.
Gyvenimas. Susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi pakeitė dviejų mokinių gyvenimą, nes susitikimas su Prisikėlusiuoju perkeičia kiekvieną gyvenimą ir padaro vaisingą kiekvieną nevaisingumą. Prisikėlimas nėra Bažnyčioje gimęs tikėjimas, tačiau Bažnyčia yra gimusi iš tikėjimo į prisikėlimą. Kaip primena apaštalas Paulius – jei Kristus neprisikėlė, mūsų tikėjimas tuščias. Prisikėlusysis išnyksta iš jų akių, mokydamas, jog negalime sulaikyti Jėzaus jo istorinėje regimybėje. Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo. Bažnyčia turi žinoti ir tikėti, kad Jis yra gyvas su ja, ją gaivina Eucharistijoje, Rašte ir Sakramentuose.
Emauso mokinių patirtis rodo, kad neprasminga pripildyti maldos vietas, jei mūsų širdys yra ištuštintos nuo Dievo baimės ir jo buvimo. Neprasminga melstis, jei mūsų malda Dievui netampa meile broliui. Neprasminga turėti daug religingumo be daug tikėjimo ir daug meilės. Neprasminga rūpintis išore, nes Dievas žvelgia į sielą ir širdį, ir neapkenčia veidmainystės. Dievo akyse geriau netikėti, nei būti apsimetėliu tikinčiuoju, veidmainiu.
Tikras tikėjimas yra tas, kuris mus daro meilesnius, gailestingesnius, sąžiningesnius ir žmogiškesnius; kuris skatina širdis mylėti visus, be skirstymo; kuris leidžia matyti kitą ne kaip priešą, o kaip brolį, kurį reikia mylėti, kuriam reikia padėti ir tarnauti; kuris mus skatina skleisti ir ginti susitikimo, pagarbos, dialogo ir brolybės kultūrą; kuris suteikia drąsos atleisti įžeidusiam, ištiesti ranką parkritusiam, aprengti nuogą, pasotinti alkaną, aplankyti kalinį, padėti našlaičiui, pagirdyti ištroškusį, pagelbėti seneliui ir stokojančiam.
„Tikras tikėjimas yra tas, kuris mus skatina ginti kito teises su ta pačia jėga ir entuziazmu, su kuriais giname savo. Kuo daugiau augama tikėjimu ir pažinimu, tuo daugiau augama nuolankumu ir sąmoningumu apie savo mažumą“, – sakė Pranciškus.
„Vienintelis tikintiesiems leidžiamas ekstremizmas yra artimo meilės ekstremizmas, Bet koks kitas ekstremizmas nėra iš Dievo ir jam nepatinka. […] Nebijokite atverti savo širdį Prisikėlusiojo šviesai ir leiskite, kad Jis perkeistų jūsų svyravimus į teigiamą jėgą savęs pačių ir kitų atžvilgiu. Nebijokite mylėti visus, draugus ir priešus, nes tokioje meilėje yra tikinčiojo jėga ir lobis“, – homilijos pabaigoje pabrėžė popiežius.